1.Kalbotyra – mokslas apie kalbą.Kalba yra ženklų sistema.Kalba buvo tyrinėjama nuo labai seniai, ypač tose šalyse, kur turėjo aukštą kultūrą: graikai. Palninis-Indų kalbininkas (parašė Sanskrito kalbos gramatiką), preciziškai aprašė sanskrito kalbą (2 tūkst.p m.e). Platonas– pradėjo klasifikuoti žodžius, atskryė daik. nuo veiks.Aristotelis– detaliau skirstė žodžius į kalbos dalis, bandė aiškintis žodžių santykius sakinyje.Aleksandrijos mokykla (III-II a.pr.Kr)AnalogistaiAristarchas-kalbos atžvilgiu studijavo Iliados ir Odisėjos poemas. Gramatika savarankiška, disciplina.Leksikografai rinko ir doroojo leksiką.Glosininkai aiškino sunkius terminius, tarmines formas, poetinius išsireiškimus. Scholastai komentavo tekstus. Aleksandriečių laikais suklestėjo morfologijos studijos. Jie domėjosi fonetika.D. Trakas „Techne grammatike“ (Gramatikos menas)A. Diskolas (IIa.) sintaksėH. Diskolo jo sūnus kalbos istorija, graikų kalbos akcentas.Stoikai anomalistai 4 kalbos dalys: vardažodis, veiks., jungtukas, artikelis – vėliau atskyrė apeliatyvus nuo tikrinių vardų.Dėmesys fleksijai, prasmė linksnio sąvokai.RomėnaiM. T. Varonas „De lingua latina“ stoikų ir aleksandriečių įtaka. Disputas tarp analogistų ir anomalistų.Cezaris „Apie analogiją“ dedikavo Ciceronui.E. Donatas 2 gramatikos vadovėliai „Ars garammatica“ pradedantiesiems ir pažengusiemsPriscianas (Va.) „Institutiones grammaticae“ViduramžiaiScholastika – dogų taikymasAbelaras scholastinę logiką taikė gramatikaiR. Lulle idėja sukurti universalią filosofinę kalbą perdirbtos lotynų kalbos pagrindu. Metakalbos kūrėjų pirmtakas.T. Akvinietis garsai egzistuoja tam,kad ką nors reikštų.Fonologijos idėjos.Arabų gramatinė tradicijaSibaivachis iš Basros „Al Kitab“ („Knyga“) arabų gramatinė sistema, garsų klasifikacija. (8a.)Firazubadis 100 tomų žodynas leksikografas „Al Qamuš“ beribis žodžių okeanas.Indų gramatinė tradicija reiškiniai apibrėžaimi be galo tiksliai. Matematikai.Paninis sanskrito gramatika vienas iš didžiausių žmonijos intiligencijos paminklų 4000 apibrėžimų – formulių. Jis suvokė, kad kalba – tai sistema. Nulinė morfemos sąvoka, garsų kitimų vaidmuo.Bartrakaris pastebėjo reiškinį, kuris XXa. Buvo pavadintas fonema.-Indai sėkmingai aprašinėdavo fonetikos dalykus, atkreipė dėmesį į artikuliacinius momentus, buvo geri leksikografai.Renensansas – domėjimasis graikiškais ir lotyniškais tekstais. Studijuojamos hebrajų ir arabų kalbos.K. Tolomėjas – italas. Atkreipė dėmesį į garsų dėsnių reguliarumą.Dantė „De Vulgari elequentia“ Loginė kalbos koncepcija atgaivinta Port Rojalio centre. -Gramatikos normas turinčios atitikti logikos reikalavimus. Logika esanti viena, universali, todėl įmanoma universali gramatinė teorija, atitinkanti visų pasaulio kalbų esmę.W.Jones sanskritas graikų, lotynų, gotų ir galbūt keltų kalbos esančios giminaitės.Sanskrito atradimas parengė Europos lingvistinę mintį lyginamosios arba komparatyvistinės kalbotyros epochai.Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimasFranz Bopp 1816m. Garsusis veikalas „Apie sanskrito asmenavimo sistemą lyginant su graikų, lotynų, persų ir vokiečių kalbų asmenavimo sistemomis“. Jis norėjo įrodyti,kad visose kalbose, kurios kilo iš sanskrito arba kartu su juo iš bendro protėvio yra visai ta pati asmenavimo sistema. Jis norėjo atstatyti gramatinių formų pirmykštį pavidalą, išaiškino visų kalbų gramatinės sistemos panašumą. Jis ieškojo prokalbės ir sukūrė lyginamąją IDE gramatiką. Dėmesys lietuvių ir prūsų kalboms.R. K. Raskas „Tyrinėjimas apie senovės skandinavų arba apie islandų kalbos kilmę“ lyginamasis – istorinis metodas.J .Grimas germanų filologijos kūrėjas „ Deutsche grammatik“F. Potas etimologinių studijų pradininkas.A.Vostokovas slavų kalbos .Kalbos istoriškumo požymis19a. vid. Naujos lingvistinės kryptysA. Šleicheris natūralistinė kryptis, kalba – natūralus organizmas, genealoginis medis, parašė pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, parengė Donelačio raštų leidimą.J. Šmitas A.Šleicherio kritikas. Kalbos naujovės atsiradusios vienoje kalboje plinta ne šakojimosi pavidalu, o kaip vandens bangos „Wellentheorie“W. von Humboldtas Didžiausias teoritikas XIXa. Lingvistikoje. bendrosios kalbotyros pagrindėjas.JaunagramatikiaiAugustas.Karlas Brugmanas.Hermanas Paulis.Ferdinand de Saussure „Cours de linguistique generale“ 1916m. Lietuvių kalbos akcentologija Sosiūro-Fortūnatovo dėsnis. Kalba organizuota sistema,kalba yra ženklų sistema, ženklas yra kompleksinės prigiminties. Kalba yra kolektyvo nuosavybė, individas ją realizuoja šnekoje. Kalbą galima tirti sinchroniškai ir diachroniškai.Amerikiečių mokykla:Franc Boas.Edvardas Sopiras.Leonardas Blumfildas.N.Chomskis-Kalbų tyrinėjimo metodai – diachroniniai ir sinchroniniai.Diachroniniai-*Filologinis metodas ta pačia kalba rašytų skirtingų epochų tekstų lyginimas*Lyginamasis istorinis lyginami giminiškų kalbų faktai, nustatomi reguliarūs fonemų atitikmenys ir stengiamasi atkurti kalbų praeitį.Sinchronininia-*Gretinamasis(konfrontacinis) tiriamos dviejų ar daugiau kalbų struktūros bendrybės ir skirtybės K.Musteikis *Distribucinis metodas remiasi aplinkos, kuriose gali būti vienoks ar kitoks kalbos elementas, analize sukurtas E.Sepiro ir L.Blumfildo taikomas fonolgijoje, morfologijoje. *Tiesioginių dėmenų metodas stambesnius kalbos vienetus skaidome į smulkesnisu, kurie susiję formos ir turinio atžvilgiu. Sukūre L.Blumfildas*Transformacinis metodas kalbos reiškinys pakeičiamas reikšmės atžvilgiu, ekvivalentiška.*Opozicijų metodas tiriamas kalbos faktas aiškinamas jį supriešinant su kitais to paties lygmens faktais N.Trubeckijus*Statistinis metodas kalbos reiškiniai nagrinėjami matematikos statiskos priemonėmis.*Kartografinis metodas kalbos reiškinių paplitino vaizdavimas žemėlapiuose dialektologiniai atlasai, tarmių atlasai.*Instrumentinis metodas kalbos reiškinių tyrinėjimas įvairiais prietaisais, instrumentais, magnetofonas, oscilografas, spektografas.
2.Mokslinė kalbotyra (XIXa.)1.Bendroji k. (bendri kalbos struktūros dalykai, jos funkcionavimo ir raidos dėsningumai. *Taikomoji K.*Metalingvistika – šnekos procesų ryšys su mąstymu. *Sociolingvistika – kalbos ryšys su visuomenės gyvenimu*Etnolingvistika – kalbos santykis su tautos papročiais. *Psicholingvistika – šnekos aktų ryšys su psichika.2.Atskiroji (dalinė) k. – tiria atskiros kalbos struktūrą,funkcionavimą ir raidą.*Istorinė arba diachroninė k. (per laiką)*Statinė arba sinchroninė (su laiku)*Lyginamoji arba komparatyvinė*Struktūrinė*Aprašomoji arba diskriptyvinė*Arealinė*Gretinamoji arba kontrastinėKalbotyros šakosFonetika šnekos garsai jų sudarymas, ypatybės, kirtis, intonacija.a)akcentologija-kirtis ir intonacijab)instrumentinė arba eksperimentinė fonetika.
