Pop kultūra

Įžanga : Kas yra POP kultūra?
1argumentas: Menas – pramonė
2argumentas: Seni laikai žuvę
3argumentas: Animacinių filmukų žala
Išvados: XXIa. vaikai privalo pasirinkti

POP‘sas – šou verslas

Šiandieną populiarioji kultūra yra pramoga, kurią sudaro žiniasklaidos platinami kultūriniai simboliai, vartojami su malonumu – blizgučiai, saldžios kalbos ir neoninės šviesos, nutvieskusios tiek kaimus, tiek miestus. Kur žmogus, ten ir kultūra. Kultūra – vienas svarbiausių modelių, formuojantis žmones, ypač, jaunus žmones. Tai jau net nebe kultūra – tai tiesiog šou verslas.

Neseniai susiformavusi POP kultūra, tai įvairūs bulvariniai leidiniai, televizijos laidos, literatūros kūriniai, muzika. Įvyko keeistas reiškinys, apie kurį anksčiau vargu ar kas galėjo pagalvoti. Menas tapo pramone. Nuo to, aišku, nukenčia mūsų žmogiškumas, visuomenės kultūra ir netgi tautiškumas, kurio mes taip bijome netekti. Manau, kad meno virsmas „pramonės šaka“ yra didesnė grėsmė visuomenei prarasti tautiškumą, negu blogėjanti šalies demografinė padėtis.

Sunku paprieštarauti teiginiui, kad lietuviai – mėgstanti ir mokanti linksmintis tauta, vertinanti dainą bei šokį. Nuo seniausių laikų kiekvienai gamtos ir religinei šventei pažymėti mūsų tauta turi dešimtis ritualinių bei linksmų dainų, giesmių, ratelių, tačiau „Pop kuultūra sukuria iliuziją, kad viskas kas buvo anksčiau yra nesvarbu“, – L.Donskis, – „svarbu yra čia, dabar, šita akimirka, šitas momentas“. Galima teigti, jog POP kultūra yra Europos didžiosios kultūros, didžiojo meno trinėja.Visuomenė kurioje yra sutrikusi tradicijų sistema, POP kultūra bujoja ir ne

eranda jokio pasipriešinimo.

Pasaulyje visi gerai žino tokius personažus, kaip Byvį ir Tešlagalvį, Simsonų šeimynėlę, Tomą ir Džerį, Teletabius. Šių animacinių filmukų žiūrovai, ypač vaikai, prisigaudo neigiamų dalykų, kurie moko kaip galima išgarsėti mokykloje darant bloga kitiems arba trukdant vesti pamoką, pavyzdžiui Bartas. Arba, kaip sulaukus keturesdešimties sėdėti lovoje su alaus „skarbonke“ ir visą dieną stebėti televizorių, kuriame išūžiama galva, tačiau ten mes visi pamatome kaip vaizduojamas pasaulis, kaip lengvai viskas pasiekiama, kiek mes turime daug laisvo laiko, nesirūpiname savo ateitimi, nesimokome, net gi nedirbame ir nesistengiame išlaikyti savo šeimos. Tomo ir Džerio personažai animaciniame filme, atrodo visai kitaip nei turėtų. Peliukas, kuris yra namų bacila dažniausiai laimi kova prieš katiną, kuris yra užsitikrinęs namų saugotojo statusą. „Teletabių valanda“ atrodo švelnus vaaikus gerumo, mielaširdiškumo mokantis filmukas, tačiau ir jį nevisi supranta. Realus faktas: Vaikas pasižiūrėjas į teletabius įšoko į šūlinį atsisveikindamas su mama, kaip ir teletabiai atsisveikindami su savo žiūrovais, ir tai parodo filmuko kūrėjų norą kuo daugiau užsidirbti, o ne pažvelgti į vaikų pasamonę.

Mus sieja daug pavyzdžių apie populiariosios kultūros siautėjimą mažuosiuose XXIa. vaikuose. Jie nebegalvoja kaip būti išsiskiriančiam iš minios, juos visus vienija bandos instinktas, „jei turi vienas, reikia ir man“. Tačiau pasaulis tampa ne toks spalvotas, ne toks įvairus – visi vienodi. Ta
ai tiesiog “masinė” kultūra, kuri jaudina, ar kitaip veikia daugelį. Reikia, tiesiog mokėt atsirinkt, kas tau patinka, kas tau išties naudinga ir vertinga. Nykstant populiariosios, masinės ir aukštosios kultūros skirtingumo supratimui, populiarioji kultūra įtvirtina savo “gerumo” ir “blogumo” ar “gražumo” ir “bjaurumo” standartus.

Leave a Comment