Populiariausios sventes

ĮVADAS

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali jos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta ir rutuliojasi per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga.

Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, taačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį.

Žiemos šventės
VĖLINĖS

Lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės .Tai mirusiųjų gerbimo šventė Vėlinių išvakarėse važiuojame į kapines aplankyti mirusiųjų. Visus kapus gražiai sutvarkome, papuošiame rudens gėlėmis, vainikais, o vakare ant kiekvieno kapo uždegame žvakelė, kuri paliekama degti per naktį. Jei šalia yra apleistų kapų visada aptvarkome ir ant jų uždegame žvakelės. Visose kapinėse Vėlinių naktį žybsi, mirguliuoja mažos liepsnelės, primindamos, kad mūsų mirusieji niekuomet nebuvo užmiršti.

Kūčios

Kūčios – ta trradicinė žiemos šventė, Kūčių rytą žmonės keliasi ko anksčiau. Moterys ruošiasi namuose – švarina namus, verda, kepa, kepa Kūčių ir Kalėdų valgius.. Kūčioms gaminama 12 patiekalų: kūčiukai, aguonų pienas, grybai, žuvis, silkė.Ant stalo tiesiama balta staltiesė, po kuria yra padedamas šienas.Ant stalo de

edama lėkštutė ant tos lėkštutės padedama tiek kalėdaičių, kiek yra šeimos narių. Poto vyriausias šeimos narys sukalba malda, po maldos prasideda kalėdaičio valgymas. Kiekvienas sėdintis prie stalo turi iš kiekvieno atsilaužti po gabalėli. Paskui valgomi kiti patiekalai. Baigus valgyti, kiekvienas persižegnoja. Visi traukia po šiaudą, kieno ilgiausias tas gyvens ilgiausiai.

Per Kūčių vakarienę neužmirštami ir mirusieji. Po vakarienės nenuimami likę valgiai nuo stalo. Jie stovi visą naktį, kad atėjusios aplankyti mirusiųjų vėlės turėtų kuo pasivaišinti. Kūčių vakarą puošiame eglutę ir sudedame po ja visas dovanas.

KALĖDOS

Didžiausia metinė žiemos šventė yra Kalėdos – gruodžio 25-oji. Krikščioniškoje eroje Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas
. Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diiena pradeda ilgėti. Kalėdų ryta tik pramerkę akis skubame prie eglutės ir ieškome po ja dovanų. Vakare sėdame prie stalo nukrauto valgiais. Dažniausiai per Kalėdas valgome daug mėsos.

UŽGAVĖNĖS

Lėtai slenka žiemos dienos. bet saulė su kiekvieną dieną užkopia vis aukščiau ir aukščiau. Vasario meno – paskutinis žiemos pasispardymas. Šiuo metu laiku švenčiame Užgavėnes.
Svarbiausias Užgavėnių bruožas – linksmumas. Per Užgavėnes kepame daug blynų. Kad pavaišintume tą vakarą užklydusius veikus, kurie „čigonauja“. Kai aš buvau maža labiau jausdavosi jog tai šventė, nes mes pa

atys persirengdavom čigonais ir eidavom pas kaimynus prašyti blynų, degindavom more.

PAVASARIO ŠVENTĖS

Senovės lietuviai akylai stebėjo gamtą: bundančią žemę, medžiu, paukštelius. Nutirpus sniegui ir pradėjus dygti žolei, žemdirbiai šventė pavasario atėjimo šventę. Ją bažnyčia susiejo su Velykom. Velykos švenčiamos pavasarį.Prieš velykinės apeigos pradedamos prieš savaitę, Verbų sekmadieniu. Verbų dieną žmonės šventina gluosnio, kadagio ir išsproginto beržo šakeles. Per Verbas, kartais ir Velykų pirmą dieną vieni kitus plakdavo tomis šakelėmis, kartodami: “Ne aš plaku, verba plaka.” Tikėjo, kad išplaktieji pasidarys švarūs, sveiki, nusivalys nuo blogybių, pasidarys geresni.
Velykos