Fonologija – garsų funkcijos kalbos, fonemos A.GirdenisMorfologija (forma+žodis) žodžių formų mokslas, kaityba ir daryba.a)žodžių daryba, žodžių sudarymo būdai, žodžio sanadara;b)morfonologija fonemų ir morfemų santykis.Sintaksė žodžių junginių, žodžių jungimas į sakinius, sakinių struktūra.Sintaksė + morfologija = gramatika (rašto mokslas)Leksikologija (žodžių, posakių mokslas) – žodžiai, leksika.a)etimologija, žodžių kilmė b)frazeologija – pastovūs žodžių junginiai, frazeologizmai.c) onomastika – tikrinių žodžių tyrinėjimasLeksikografija (žodžių rinkimas, aiškinimas, žodynų sudarymas).Kalbotyros rysiai su kitais mokslais.Sinchronijatiria kaip realią ženklų sistemą, kurią vartoja tam tikru laikotarpiu gyveną žmonės.Diachronija tiria kalbos raidą (istorinė gramatika, IDE kalbą, lyginamoji gramatika).3.Kalba kaip ženklų sistema.Kalba yra visuomeninis reiškinys.Kalba-sistema.Nuo F. De Sosiūro laikų.Sistema ( gr.systema sandara,junginys) planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija, darni visuma, kurios dalys glaudžiai susijusios.Prisiminkime kalbos struktūros vienetus.Logemos (sakiniai) susideda iš sintagmenų (žodžių junginiai), jos iš leksemų(žodžių), žodžiai iš morfemų(morfų), o jos iš fonemų (garsų).-Raiškos planas kūrinio reiškinio kalbos priemonėmis ar kalbos ženklų išorinė pusė, garsais ir gramatinis jų apiforminimas. Raiškos planai priklauso : foneminė, morfeminė, leksinė, sintaksinės sistemos.-Turinio planas kalbos ženklų vidinė pusė, jų reikšmė ir funkcijos. Jam priklauso semantinė (semema – reikšmė sistema).Kalbos ženklas – kalbos vienetas (fonema,morfema,leksema) perduodantis soc.informaciją. Kalbiniai ir nekalbiniai ženklai.Kalba, kaip ženklų sistema, turi du planus – turinį (pr.signifie, tai, kas žymima,vok.bezeichenete, signatas arba žyminys) ir išraišką.-Visi ženklai yra dviplaniai. Turinys yra ženklu perduodama informacija, jo reikšmė. Išraišką sudaro materialus įsikūnijimas – fiz.objektai, požymiai,padėtys.Tos pačios materialios formos ženklas yra vienareikšmis ženklas, priklauso nuo susitarimo, jis yra konvencionalus (sutartinis,sąlyginis, visuotinai priimtas, atitinkantis tradiciją).Ženklų (leksemų) turinio ir išraiškos ryšys yra nemotyvuotas, sutartinis liet.k. arklys, lat.zirgs.Homonimai-tai vienodai skambantis zodziai bet reiskia ne ta pati.Kalba kaip fenomenas skirstoma:Kalba kaip sistema.Kalbėjimo aktas,šneka.Kalba apskritai langage.Langue yra suprantama kaip sistema, lemianti tekstų kūrimą ir susidedanti iš konvencinių ženklų bei jų jungimo taisyklių, ir egzistuojančių visų ta kalba kalbančiųjų sąmonėje. Ji yra soc. Faktas, bendras kodas, kurį moka visi tos kalbinės bendruomenės nariai F.de Sosiūro langua lygina su žodynu.Kalbos funkcijos Kontekstas PranešimasSiuntėjas ______________ gavėjas- Kontaktas (ryšys) Kodas*Komunikacinė funkcija*Ekspresinė funkcija*Mąstomoji funkicija*Gnoseologinė (pažintinė) funkcija*Įvardinamoji (nominatyvinė) funkcija*Impresinė (apeliatyvinė) nukreipta į gavėją.*Fatinė (kontaktą užmezganti ir palaikanti funkcija).*Metalingvistinė funkcija (gebėjimas kalbėti apie kalbą bei kalbėjimą)*Estetinė (poetinė) kalbos funkcija.
4.Kalbos strukturos suvokimasRaiškos planasFonema – mažiausias kalbos vienetas, šnekoje realizuojamas garsu.Morfema – mažiausias kalbos vienetas, turintis reikšmę. Šaknis, priešdėlis, priesaga, galūnė, sangrąžos dalelytė. Intarpų ir sudurtinių žodžių jungiamasis balsis ne visų laikomas morfemomis. Morfemos realizacija šnekoje – morfa.Leksema – reikšminis kalbos vienetas, apimantis paradigmines vieno žodžio formas, pvz.: stalas. (paradigma žodžio kaitybos formų sistema, asmenavimo, kirčiavimo arba linksniavimo) šnekoje atitinka žodis. Vienamorfinės leksema, kai negalima suskaidyti į morfemas.Sintagmena – stambesnis kalbos vienetas, šnekoje sintagama mažiausias sintaksinis vienetas, kurį sudaro žodis arba artimai prasmės ir intonacijos atžvilgiu susijęs žodžių junginys. Logema – šnekoje sakinys.Turinio planasSemema – mažiausias savarankiškai realizuojamas reikšminės sandaros vienetas, nesusijęs su konkrečia šių vienetų forma.Sememą sudaro atskira tam tikro žodžio reikšmė.Sintagminiai (lijiniai santykiai tarp kalbos vienetų tekste, šnekos sraute, grafikšai vaizduojami horizontalia linija) ir paradigminiai (santykiai tarp tos pačios rūšies kalbos vienetų kaip visumos sistemos). Grafiškai vaizduojami vertikalia linija.
7.Tipologinė (morfologinė) kalbų klasifikacija – kalbos struktūros panašumasFr.Schlegel „Apie indų kalbą ir išmintį“ : fleksinės ir afiksinės kalbosA.Šlegelis + anorfinės kalbos (žodžiai nekaitomi).W. von Humdoldt: fleksinės, agliutacinės, izoliacinės (šakninės), inkorporacinės (polisintetinės).Fleksinės kalbos dalys – fleksijos ir afiksų daugiareikšmingumas, IDE,semitų-chamitų.Fleksija gali buti:Išorinė (galūnės) ir vidinė fleksija (fonemų kaita morfemų viduje)Viena galūnė fleksinėse kalbose gali turėti ne vieną gramatinę reikšmę.Fleksinėse kalbose ta pati gramatinė reikšmė dažnai reiškiama skirtingomis galūnėmis. (Vns.vard. reiškiamas 8 galūnėmis.Pagal galūnes daiktavardžiai skirstomi į linksniuotes,o veiksmažodžiai – asmenuotes).Linksniuotės pagal galūnes lietuvių ir lotynų kalbose 5 linksniuotės, vokiečių 3.Agliutinacinės kalbos (lot. Agglutinara „prilipdyti“ fleksijos ir afiksų vienareikšmingumas, ugrų-finų, tiurkų-totorių,mongolų,druidų,japonų).Afiksai turi vieną apibrėžtą reikšmę.Afiksai yra vienareikšmiai .Nėra supletyvizmo (įvairiašaknės to paties žodžio formos).Izoliacinės (šakninės, amorfinės) kalbos nėra formų kaitybos afiksų, žodžių grynos, izoliuotos šaknys kinų – tibetiečių, polineziečių.Sintaksiniai santykiai išreiškiami tarnybiniais žodžiais ir žodžiu tvarka.Intonacijos reikšmė kinų kalboje 4 lygioji,kylančioji krintančioji, banguojančioji, krintančioji.Inkorporacinės (polisintetinės kalbos) į turinio formą įjungiamos kitos sakinio dalys ir tuo būdu susidaro savotiškas žodis – sakinys.
8.Fonetika –kalbotyros saka-tiria garsine kalbos sandara.Garsinės sandaros aspektai: artikuliacinis, akustinis, funkcinis, ortoepinis.Artikuliacinė fonetika nagrinėja kalbos padargų veiklą. Eksperimentinės fonetikos metodai. Garsų artikuliacija atsispindi rentgenogramose.Akustinė fonetika – kalbos padargų sukelti virpesiai.Akustika išskiria 4 garso požymius: aukštumą, stiprumą, ilgumą,tembrą.
