Populiarioji kultūra skurdina žmogų
1. Populiarioji kultūra skurdina žmogų! Pasirinkau šią temą, nes ji man aktuali. Esu visuomenės narys ir galinga populiarioji kultūra mane taip pat liečia, nesu jai abejingas: dažnai ji mane piktina, tiesa, kartais domina. Rinkdamasis šią temą buvau nusprendęs svarstyti vien neigiamas populiariosios kultūros puses, tačiau įsigilinęs supratau, jog esama ir teigiamų pusių. Tai supratęs sumišau, kurį laiką nežinojau į ką gilintis, ar grįsti temos teiginį, ar jam prieštarauti. Galiausiai supratau, jog populiarioji kultūra yra sudėtinga, nevienareikšmiška. Todėl nusprendžiau kelti klausimą, svarstyti, ar populiarioji kultūra skurdina žmogų, ar ji reikalinga? Nusprendžiau pažvelgti į problemą objektyviai, be išankstinės nuomonės, pamatyti tiek neigiamas, tiek teigiamas jos puses, pateikti savo nuomonę ir galbūt, jei pasiseks, rasti ir pasiūlyti šiokį tokį apibendrinimą ar problemos sprendimą. 2. Opi populiariosios kultūros problema yra žmonių supanašėjimas, tapatybė, individualybė, tautybė ar kultūros kontekstas čia vaidina palyginti mažą vaidmenį. Žmonės, veikiami populiariosios kultūros, domisi tais pačiais dalykais. Madinga klausyti populiariosios muzikos, tos kurią groja radijo stotys ar rodo televizijos, žiūrėti populiarias laidas ir filmus, skaityti knygas, tikrai ne visuomet vertingas, tačiau gerai perkamas. Žmonės skatinami domėtis populiariąja kultūra, tapti visaverčiais jos nariais, nes į išsiskiriančius ir kitokius žmones dažnai žiūrima neigiamai. Be to, apie ką bendrauti su kitais, jei nesidomi populiariąja kultūra? Kita vertus, esama jaunimo bendruomenių, kurios domisi tam tikra kultūra ar muzikos stiliumi ir, nors ir išsiskiria iš kitų, tačiau tarpusavyje yra labai panašūs, juk dažnai gatvėje galime išvysti porelę merginų, vienodai apsirengusių, vienodom šukuosenom, vienodai kalbančių. Taip net ir kitokia kultūra besidomintys žmonės, sukuria savotišką populiariąją kultūrą. Taigi populiarioji kultūra iš tiesų slopina norą išsiskirti ir būti kitokiu, ji tarsi siūlo kitą lengvesnę išeitį: sutapti su kitais ir pritapti.
3. Klestinti, galinga ir su problemomis tarsi nesusidurianti kultūra sukelia jų kitokiai – aukštajai kultūrai. Problema aiški: populiarioji kultūra klesti, uždirba didelius pinigus, o aukštoji kultūra neišsilaiko be valstybės ir mecenatų paramos. Radijo stotys ir televizija atvira tik tiems kūrėjams, kurie prisitaiko prie nerašytų populiariosios kultūros taisyklių. O kitiems tenka nueiti kryžiaus kelius norint būti išgirstiems ir pamatytiems. Kita vertus, šią problemą pati populiarioji kultūra ir neabejingi aukštajai kultūrai žmonės pamažu ima spręsti. Klasikinės kultūros entuziastai atlieka sunkų, bet labai naudingą ir pagirtiną darbą, pavyzdžiui, organizuojami kino festivaliai, kurių šiemet Lietuvoje buvo kaip niekad daug, be to, ką tik startavo ir kitokią muziką grojanti radijo stotis „Opus 3“. Net populiarioji kultūra daro nuolaidas, atsiranda televizijos laidos besidomintiems kitokia kultūra žmonėms, o ir muzikos projektai mėgina suderinti ir apjungti visiškai skirtingą muziką kuriančius žmones. Ko gero, nederėtų atmesti nei populiariosios, nei aukštosios kultūros, galbūt geriausias ir abiem kultūroms naudingas sprendimas: apjungti, susieti kultūras, kategoriškai neatmesti nei vienos, nei kitos, o pamėginti jas suderinti, papildyti. 