Velykos – pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Ankstų Velykų rytą einame į bažnyčia. Bažnyčioje šventiname vandenį, margučius, druską, gabalėlį sūrio ir keptos mėsos. Šventu vandeniu šlakstome namus, valgius. Velykų stalas apkraunamas tradiciniais valgiais. Svarbiausi – kiaušiniai (margučiai), kepta mėsa, mišrainės, sūriai, pyragai, varškė ir t.t. Pirmiausia yra suvalgomas šventintas maistas, o vėliau yra valgomi ir kiti patiekalai. Tą dieną daugiausia valgoma kiaušinių, prieš tai visi muša kiaušinius taip mėginama išsiaiškinti kieno margutis stipresnis, kartu vyksta ir savotiškas žaidimas. Velykų dieną vykdami į svečius vežamės daug margučių, juos dovanojame kitiems linkėdami džiaugsmo, laimės, sveikatos. O kas lieka tai žaidimam . Per Velykas ritinėjame margučius. Tai plačiai paplitęs gana senas paprotys. Po pusryčių arba svečiuose einame į kiemą išsirenkame patogią vietą ir ritinėjame margučius. Pa

astatomas tam tikras margučių ritinėjamasis lovelis, ir visi ritinėtojai iš eilės tuo loveliu ritina po vieną kiaušinį. Reikia taikyti taip, kad savo margučiu užgautum svetimą, tada išloši margutį. Žaidimo tikslas laimėti ko daugiau margučių.

Kiaušinių dažymas

Vieną dieną prieš Velykas mes dažome kiaušinius. Visu pirma iš miško prisirenkame įvairiu žolelių, lapelių, gėlyčiu ir pan. Tada ant kiaušinių sudėliojame visus miške rastus augaliukus, įvyniojame į svogūnų lukštus , užtvirtiname siūlu ir dedame virti. Toks kiaušinių dažymas labai patinka visiems mūsų šeimos nariams, o įdomiausia būna kai kiaušiniai išverda ir kai juos galima išvynioti iš lukštų ir pasižiūrėti kaip nus
Vasaros šventė

ILGIAUSIOS DIENOS ŠVENTĖ

Jonines mes labai linksmai švenčiame, nes turime artima giminaiti Joną. Per Jonines visada važiuojame i sodybą už Vilniaus, ten vienkiemis labai graži gamta , miškai , pievos , daug vietos linksmybėms. Tą naktį nemiegame, žaidžiame įvairius žaidimus, ieškome paparčio žiedo. Piname vainikus iš visokiausių žolių, ąžuolo šakelių, paparčių. Prie vainikų pritaisom žvakutes ir paleidžiam į upę pasroviui. Nakti įspūdingai atrodo.Kuriame dižiulį lauža prie kurio praleidziame didžiąją nakties dalį. Susirinkę žmones dainuoja, šoka, šokinėja per ugnį ir visaip linksminasi.

IŠVADA

“ Žmonės mėgsta šventes. Ir ne tik dėl to, kad paprastai jose nereikia dirbti įprastų darbų ir galima geriau pavalgyti, bet svarbiausia, todėl, kad jos suteikia įvairumo. Čia pridera geresnis ar

rba šventadieniškesnis apsirengimas, ėjimas į bažnyčią, daugiau ar mažiau iškilmingos atliekamos apeigos, susitikimas su žmonėmis .Be grynai šeimyniškų apeigų, kaip kūliavimas ir atsigavėjimas Velykų rytą, čia pridera ir bendruomeniškos pramogos, kaip Užgavėnių persirengėlių vaikštynės, Joninių ugnių deginimas. Visa tai bendruomenę suartina! Apie visas šventes žmonės daug kalba,, joms iš anksto ruošiasi, jų laukia. Tai malonios prošvaistės monotoniškame gyvenime”.

Jonas Balys.

Leave a Comment