Ortoepija – nustato tarties normas, numato galimus jų pažeidimus.Transkripcija –3transk.rusys:Fonemine,Fonetine,PraktineKalbos padargai: aktyvieji (balso stygos,liežuvis,lūpos, minkštasis gomurys,liežuvėlis) ir pasyvieji (dantys, alveolės, kietasis gomurys).Eilė horizontalus liežuvio poslinkis: užpakalinės (a,e,o) ir priešakinės eilės balsiai (e,ė,i), vidurinės eilės balsiai pr.mere,pere, vok. Sagen, angl. Bird,work.Pakilimas vertikalus liežuvio poslinkis: aukštutinio pakilimo (u,i) pagal burnos atvirumą – uždarieji arba siaurieji, vidutinio pakilimo (o,ė), žemutinio pakilimo (a,e) pagal burnos atvirumą – atvirieji arba platieji.Pagal lūpų veiklą: lūpiniai arba labialiniai (u,o) ir nelūpiniai arba nelabialiniai (a,ė,i).Lietuvių kalboje yra 6 ilgieji ir 6 trumpieji balsiai.Minkštojo gomurio ir liežuvėlio atžvilgiu: nosiniai ir nenosiniai (grynieji)Priebalsiai lietuvių kalboje 45 priebalsinės fonemos (8 afrikatos).Skirstomi pagal: oro skverbimosi būdą, artikuliacijos vietą, balso stygų veiklą, palatališkumą.Oro skverbimosi būdas. Sprogstamieji,pučiamieji,sklandieji.Sprogstamieji b,d,g,p,t,k.Pučiamieji (spirantai): f,s,š,z,ž. S,z, – švilpiamieji arba sibiliantai. Š,ž – šnypščiamieji. Aspiruotieji (lot.aspirare „pūsti“).Sklandieji arba likdvidai lot. Liguidus „skaidrus“ (pusbalsiai, sonantai,balsingieji) v,j,m,n,l,r: paprastieji (v,j), nosiniai (m,n),šoniniai arb laterealiniai ot.latus „šonas“ (l), virpamieji (r) arba vibrantai lot. Vibrare virpinti“.Artikuliacijos vieta: pagal aktyviuosius kalbos padargus:lūpiniai,liežuvio priešakiniai,liežuvio viduriniai, liežuvio užpakaliniai. Pagal pasyvųjį kalbos padargą: lūpiniai, dantiniai, alveoliniai, gomurio viduriniai, gomurio užpakaliniai.Lūpiniai arba labialiniai: abilūpiai arba bilabialiniai p,b,m, angl. W,lūpiniai dantiniai arba labiodentaliniai v,f.Liežuvio priešakiniai : dantiniai t,d,n,s,z; alveoliniai š,ž,l,r, anglų t,d, (tarpdantiniai anglų th; viršūniniai liet. Č, anglų r)Liežuvio viduriniai, gomurio viduriniai(palataliniai):j (minkštieji k,g,ch,h).Liežuvio užpakaliniai,gumurio užpkaliniai (veliariniai): liet. Kietijeji k,g,ch,h.Liežuvėliniai arba uvuliariniai: paryžietiškas r, jidiš r Rykliniai arba faringaliniai : liet. H.Gerkliniai arba laringaliniai: vad. Hamza ra‘sun „galva“ arabai.Balsto stygų veikla: duslieji (p,t,k,s,š,ch,f) ir skardieji (b,d,g,z,ž,v,j,m,n,l,r,h) p:b, t:d…M,n,l.r neturi dusliųjų atitikmenų.Palatiškumas –minkstieji ir kietejiDvigarsiai-Glaudus dviejų to paties skiemens garsų junginys, kurios dėmenis jungia du pagrindiniai veiksniai: artikuliacijos slinktis ir priegaidė. Abu dėmenys turi priklausyti tam pačiam skiemeniui.Grynieji ir mišrieji dvigarsiaiGrynieji: grynieji priebalsiniai (afrikatos) liet. C,č,dz,dž: cukrus, pločio,dzyruoti, džaulis ir grynieji balsiniai dvigarsiai (dvibalsiai, diftongai) ai,au,ei,uo,eu,oi,ui – terapeutas, boikotas, klounas – svetimos kilmės žodžiai.Mišrieji dvigarsiai a,e,i,u + l,m,n,r: kalnas,lamdo,kanda,darbas, kelmas, temsta,bernas, gyvendavo,pilnas,gimsta, vadindavo,pirmas,ulba,stumdo,dunda,kurdavo.Svetimos kilmės kolba,bomba,frontas,delta,tempas,pensas,ferma.Pirminiai (paveldėti pvz.ausis,laimė) ir antriniai pvz.žemdirbysPagal dėmenų sąlydį sutaptiniai (ie,uo) ir sudėtiniai (au,ai,ei,ui).TribalsiaiTuoj,sudiev,nuompinigiai, aštuonmetė, Braunšveigas, pirmtakas, kirmgrauža, Bernsas trigarsinės samplaikosAnglų kalbos žodžiuose sour,flour.9 Fonetinia Procesai snekos srauteGarsų kitimai priklauso nuo to, kokią poziciją jie užima žodyje.Žodžio pr., žodžio vid. Ar žodio gale.Garsai nėra izoliuoti, patekę į žodį jie prisitaiko prie konkrečių fonetinių sąlygų.Liet. K. Skardieji priebalsiai prieš dusliuosius suduslėja, o anglų kalboje – ne.Ilgieji priebalsiai, rašte geminatos (lot. Geminare „dvigubinti“) lot. Collum, it.ceretto, est.linna, vos.Masse, schleppen,bitten,Klasse, Grammatik. Liet. K. Žodžiuose tikrųjų geminatų nėra,yra dviejų vienodų priebalsių susidūrimas: perrašė, iššoko, pussunkis,švarraštis, šėmmargas.Skiemuo atvirieji (skai-to), uždarieji (bėg-ti), ilgieji (turi mišrųjų dvibalsį, ilgąjį balsį),trumpieji (trumpąjį balsį) pvz im-ti, -ti trumpasis skiemuo.Garsų kitimai kombinaciniai (sąlygoja tarpusavio kombinazija) ir poziciniai (lemia vieta skiemenyje, žodyje, žodžių sandūroje).Žodžio pradžios ir galo dėsniai:*Prieš dvibalsį ie tariamas j ieško, iešmas, paieškos, be ienų, graži ieva, pridėtinis j.*Žodio galo dėsniai yra 2: skardieji priebalsiai virsta dusliaisiais: kad,dievaž ir minkštieji – kietaisiais (gali – gal, būti – būt, mamyte – mamyt, mergele – mergel).Garsų derinimasAsimiliacija.Garsų derinimas apibūdinimas pagal nuotolį, kryptį, laipsnį.Artimasis (kontaktinis) derinimas ir tolimasis (distancinis) derinimas,pvz. Levolveris,sušlapo…Garsų derinimo kryptis gali būti regresyvinė ( A B ) ir progresyvinė (A B), češnagas.Garsų derinimo laipsnnis gali būti visiškas ir dalinis.Žodžių sandūroje priebalsiai gali supanašėti: tie žilvičiais,angl. Have to.Akomodacija toks garsų derinimas, kurio metu nesikeičia diferenciniai fonemų požymiai, balsių artikuliacijos pasikeitimas dėl gretimų priebalsių įtakos ir atvirkščiai, supriešakėja užpakalinės eilės balsiai čia [če],javai [jevai].Disimiliacija – iš dviejų visiškai arba iš dalies panašių garsų,vienas pakinta taip, kad pasidaro nepanašus į antrąjį.Skiemeninė disimiliacija haplologija.Garsų sutraukimas – dviejų ar daugiau balsių suliejimai į vieną. Neesu = nem.Elizija balsio išleidimai. Nebatrakė = nebeatsakė.Sinkopė – trumpojo balsio išleidimai tarp priebalsių. Nebedirba iš nebedirba.Apokopė garso ar skiemens išnykimai žodžio gale. Žemaičių tarmėse aug, mil, til, red, lauki.Afarezė – garso išnykimai žodžio pradžioje.I am I‘ mMetatezė – garsų ar skiemenų sukeitimai vietomis žodyje ar gretimuose žodžiuose. Garsų pridėjimai ir įterpimai.