4. Kita vertus, populiarioji kultūra tikrai ne visada yra nevertinga ir būtų klaidinga ją kategoriškai nuvertinti neįsigilinus. Populiarioji kultūra gali būti rafinuota ir aukšto lygio, taip pat kaip ir aukštoji kultūra gali būti perdėm sąlygota ar nuobodi. Tai, jog populiarioji kultūra taip pat gali būti vertinga rodo kasdieniai pavyzdžiai. Tarp perkamiausių knygų praėjusiais metais buvo J. Ivanauskaitės kūrinių bei Paul Coelho knygų, pavyzdžiui „Alchemikas“. Tarp populiarių muzikos kūrėjų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje esama nemažai kūrėjų, vertinamų tiek paprastų klausytojų, tiek muzikos žinovų ar kritikų. Geri pavyzdžiai būtų Elthonas Johnas ir Andrius Mamontovas. Net ir pilnas kino teatrų sales suburia nebūtinai neintelektualūs, pramogų trokštantys kino filmai, bet ir įvertinti, ne vieną apdovanojimą laimėję kūriniai, kurie taip pat priskiriami populiariajai kultūrai. Taigi populiarioji kultūra tikrai neretai yra vertinga, klaidinga ir neintelektualu kategoriškai atmesti ją kaip neturinčią vertės nė kiek nepasidomėjus, o remiantis tik išankstine nuomone, kuri žinia, dažnai esti klaidinga. 5. Taigi ar populiarioji kultūra tikrai skurdina žmogų? Ar ją atmesti, jos saugotis ar net vengti? Manau, jog tikrai ne, ko gero, populiarioji kultūra neskurdina nieko, žmogų skurdina tik aklas, vienareikšmiškas domėjimasis tik ja, užsimiršimas ar sąmoningas atsisakymas domėtis kitokia, aukštąja kultūra. Manau, jog teisingiausia vėlgi nebūtų nepiršti savo ar svetimo nuomonės kitiems. Išsilavinęs ir save gerbiantis žmogus turėtų išlikti atviras pasauliui, skirtingoms kultūroms, skirtingoms mintims ir pats nuspręsti, kas yra vertinga. Galiausiai ne visiems reikia aukštosios kultūros, daliai žmonių pakanka populiariosios ir tai tikrai nėra blogai. O be to, neretai sunku pamatyti ribą, skiriančią populiariąją kultūrą nuo aukštosios, o vienos epochos populiarioji kultūra net gali tapti kitos klasika. Taigi geriau vertinti kūrinį pagal jo vertę, o ne pagal tai, kuriai kultūrai jį kažkas priskiria.Tekste yra 700 žodžių (450 žodžių – 4 pastr. 2 eil. žodis „rafinuota“)
2
Populiarioji kultūra skurdina žmogų
1. Populiarioji kultūra vis labiau išsikeroja visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Visuomenė tampa vartotojiška ir nepaiso kartais pasitaikančių individų bandymų atkreipti į tai dėmesį ir kritikuoti šį reiškinį. Masinė kultūra įtraukia įvairaus amžiaus žmones ir paverčia juos savo vergais ir įkaitais, dėl vartotojiškumo žmonės tampa nelaimingi, pasimetę, o populiariosios kultūros reiškiniam atsispirti yra labai sunku. Tai tikrai yra didelė ir aktuali problema šiais laikais. Aš manau, kad nebegalima to leisti ir negalima likti tam abejingam. Todėl aš pasirinkau šią temą, kad įrodyčiau, jog masinė kultūra skurdina žmogų ir atkreipčiau į šią problemą dėmesį. 2. Stipriausią ir blogiausią įtaką žmogui daro televizijos pataikavimas masiniam skoniui. Lietuvoje žiūrėti televiziją yra labai populiaru, tačiau geru ir patogiu laiku yra rodomi įvairūs serialai, melodramos. Aišku, yra auditorija, kuri žiūri muilo operas, tačiau tai kartu bukina ir tuos žmones, kurie nenori žiūrėti serialų, bet neturi kito pasirinkimo. Pavyzdžiui, jaunos mamos, kurios sėdi namie, su malonumu žiūrėtų kokią nors įdomią laidą, bet yra įtraukiamos į vartotojišką serialų žiūrėjimą. Net ir visuomeninis transliuotojas – Lietuvos televizija – pamiršta savo švietėjišką funkciją ir geru laiku rodo serialus: „Komisarą Reksą“, „Volkerį, teksaso reindžerį“, o dėl to kenčia lietuvių išsilavinimas. Taip pat didelė problema iškyla kino gurmanams, nes verti dėmesio filmai rodomi vėlai