Proteze-garsas pridedamas zodzio pradzioje.Epenteze-garsu iterpimas tarp kitu dvieju garsu.Anaptikse-del tarimo patogumo balsio ispraudimas tarp dvieju priebalsiu.11Prozodijos sąvoka: kirtis, intonacija, priegaidė.Skiemuo yra kalbos srauto atkarpa, kurios garsai (kartais ir vienas garsas) sudaro minimalų artikuliacinį, akustinį ir funkcinį vienetą.Lietuvių bendrinę kalbą skiemenų pagrindu eina balsiai, dvibalsiai arba mišrieji dvigarsiai.Trumpieji ir ilgieji skiemenys.Prozodija papildomų kalbos fonologinių elementų ( tono aukštis, garsumai, ilgumai, intonacija,kirtis ir priegaidė) sistema, būdinga tam tikrai kalbai ar kalboms.Kirtis-kiekvienas nevienaskiemenis liet.k.zodis turi papildoma prozodini pozymi-kirciavima. Rašte kirtis nežymimi.Lietuvių kalbai kirtis laisvai, transkribuojant kirtį būtina žymėt. Jis yra laisvas.Laisvasis kirtis (distinktyvinis) atlieka skiriamąją funkciją, padeda diferencijuoti žodžiu, jų forma.Kartais sudurtiniai žodžiai turi dar ir šalutinį kirtį.Proklitikai ir enklitikai Trys fiksuoto kirčio modeliai:1.Pastoviai kirčiuojama pirmasis žodžio skiemuo.2.Pastoviai kirčiuojama paskutini skiemuo.3.Pastoviai kirčiuojama priešpaskutinis skiemuo.Priegaidė-Vienodoms fonetinėms sąlygoms viena kitai priešinamos dvi priegaidės tvirtapradė ir tvirtagalė.Tvirtapradė priagidė dar vadinama krintančiąja, stumtine, staigine,o tvirtagalė – kylančiąja, tęstinė. Priegaidžių sistema turi nemaža kalbų ar tarmių Europoje.Priegaidžių kaita – metatonija.Intonacija *Sudėtinė ( melodikos, ritmo, intensyvumo, tembro) šnekamosios kalbos sakinio apiforminimo fonetinė priemonė. Ja išryškinami modaliniai, ekspresyiniai, emociniai atspalviai. *Baigiamoji intonacija(Sakinio pabaigos intonacija)*Emocinė intonacija reiškia džiaugsmą, liūdesį, pyktį, švelnumą.*Tvirtinamoji (konstatuojamoji)*Klausiamoji (interogatyvinė) *Šaukiamoji (eksklamatyvinė)Nuo intonacijos priklauso sintaksinės stilistinės funkcijos.*Ironija nustebimas.*Kylančioji intonacija/krintančioji.*Loginė intonacija bet kokio savanankiško žodžio pabrėžimas sakinyje, norint atkreipti klausytojo dėmesį.*Skatinamoji reiškia liepimą, prašymą, raginimą.
12 Morfologija –kalbos saka(gr. Morfa „forma“) Morfologija tiria žodžių formas, jų tarpusavio santykius ir gramatines reikšmes. Ji apima tiek formų kaitybą, tiek darybą.Žodžio forma – yra žodžio pavidalas, kuriuo jis vartojamas kalboje ir šnekoje.Pvz.: ateina studentas; išeina studentas; aš nematau studento; studentui pasidarė bloga.*Tarpinė disciplina siejanti foologiją ir morfologiją yra morfonologija.Gramatinė reikšmės kalbose yra nevienodai reiškiamos: tai priklauso nuo kalbos tipo, nuo struktūros ypatybių.Žodžių daryboje ir veiksmažodžių asmenavimo sistemoje galima vadinamoji apofonija – neautomatinė balsių ir dvibalsių kaita: platus:plotis, lieka:liko.Apofonija yra alomorfų skiriamasis reiškinys.Morfema mažiausias reikšminis žodžio elementas, turintis daiktinę ir reliacinę ar derivacinę reikšmę. Morfema – mažiausia reikšminė žodžio dalis. Morfa yra morfemos realizacija šnekoje.Ta pati morfema fali turėti skirtingą fonemų sudėtį. Morfemų variantai – alomorfai.Morfemų rūšys:Šaknis-Neskaidoma žodžio dalis, bendra giminiškiems žodžiams, bet plg. Semitų-chamitų ktb „rašyti“, kitab „knygą“.Liet. Ved-a:vad-as, angl. See:sow.Lietuvių kaip ir kitose IDE kalbose , šaknis dažnai keičia savo fonetinę struktūrą dėl balsių kaitos,keičiasi ir dėl priebalsių kaitos.Afiksai daugiau ar mažiau pakeičia daiktinę šaknies reikšmę.Jie pagal užimamą vietą šaknies atžvilgiu skirstomi į prefiksus, postfiksus ir infiksus.Prefiksai -priešdėliai upė: už-upis, api-bėgti, nu-bėgti, Postfiksai po šaknies, sufiksai arba priesagos ir fleksijos arba galūnės.Fleksija, galūnė : student-as,speak-s.Infiksai intarpas ank-a:ak-ti, blunk-a:blukt-i. Lot. Vi(n)co:vici.Infiksai būdingi tam tikriems veiksmažodžiams ir atlieka formų darybos funkcijas.Kamienas = šaknis + afiksai-galune. Pirminiai ir išvestiniai kamienaiPirminiai kamienai paveldimi iš senų senovės.Išvestiniai kamienai atsiranda prie pirminių pridėjus priesagas ar priešdėlius.
13 Zodzio mormemine ir darybine analizeTokie žodžiai kurie turi kituose žodžiuose pasikartojančių tos pačios reikšmės morfemų, yra morfemiškai skaidomi. Žodžio morfeminio skaidymo tikslas yra išskirti visas jame esančias morfemas. Išskiriamos morfemos turi pasikartoti ir kituose kontekstuose. Skaidomą žodį gretiname tiek su tos pačios šaknies žodžiais tiek su tais žodžiais, kuriuos su skaidomuoju žodžiu sieja tiktai bendras afiksas.Pvz.: aprašymas šakninė morfema –raš, plg. Raš-tas, raš-yti.. ap-pasikartoja žodžiuose ap-sakmas, ap-sisukimas, priesaga –ym/-im, galūnė –as.Angl. Un-accept-abe =un, accept, able.Tie žodžiai, kuriuos sudaro viena (šakninė) morfema yra morfemiškai neskaidomiLiet. Bet,kas,ir,angl.vy,and.Morfeminės analizės problemos.Pvz.: nevėkšl-a, vėkš – šaknis, plg. Kriok-l-a (kriok-ti), vėp-l-a (vėp-ti) – l- priesaga.Morfemiškai neskaidomi kamienai – kamieno morfemos unikalios. Kamieno skaidymosi iliuzija remiasi vien formalia afiksinių žodžių analogija: arbata (sveikata),arbūzas (pilvūzas), klebonas (sijonas).Karvel-is kamienas neskaidoma, plg. Karv-ė. Karvel – reikšmė nesusijusi su tokią pat fonologinę struktūrą turinčio žodžio reikšme. Darybos analizė nustato kaip,kokiu būdu žodis sudarytas. Išskiarimos darybos pamatas (tie žodžiai, kuriais remiasi darinys) ir darybos formantas (priesaga, priešdėlis, galūnė; vediniai ir dūriniai). Angl. Derivative, derivate,derived word compound, composite word.Dariniai (remiasi kitu žodžiu, darybiškai skaidomi, motyvuoti.Tais žodžiais pavadinamas normas dalykas, nurodomas ryšys su kitu dalyku) ir paprastieji žodžiai (darybiškai neskaidomi,nemotyvuoti).Druska, kaulas, lesti, druskinė, druskingas, druskius, kaulinis,lesalas, lesimas, lesinti, lesintojas, prilesinti.Darybos motyvacija..Morfeminė analizė – aug-in-toj-asDarybinė analizė – augin-toj-as.
14Žodžių darybos būdaiŽodžiai kiekvienoje kalboje sudaromi pagal tai kalbai būdingos žodžių darybos būdus.Išskiriant darybos būdus, žiūrima tik darybos formanto bendrojo pubūdžio.4 pagrindiniai darybos būdai: prefiksacija,sukfiksacija,fleksinė derivacija,kompozija.Prefiksacija-duodanti priešdėlių vedinių. Darybos formantas – priešdėlis.Gerti iš-gerti nu-gertiuž-gertiAngl. Cover re-cover.Grynoji priešdėline daryba liet.k. arba grynoji prefiksacija būdinga veiksmažodžiui.Prefiksacija + galūnės kitimas būdinga daiktavardžiams, būdvardžiams: užribis, apynaujis
Sufiksacija, duodanti priesagų vedinių.Raš-yti rašy-mas raš-yba .Liet.k gryna priesaga yra retas darybos formantas.Lietuvių kalboje priesaga + galūnė.Fleksinė derivacija- duodanti galūnių vedinių.(Trauk-a iš trauk-ti)Šis žodžių darybos būdas būdingas toms kalboms, kurios turi gausesnę ir įvairesnę fleksiją.Pvz.: lietuvių,rusų kalboms.Ir nebūdingas: anglų,prancūzų kalboms.Kompozicija- duodanti dūrinių. Į vieną žodį sujungiami du ar daugiau pamatinių žodžių. Dūrinys arba sudurtinis žodis.Darbas + duoti = darbdavysLiet. SukabukaburnisDūrinių darybos pamatą sudaro du kamienai, tarp kurių gali būti jungiamasis balsis, priebalsis ar kitas elementas, darybos formantą galūnė ar priesaga.(Aukšt-a-dvaris)Liet. Jungiamieji balsiai a,o,ū,i,y,e (kartais uo), galūnės –is,-ys,-as,-a,-ė pirmadienisKonversija- toks žodžių darybos būdas, kai žodis pereina į kitą kategoriją ir įgyja naują funkciją bei reikšmę.Pvz. būdv. daikt. Ir t.t. Lietuvių kalboje yra daugiau sudaiktavardėjusių įvardžiuotinių būdvardžių ir būdvardžių su priesaga –inis.Be grynųjų žodžių darybos būdų yra vadinamieji ryšiniai būdai.Pvz.: prefiksacija – sufiksacija.Kai žodis sudaromas ir su priešdėliu, ir su priesaga (povestuvinis, įpėdinis). Jie truputėli izoliuoti žodžiai,nes kaip ir nėra tikslaus pamatinio žodžio.Kompozicija – sufiksacija: sūrslėgtis, žmogėdraPrefiksacija – fleksizacija apy-ger-is, -iš-kojaKompozija – fleksizacija egli-šak-ė,saulė-tek-is, žal-marg-as.15Gramatine reiksme.Morfologija + sintaksė = gramatika Tiria gramatinę sandarą arba struktūrą. Gramatikai rūpi reliacinės reikšmės pasižyminčios abstraktumu ir būdingos žodžių grupei, o ne vienam žodžiui.Gramatinės reikšmės – yra materealiai išreikštos.*Gramatinės reikšmės yra reiškiamos afiksais IDE kalbose taip pat;*Tarnybiniai žodžiai (artikeliai, jungtukai)*Žodžių tvarka*Vidinė fleksija-sakni balsiu kaita: net-ti, nėr-ė.*Kirtis*Supletyvizmas-is skirtingu saknu ar kamenu.-Kalbos, kurių gramatinės reikšmės daugiau reiškiamos afiksais,vadinamos – sintetinėmis,o kur gramatinės reikšmės reiškiamos tarnybiniais žodžiais – analitinėmis.Gramatinė kategorija – žodžių grupė, žodžių, žodžių formų ar apskritai kalbos priemonių, turinčių tam tikrą bendrą gramatinę reikšmę. Visos gramatines kategorijos skirstomos 4 pagr.tipus:1.Gramatines zodziu kategorijos(kalbos dalis)2.Gramatinės žodžių formų kategorijos linksnio, giminės, laiko kategorijos.3.Gramatinės žodžio funkcijų kategorijos sakinio dalys sintaksinės kategorijos.4.Gramatinės žodžių junginių bei sakinių kategorijos.Gramatines zodziu kategorijosKalbos dalys bei gramatinės žodžių klasės, kurioms būdinga gramatinės reikšmės, formos ir sintaksinių funkcijų vienybė.Savarankiškos ir nesavarankiškos kalbos dalys.Savarankiškos kalbos dalys – įvardijamosios,nurodomosios (įvardis), raiškiosios(jaustukas,ištiktukas) ir nesavarankiškos kalbos dalys (jungtukas, prielinksnis ir dalelyė).Daiktavardis – atlieka nominatyvinę funkciją.Pagal reikšmę:Bendriniai ir tikriniai.Mes skiriame:Konkretieji ir abstraktieji.Dar yra:Vienetiniai ir kuopiniai,Gyvastiniai ir negyvastiniai.Kaitymo atžvilgiu:Linksniuojamieji ir nelinksniuojamieji.Pagal skaičių:Vienaskaitiniai ir daugiskaitiniaiVeiksmažodis-jo Požymiai:Laiko kategorija,Asmens kategorija,Nuosakos kategorija,Rūšies kategorija,Veikslo kategorija eigos ir įvykio.*Tranzityviniai ir intrezityviniai veiksmažodžiai santykis su objektu;Pagal gramatinę reikšmę:Darybiniai (austi, rašyti), nedarybiniai arba būsenos (sirgti), kartiniai (rėkti) ir kartotiniai (rėkauti), savaiminiai (augti), priežastiniai (auginti).Pagal reikšmę ir funkcijas faziniai (pradėti,baigti), modaliniai (norėti), jungiamieji (būti).Sangrąžiniai ir nesąngražiniai veiksmaodžiai praustis: prausti,suktis:sukti.Būdvardis-Reiškia ypatybę, turi laipsnio ir apibrėžtumo kategoriją.Pagal reikšmę:kokybiniai ir santykiniai.Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria daiktus iš kitų tos pačios rūšie daiktų: ankstyvosios bulvės, juodieji serbentai.Skaitvardis kiekybės reikšmę turintys žodžiai.Pagal reikšmę ir gramatines ypatybes: kiekiniai (kuopiniai: trejetas; dauginiai treji; trupmeniniai viena trečioji) ir kelintiniai skaitvardžiai.Pagal sandarą paprastieji (trys,trečias), sudurtiniai (trisdešimt), samplaikiniai (trisdešimt trys).Priveiksmis- reiškia veiksmo ar daikto požymio ypatybę(gerai).Budinga Laipsnio kategorija. Pagal reikšmę būdo ir aplinkybiniai.Įvardis -savarankiška kalbos dalis, kuriai priklauso apibendrintos reikšmės žodžiai, nurodantys daiktus arba ypatybes ir turintys giminės, skaičius ir linksnio kategorija. Jie nereiškia nurodmųjų daiktų ar ypatybių turinioReikšmės atžvilgiu: asmeniniai (aš)Savybiniai (mano)Parodomieji (tas)Klausiamijie bei santykiniai( kas,kok)Neapibrėžiamieji( kažkas)Apibendrinamieji (niekas) Sangrąžiniai (savęs)Pažymimieji (pats)Gimininiai (tas) ir negimininiai (aš,tu).Prielinksnis nesavarankiška kalbos dalis, kurią sudaro nekaitomi žodžiai, padedantys išreikšti daiktavardžio bei įvardžio netiesioginių linksnių sintaksinius ryšius arti,greta,after.*Pirminiai (senybiniai) pvz.be ir *Antriniai (naujybiniai) pvz.anapusJungtukas- nesavarankiška kalbos dalis, kurią sudaro nekaitomi žodžiai, jungiantys žodžius..Pagal sandarą vientisiniai,sudėtiniai.Pagal dėmenų ryšius sujungiamieji , prijungiamieji .Dalelytė nesavarankiška kalbos dalis, suteikia papildomų prasminių reikšmės atspalvių. Jaustukas nekaitoma kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai tiesiogiai ir raiškiai perteikiantys jausmus, valios aktus bei paskatas. Jaustukai neturi įvardijamosios ir nurodomosios paskirties, jie susiję su nekalbiniais elementais – veido išraiška, gestais. Ypatingą vaidmenį atlieka intonacija.Ištiktukai savarankiška nekaitoma kalbos dalis, ekspresyviai pavaizduoja, imituoja veiksmus ar reiškinius. Atskira kalbos dalis tik lietuvių kalboje ir kai kuriose ne indoeuropiečių kalbose. Kitų kalbų gramatikose jie paprastai skiriami prie jaustukų, o kartais ir prie veiksmažodžių.Artikelis būdingas germanų, romanų, vengų, semitų kalboms tarnybinė kalbos dalis.Rodo daiktavardžio giminę, skaičių, apibrėžtumo ir neapibrėžtumo ypatybes.Apubrėžtasis dar vadinamas žymimasis angl. The.Neapibrėžtasis (nežymimasis) angl. A,an.
Vardažodis = daiktvardis, būdvardis,skaitvardis, įvardis,dalyvis (linksniuojamos kalbos dalys)Veiksmažodis būdingas asmenavimas.Žodžių formų kategorijos:Giminės kategorijaSkaičiaus kategorija Linksnio kategorija.16.Kalbotyros šaka nagrinėjanti kalbos žodyną yra leksikologija Specialioji leksikologijaBendroji leksikologija(sprendžia problemas bendras visų kalbų leksikai)Lyginamoji l.(siekia išsiaiškinti įvairių kalbų leksikos bendrybes ir skirtybes).Sinchroninė l. Nagrineja zodziu santikius tam tikru laikotarpiuDiachroninė l.-tiria istorines zodziu raida.Leksikologijos objektas yra žodis – savarankišką reikšmę ir laisvai atkuriamas šnekos aktuose.Leksikologijos uždaviniai -1. apibrėžti žodį,kaip svarbiausią kalbos vienetą,nusakyti svarbiausias ir šalutines žodžio funkcijas kalbėjimo procese.2.Tyrinėti žodžių reikšmes,išsiaiškinti žodžių reikšmių ir žodžiais pavadintų tikrovės reiškinių santykius.Leksikologijos sritis – tyrinėjanti žodžių reikšmes, vadinama semasiologija.3.Leksikologijos dalimis laikomos frazeologijas, onomastikas. Su leksikologija glaudžiai siejasi leksikografija.4.Leksikologijos uždavinys – taip pat yra išsiaiškinti kokias reikšmes turi žodis,nustatyti žodžio kilmę,charakterizuoti žodžius vartojamo ploto,vartojimo sferų požiūriu, tirti leksiką raidos požiūriu.Žožio supratimas – žodis yra tam tika garsinė struktūra. Žodis – vientisinė struktūra. Kiekvienas žodis yra dvipusis. Jį sudaro tam tikras garsų kompleksas ir reikšmė (arba turinys).Žodis ir daiktas – tarp žodžio garsų komplekso ir juo žymimo daikto tiesioginės priklausomybės nėra.Žodis yra tam tikro kolektyvo priimtas ir prie tam tikro daikto pritvirtintas ženklas.