vakare, o intelektualai būna pavargę po darbo dienos, tad neturi galimybės lavinti savo skonį naktį žiūrėdami filmus. Neseniai Lietuvoje išpopuliarėjo realybės šou, pavyzdžiui, „Kelias į žvaigždes“, kuris sukurtas komerciniais tikslais ir neturi meninės vertės, nes jo dalyviai perdainuoja užsienietišką popsą, patys nieko nesukuria. Tokia muzika tikrai daro blogą įtaką lietuviui, kuris susivienodina su mase, kuriai skirtas „Kelio į žvaigždes“ repertuaras, žmogus praranda individualybę, skonį, pasiduoda popmuzikai, kuri nereikalauja iš klausytojo jokių pastangų, jam nesuvokiant, ši muzikos rūšis skatina jo pasyvumą, slopina sprendimo galią ir net asmenybę. Remiantis tuo, kas pasakyta, galima spręsti, kad tikrasis populiariojo meno tikslas yra žmonių standartizacija, kuri, deja, mūsų televizinkams kol kas puikiai pavyksta. Žmonės pasidarė neišrankūs ir televizijos laidoms, pavyzdžiui, laikraščio „Tv publika“ duomenimis, pastarosios savaitės Lietuvos žiūrimiausių laidų top dešimtuke vyrauja tokios laidos: „Žvaigždžių duetai“, „Puikusis šou“, „Dzin“, „Tv pagalba“. Visos šios laidos yra banalios, šou pobūdžio, jų žiūrėjimas žmogui neduoda nieko vertingo, jis pripranta imti, ką jam siūlo televizija, per daug įsijaučia į kitų gyvenimus, nebeieško būdų tobulėti sau pačiam. O jei ir nori to, susiduria su laiko ir pinigų stoka. Taigi, mano manymu, šiuolaikinė televizija klaidina žmones, skurdina jų intelektą, nes viskas tampa komerciška ir paviršutiniška.
3. Blogai individą paveikia masinio skonio spauda. Pavyzdžiui, žurnalai „Stilius“, „Žmonės“ formuoja klaidingą sampratą apie gyvenimą, nes teigiamai rašo apie skyrybas, žmonių neištikimybę, nuvertina šeimos vertybes. Dėmesys kreipiamas į apdarus, pinigus, automobilius, keliones ir į tai, kas ką neleistino padarė, nevertinami žmonės, kurie ramiai dirba sunkų darbą. Įsigaliojęs devizas: „Geriau bloga reklama, negu jokios“ persmelkė žmonių sąmonę ir juos klaidina. Laikraščio „Respublika“ duomenimis populiariausias nacionalinis dienraštis šiuo metu yra „Vakaro žinios“. O tai iš tiesų yra pasibaisėtina, nes jis yra prasto skonio bulvarinis vulgarybių ir paskalų dienraštis, nesuteikiantis teisingos ir reikalingos informacijos, paverčiantis žmones paskalų skaitytojais. O tokių laikraščių skaitymas labai kvailina ir netgi žemina žmones, skurdina jų apsiskaitymą, dorumą. Be to, Lietuvoje vykdomi įvairūs rinkimai; pavyzdžiui, dabar „Respublikos“ vykdomi „Raudonojo kilimo apdovanojimai“ gali suklaidinti lietuvius, kad laimingi būna tik televizijos žvaigždės ir įžymybės, o jų pačių gyvenimas yra nuobodus, bevertis, betikslis. Lietuvos žmonės praranda viltį, individualumą, gebėjimą blaiviai suvokti, kad yra patys savo likimo kalviai. Taigi, mano manymu, žmonėms vis sunkiau surasti objektyvų dienraštį, reikalingos informacijos tobulėjimui, apsiskaitymui, kadangi šalies rinką užvaldė bulvariniai leidiniai. 4. Mano nuomone, masinės kultūros plitimą būtinai reikia sustabdyti. Visų pirma reikėtų reformuoti televiziją, išmesti iš repertuaro melodramas, kvailas laidas ar bent jau sumažinti jų kiekį. Reikia rodyti daugiau intelektualių filmų patogiu laiku, šviesti visuomenę, stengtis naikinti vartotojiškumą, nes žmonės pamiršta gerąsias ir tikrąsias vertybes, morališkai skursta. Be to, reikia naikinti paviršutiniškumą spaudoje, nes jis atima galimybę tobulėti, sužinoti naujienų, o į žmogaus sielos giliuosius klodus dėmesys nebeatkreipiamas.Tekste yra 635 žodžiai (450 žodžiai – 3 pastr., 6 eil. žodis „klaidina“)