17 Leksinė žodžio reikšmė Žodį sudarančio garsų komplekso santykis su tuo kompleksu reiškiamu daiktu, reiškiniu, sąvoka.Denotatas – tikrovės daiktas ar reiškinys, žymimas tam tikru žodžiu. Santykis tarp žodžio ir denotato – denotacinė reikšmė.Svarbiausias žodžio turinio komponentas yra signifikacinė reikšmė, istoriškai susiklostę santykiai tarp žodžio garsinės struktūros ir tam tikro tikrovės dalyko atspindžio žmogaus sąmonėje, t.y. sąvokos.Emociniai – ekspresiniai atspalviai, sudarantys papildomąjį žodžio leksinės reikšmės komponentą, vadinami konotacija, kuri gali būti pastovioji (sisteminė) ir nepastovioji (situacinė).Sema-Mažiausias žodžio leksinės reikšmės elementas. Semos – bendrosios ir dalinės.Polisemija – žodžių daugiareikšminiškumas.Monosemija – vienareikšmiškumas.Reikšmių rūšys:Pagrindinė ,Antrinė(šalutinė reikšmė. Ji gali būti tiesioginė ir netiesioginė.)Terminologinė ir neterminologinė reikšmė.Laisvoji ir nelaisvojo reikšmė.Sisteminė ir nesisteminė reikšmė.Yra skiriamos dvi pagrindines leksiniu reiskiniu rusysMetaforinis ( a head of cabbage) ir metoniminis kitimas (Lietuva šventė). Kai daiktų ar reiškinių pavadinimas perkeliamas kitam daiktui ar reiškiniui pagal loginį ryšį – turime metoniminį kitimą. Sinekdocha – pavadinimo perkėlimas, paremtas kiekybės santykiaisReikšmė gali būti sukonkretinama ir suabstraktinama. 1.Semantika-Semantika-kalbotyros saka,tyrinejanti zodziu,fraziu ir sakiniu reiksmę.Pirma karta semantikos termina,kalbos mokle pavartojo (1897)M.Brealis.-Reiksmiu kitimo priezastis-zmoniu samones ir psichikos raida.Realiji,sudaranciu zodziu reiksmes padrinda,kitimas.Tautų materialine ir dvasine kulturos raida.Visuomeninio gyvenimo kaita,poziuro i visuomeninio gyvenimo reiskinius kitimas.-F.de Sosiuro-suformulavo svarbiausius teorinius kalbos tyrinejimo pagrindu.Apibreze zodi kaip dvipusi lingvistini zenkla.Ignoravo reksme ir nelaike jos kalbiniu tyrimu objektu.-Amerikos deskriptyvines kalbotyros atstovai-(Bloomfield,Wells,Haris)Deskriptivistu tikslas-pateikti objektyvu kalbos aprasa,kuri butu galima lengvai patikrinti.Reksmę jie laikė ppsichine substancija,kurios negalima nei patikrinti,nei objektyviai aprasiti.Todel ignoravo semantini kalbos aspektą. -iki 20a.6 deš.rimti semantiniai tyrinejimai nebuvo atliekami.Nuo 20a.6deš.semantika tapo viena svarbiausiu lingvistiniu disciplinu.Nauja postumi semantikai dave ivairiausios filosofines kalbos teorijos:loginis pozityvizmas,interpretacine semantika,generatyvine semantika,situacine semantika.-Naujuju semantikos krypciu atstovai-Loginis pozitivizmas(R.Karnapas)Interpretacine semantika(Kacas.Postolas)Generatyvine semantika(Lakofas)Situacine semantika(Filmoras)-Naujosios semantikos kryptys-Atstovai(Greimas,Ceifas,Vežbicka)kurie sieke sukurti dirbtine semantine kalba ir nustatyti taisykles pagal kurias naturialioji kalba pakeiciama semantine,ir atviksciai.2.Semiotika-Semiotika-mokslas analizuojantis ženklus.Ju analize remiasi bendraisiais semiotikos teiginiais.-Ženklas-objektivios tikroves dalikas,kuris signalizuoja kažka kita,egzistuojanti dar be jo.-Bendreji semiotikos teiginiai-Visiems ženklams yra budinga:1.tam tikra forma isrekstas turinis.2.Visi ženklai turi materiala forma(žymikli)ir reiksme(zimini)ir kaip tos reiksmes rodytojai funkcionoja konkreciose ženklineje situacijoje.3.Tam kad ženkline situacija susidarytu turi dalyvauti 4 objektai:tas kuris nori perteikti minti.Tas kam inf. teikiama.Objektas apie kuri norima ka pasakyti.Ženklas,kurio inf. Perteikiama.4.Ženklai atsiranda tik žmoniu bendravimo procese.-Zodzio kaip zenklo funkcijos-Zodis tai kalbos zenklas.budamas kalbos ženklu zodis atlieka dvi pagrindines funkcijas:1.reprezentacinę f.-žodis pagal visuotini žmoniu susitarima reprezetouja tam tikra tikroves objekta.pries tapdamas zenklu bet koks dalykas turi igiti tokia reiksme ,kuria mazdaug vienodai supras visi zmones.2.nominacinę f.-tai nekalbiniu tikroves faktu ivardijimas pavadinimas.-Ogdeno ir Ričardso žodzio reiksmes trikampis-Ženklas(žodis)-Savoka(konceptas)-Daiktas(referantas)Rišis tarp reksmes trikampio komponentu-žodis-sąvoka-žodzio atvaizdas-daikto atvaizdas-daiktas.
3.Reikšme-Zodzio reiksme-(turinys)-nei girdimas.nei matomas,todel sunkiai apibreziamas.Žodzio turinije reikia skirti dvi dalis-Leksinę ir gramatinę reikšmes.-Gramatine reikšme-tai,kas žodije reiskiama reguliaria ir stand.priemonemis(gal.,pries.)ir atspindi ryšius tarp ju ir santikius.-Leksinę žodzio turinio dali sudaro ta dalis,kuri yra individuali ir nesikartoja kituose žodziose ir yra bendra visiems žodzio variantams.-Apimendrinamasis žodzio pobudis-žodzio reikšme yra apibendrinamasis tikroves daikto ar reiškinio atspindis.taireiskia kad žodzi pavadinimas ne vienas koks daiktas,o visa tokiu daiktu klase.tekste žodzio reiksme igija prasme,kuri gali buti labai skirtinga kiekvienam kalbanciam,ne priklauso nuo situacijos,kolbanciojo patirties ir kitu daiktu aplinkibiu.Kalbos sistemoje kiekvienas žodis turi apibendrinamaji pobudi ir todel žodzio reksme yra apytikriaia ta pati visiems ta kalba kalbantiems.Įviariu žodziu apibendrinimo laipsnis yra nevienodas.Žodzio šuo reksme yra konkretesne nei žodzio gyvunas.Konkretesnes reikšmes žodziai vadinami-HIPONIMAIS o labiausia apibendrintos-HIPERONIMAIS.
-reiksmes perkelimo budai –Kai daiktai yra panasus,perkeltine reiksme yra vadinama Metaforine.Kai daiktai yra susuje vietos,laiko,priezasties ar kitokiais rysiais perkeltine reksme yra vadinama Metonimine.-Metaforizacija-Vieno daikto pavadinimas perkeliamas kitam daiktui,kai tie daiktai panasus.t.y.kai turi bendra ar keleta bendru pozymiu.Dazniausia perkelimo salyga buna isorinis panasumas-formos,dydzio,isvaizdos…Disele mataforu grupe sudaro zoomfimai ir dendromorfizmai(gyvunu,augalu pavadinimu perkelimas zmogui)-Metonimizacija- yra tada, kai vieno daikto pavadinimas pavartojamas kitam daiktui pavadinti, nes tie daiktai tarp savęs susiję: vyksta tuo pat metu, yra toje pačioje vietoje, įeina vienas į kitą, yra kaip priežastis ir padarinys.Ypatingas metonimijos atvejis – sinekdocha kai dalies pavadinimas vartoamas visam daiktui pavadinti ir atvirkščiai. (Pvz.: šeimoje yra šešios burnos).-Frazeologizmas-tai pastovus, ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę. (Pvz.: apsukti galvas, to keep under ones hat4.Frazeologizmai• Frazeologizmas (gr.‘posakis‘) – tai pastovus, ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę. (Pvz.: apsukti galvas, to keep under ones hat .• Frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių skiriasi:1)Reikšme;2) Didesniu struktūros pastovumu; 3) Vaizdingumu, ekspresyvumu. Skirtumai tarp frazeologizmų ir laisvųjų žodžių junginių• Savo reikšme frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių skiriasi tuo, kad frazeologizmai – semantiškai neskaidomi junginiai, jų reikšmės negalima išvesti iš atskirų jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių. Frazeologizmą sudarantys žodžiai yra netekę savo savarankiškų leksinių reikšmių.• Didesniu struktūros pastovumu frazeologizmai pasižymi todėl, kad turi nekintančių žodžių tvarką ir žodžių formą.Frazeologizmų kilmė• Frazeologizmai atsiranda:1) Iš laisvųjų žodžių junginių, atsiradus reikšmės perkėlimui;2) Iš analogijos pagal jau esančius kalboje frazeologizmus;3) Vertimai iš kitų kalbų;4) Skoliniai iš kitų kalbų.Frazeologizmų klasifikacija• Frazeologizmai klasifikuojami pagal:1) reikšmę;2) struktūrą;3) sintaksines funkcijas;4) kilmę.Skirstymas pagal reikšmę• Pagal reikšmę frazeologizmai skirstomi į:1) Idiominius;2) Neidiominius.Idiominiai frazeologizmai (idiomos) – tai reikšmės atžvilgiu absoliučiai neskaidomi, sustabarėję žodžių junginiai, kurių bendroji frazeologinė reikšmė visiškai nemotyvuota juos sudarančių žodžių reikšmės.Neidiominiai frazeologizmai – tokie, kuriuose tarp junginio bendros reikšmės ir atskirų jį sudarančių žodžių reikšmių juntama tam tikra sąsaja. Neidiominiai frazeologizmaiNeidiominiai frazeologizmai semantinės motyvacijos laipsnio atžvilgiu skirstomi į:1) Ryškios motyvacijos, kai frazeologizmų reikšmė yra susijusi su tiesioginėmis juos sudarančių žodžių reikšmėmis. (akys sumerkti)2) Neryškios motyvacijos, kai frazeologizmų reikšmė mažai tesusijusi su juos sudarančių žodžių reikšmėmis.Frazeologizmų klasifikacija struktūros atžvilgiuStruktūros atžvilgiu frazeologizmai skirstomi:1) Pagal dėmenų sintagminius santykius – prijungiamieji ir sujungiamieji.2) Pagal dėmenų priklausymą gramatinėms žodžių klasėms (kalbos dalims) – daiktavardiniai, būdvardiniai, veiksmažodiniai, prieveiksminiai.• Sintaksinių funkcijų atžvilgiu frazeologizmai skirstomi į predikatinius, atributyvinius, objektyvinius ir aplinkybinius.• Kilmės atžvilgiu frazeologizmai skirstomi į savuosius,skolintinius ir verstinius.
5.Semema-žodis semantikoje-Sememos skirstomos į:1.konkrecias(žalas)2.Absrakcias(rudas).Sememos skiriasi pagal ju santiki su atspindimu tikroves daiktu ar reiskiniu.Sememos reiksme gali sietis su atspindima realija tiesiogiai arba netiesiogiai per papildomas asociacijas.-Sememu jungimasis-snekoje sememos jungiamos pagal tam tikras taisikles.žodziu savybe jungtisne su bet kokiais žodziais,o tik su tam tikrais vadinama leksiniu(semantiniu)junglumu.Leksinio junglumo pagrindas-žodzio reikšmes turinis.jo jungimosi su kitais žodzias galimibe priklauso nuo to,ka tas žodis reiskia ir ka reiskia kiti žodziai.Leksini jungluma reguliuoja semantinio derinimo desnis,pagal kuri sintagmiskaigali jungtis zodziai,kuriureiksmese yra bendra sema ir nera viena kitai priestaraujanciu semu.-Sintagminis metodas-sememu daugiareiksmyje zodyje skyrimo pagrindas.Reiksmiu skyrimas ir ju turinio aprasimas vyksta kartu.Sia procedura sudaro:1.kuo pilnesni zodzio vartojimo pavyzdziu sukaupima.2.kontekstu suklasifikavima pagal zodzio sintagminius rysius-sememu skirima.3.semu nustatyma reiksmese pagal semos sintagminius rysius ir jos jungimosi su specialei pariktomis sememomis galimybes.(pvz.ipulti į upe-įpulti į skolas)-Sememu rysiai-leksineje sistemoje tarp sememu egzistuoja ne tik sintagminiai,bet ir paradigminiai santykiai.Ju pagrindas tam tikras panasumas,kai kuria pozymiu sutapimas.-Sememu paradigmatikoje yra 3 rysiu tipai pagal panasumo pobudi:1.pagal formos panasuma2.pagal turinio panasuma3.pagal turinio ir formos panasuma kartu.
6.Sema(ženklas)-Sema-minimalus sememos reiksmes elementas,kuris yra tikroves daiktu,reiskiniu ivairiu pozimiu atspindis.Sema tai turinio vienetas,todel neturi formos.-Reiksmes komponentine struktura-Bandant išsiaiškintireiksme,ji suskaidoma i smulkesnius komponentus(semas)Reiksmes skaidymas i semas vadinamas reiksmes komponentine analize.Paprastai semos skirstomos į:1Bendrasias ir skiriamasias(pagal pagrindine funkcija skirti ar jungti reiksmes)2.Centrines ir periferines(pagal isitvirtinimo laipsni)3.kategorines ir ideosinkratines(pagal kartojimosi reguliaruma ir abstrakcijos laipsni) 4.eksplicitines ir implicitines.(pagal raiskos pobudi)-Semu tipai-1.Denotacines semos-atsipindi objektyvios tikroves daiktu ir reiskiniu pozimius,kurios tie daiktai gali tureti.Denotatas-pavadinamas tikroves daiktas.Signifikatas-apibendrintas dalyko atspindis zmoniu samoneje.Denotatine reiksme apibudina zodi kaip reikianti konkretu daikta,susieja zodi su nekalbine tikrove taip,kad pasakymas,kuriame tas zodis pavartotas igautu apibrezta reksme.Signifikatine reiksme-žodynine reiksme,fiksuojama aiskinamuosiose žodynuose,yra apibendritas žodzio turinis.2.Konotacines semos-yra kalbanciuju poziuro į pavadinama daikta ar reiskini atspindis,emocinis vertimas,kuris gali buti teigiamas ar neigiamas.Konotacine reiksme inform.apie kalbanciojo santyki su pavadinamu daiktu ar reiskiniu.Konotacijos tipai-1.emocinis2.vaizdinis3.stilistinis.
7.Žodziu reiksmes vertesKalbo vieneto (žodzio)pozymiai dar vadinami verte.semantikoje žodziu reiksme sudaro keliu tipu vertes:1.sintagmine2.paradigmine3.derivacine4.stilistine.-Sintagmine verte-sudetiniai vienetai,kurie susiformuoja jungiantis mazesniems elementams linijiniu budu vadinami sintagmomis.Rysiai susiklostantys tarp sintagmu vadinami sintagminiais.Kiekvienas kalbos elementas yra susije su kitais to paties lygmens elementais t.y su tam tikru kontekstu,kuris vadinamas pozicija.Visos pozicijos,kurias gali uzimti elementas vadinamos:Distrubucija.-Žodžio valentingumas-Žodžiai jungiasi ne bet kaip, bet pagal tam tikras taisykles. Žodžiai jungiasi pagal:1.Sąmonėje atspindėtos objektyvios tikrovės aplinkybes ir jų loginių konceptų tarpusavio ryšius;2.egzistuojančias gramatikos taisykles;3.semantinę dermę, kuri apsprendžia realio tikrovės, bei vidinių kalbos dėsnių.
Valentingumas – žodžio reikšmės ypatybė atverti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias gali užimti konteksto partneriai. Dažniausiai partnerių reikalauja predikatiniai žodžiai. Valentingumas būdingas predikatiniams žodžiams, ir išryškėja tik sakinyje.Valentingumas nagrinėjamas 3 lygiais:1.loginiu-semantiniu;2.gramatiniu;3.leksiniu-semantiniu.Semantiniai vaidmenys:1.Agentas – aktyvaus veiksmo atlikėjo funkcija.2.Procesantas – savaime vykstančio veiksmo, proceso atlikėjo funkcija.3.Statantas – fizinės būsenos ar pojūčių patyrėjo funkcija.4.Percepientas – psichologinės, emocinės būsenos patyrėjo funkcija būdinga gyvoms būtybėms, suvokiančioms tikrovės dalykus, psichologiškai į juos reaguojančioms.5.Patientas – fiziškai ar kitaip aktyviai veikiamo daikto funkcija.6.Kontentas – veiksmo, būsenos ar ypatybės turinio funkcija.7.Instrumentas – priemonės, įrankio funkcija8.Lokatyvas – veiksmo ar būsenos vietos funkcija.8.Distribuciniai žodžių tarpusavio santykiaiKontrastinė distribucija – tarp žodžių, kurie gali būti toje pat pozicijoje, bet taip pavartoti, keičia sudėtingesnio kalbos vieneto, į kurio sudėtį įeina, reikšmę. Kontrastinė distribucija būdinga antoniminėms poroms, teminėms grupėms. Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai. Teminės grupės – žodžiai, susiję tarpusavyje pagal temą.Papildomoji distribucija – tarp žodžių, kurie vartojami tik skirtingose pozicijose ir negali pakeisti vienas kito tame pačiame kontekste (homonimai). Homonimai – žodžiai, turintys tą pačią formą, bet skirtingą reikšmę.Kryžminė (implikacinė) distribuija – santykis tarp žodžių, kurie vienais atvejais gali būti vartojami tose pačiose pozicijose, o kitais – ne. Pvz.: draugas, bičiulis.Ekvivalentinės distribucija – tarp žodžių, kurie be jokių nuostolių keičia vienas kitą tame pačiame kontekste (absoliutūs sinonimai). Pvz.: zuikis, kiškis.
9.Paradigminė vertė – tai tie reikšmės požymiai, kuriuos atskleidžiai sisteminiai žodžių tarpusavio santykiai (priklausymas tai pačiai žodžių klasei). Žodžių tarpusavio santykiai atsiskleidžiai opozicijoje. Leksinė-semantinė opozicija – toks santykis tarp dviejų žodžių, kuriems būdingas bendras ir bent vienas skiriamasis požymis.Leksinė-semantinės opozicijos tipaiPrivatyvinė opozicija – dvinaris santykis, kurio vieną narį charakterizuoja tam tikro požymio buvimas, o kitą – to pažymio nebuvimas (pvz. Tarp hiperonimų ir hiponimų).Gradualinė op.– daugianaris santykis, kurio nariai skiriasi nevienodu to paties semantinio požymio laipsniu: vienas žymi didesnį požymio kiekį, kitas – mažesnį. (Beširdis – žiaurus – abejingas – dėmesingas – atidus – jautrus – širdingas).Ekvipolentinė op. – dvinaris santykis, kai abu žodžiai semantiškai lygiaverčiai, ir vienas, ir kitas pasižymi tam tiktu pozityviu skiriamuoju požymiu. (Vyras – moteris, brolis – sesė,)Dizjunkcinė op. – santykis tarp dviejų elementų tarp kurių nėra jokio semantinio bendrumo (pvz.: tarp homonimų).Nulinė op. – dviejų visiškai tapačių reikšmių žodžių santykis ( pvz.: tarp absoliučių sinonimų).Leksinė-semantinė paradigma- sudaro žodžiai, kuriuos jungias bendras jų reikšmės požymis. Pvz.: namų apyvokos daiktų leksinei semantinei paradigmai priklauso:lygintuvas, kibiras, šluota, šepetys, žirklės ir pan.Leksinės-semantinės paradigmos nariai priklauso tai pačiai kalbos daliai. Tuo leksinė-semantinė paradigma skiriasi no semantinio lauko.Semantinis laukas – žodžiai, kuriuos jungia bent vienas bendras reikšmės požymis. Pvz.: semantinis požymis ‘judėti’ – bėgti, lėkimas, lakūnas, srovė, vėjas, traukti, greitai, artyn, tolyn.
10.Derivacinė vertė – tai požymiai, kuriais išryškinami žodžių dervaciniai, arba darybiniai santykiai.Derivaciniai santykiai susiklosto tarp žodžių, kuriuos sieja bent vienas darybos elementas: darybos pamatas, darybos formantas ar darybos reikšmė.Žodžiai, turintys tą pačią šaknį sudaro derivacines šeimas ar žodžių lizdus.Tas pats darybos formantas ir ta pati darybos reikšmė jungia žodžius į derivacinę grupę – darybos tipą.Visos šios darybos grupės vadinamos darybinėmis paradigmomis.Zodzio darybos elementai: Darybos pamatas- tai yra sutampančiojo darinio ir pamatinio žodžio dalis.(Pamatinis žodis-darinys.Mama-mamyte.Lėkti-lėktuvas)Pamatinis žodis-žodis,kuriuo remiantis padaromi nauji žodžiai. Darinys- naujai sudarytas žodis.Sutampančiojo darinio ir pamatinio žodžio dalis sudaro darinį. Darybos formantas- formalios darybos priemonės,kuriomis darinys skiriasi nuo pamatinio žodžio.Darybos reikšmė- veiksmo, įrankio,priemonės,prietaiso reikšmė. Tas pats darybos formantas ir ta pati darybos reikšmė jungia žodžius į derivacinę grupę-darybos tipą. Visos šios darybos grupės vadinamos darybinėmis paradigmomis.Darybos reikšmė-reikšmė, kurią turi visi žodžiai įeinantys į tą pačią klasę. Semantinė derivacija-reiškinys,kai vienos reikšmės pagrindu susiformuoja kita reikšmė. Naujai susiformavusi reikšmė vadinama semantiniu dariniu(pvz akis- 1reikšmė- regos organas; 2 reikšmė-bulvės akutė;3reikšmė-mezginio akis; t.t.)
11.Leksikografija– žodynų sudarymo teorija ir praktika.Žodyno parengimas susideda iš teorinio pasirengimo ir praktinio darbo. Pagrindinė leksikografijos kryptis – praktinė veikla: žodynų planavimas, medžiagos rinkimas ir atranka, teksto rašymas, redagavimas ir leidimas.Praktinė veikla:1.Išorinių žodyno veiksnių nustatymas (būsimasis žodyno vartotojas, jo paskirtis, pateikiamos informacijos sritis)2.Paties žodyno tipas ir apimties nustatymas (kokia medžiaga bus pateikiama – vienos, dviejų ar daugiau kalbų, kokį laikotarpį apims, kokia bendroji žodyno sandara, kokia medžiagos dėstymo tvarka).3.Medžiagos inventorinimas (antraštinių žodžių, iliustracinių tekstų atraka, ankstesnių žodynų informacijos kaupimas ir klasifikavimas).4.Aprašomų leksinių vienetų fonetinių, kirčiavimo, gramatinių požymių parinkimas ir ženklinimas.5.Aprašomų vienetų semantikos tyrimas (reikia suvokti žodžio ryšius su dalyku, kurį reprezentuoja, išsiaiškinti žodžių sisteminius santykius, išanalizuoti tipiškus tekstu, atlikti papildomus sociologinius ir psicholingvistinius tyrimus ir apdoroti jų duomenis)6.Žodyno straipsnio rašymas7.Žodyno visumos įforminimas, medžiagos suvienodinimas.8.Galutinis žodyno redagavimasŽodynu-vadinama knyga, kuruoje ta pačia ar kita kalba aiškinami žodžiai ar kitokie leksikiniai vienetai. Tai nebūtinai knyga, bet ir elektroninė laikmena, ir kompiuteriniai tinklai.
Leksikografijos šaltiniai:1.Pirminiai šaltiniai – įvairūs rašytiniai tekstai. Iš tekstų išrašyti žodžiai užrašomi ant atskirų kortelių ir sukaupiama kartoteka (pvz. XXa. Pradžioje K.Būga turėdamas 600 000 kortelių pradėjo rašyti “Lietuvių kalbos žodyną”).2.Dabar pagrindinis leksikografijos šaltinis – tekstynai. Tekstynas – tekstų ištraukų sankaupa, t.y. sukompiliuotas iš tekstų arba tekstų ištraukų, vadinamųjų imčių.Tekstynai skirstomi į : 1.Bendruosius tekstynus;(skirti ne vieno tipo. Bet daugialypei analizei, adresatas neaiškus) 2.Specialiuosius tekstynus.( paprastesni, turi aiškų adresatą ir tikslesnę sandarą)12.Žodynų tipai-Žodyno tipą lemia žodyno šaltiniai ir adresatas. Žodynai skirstomi į: lingvistinius ir enciklopedinius.Juos sunku išskirti, nes sunku rasti takoskyrą tarp aiškinimų enciklopedijose ir reiškmių aiškinimų lingvistiniuose žodynuose.-Lingvistiniai žodynai-1. Vienakalbiai ir paraleliniai1.1. Vienakalbiai pagal aprašomų leksinių vienetų apimtį ir tipą skirstomi į bendruosius ir specialiuosius.Bendrieji – apima vienos kalbos tarmės žodžius. Bendrieji skirstomi į : išsamiuosius ir diferencinius. Išsamieji – tokie, kuriuose pateikiami duomenys apie visus kalbos žodžius. Diferenciniai – tie, kurie apima leksikos vienetus, būdingus tik veinai kuriai nors kalbos atmainai ( tam tikram stiliui, tik bendrinei kalbai, tik tam tikrai tarmei).Specialieji žodynai teikia duomenis apie tam tikrus leksikos vienetus (sinonimus, antonimus, homonimus i.t.t)-Žodynų tipai- Pagal informacijos pateikimo būdą skirstomi į : aiškinamuosius ir indeksinius. Aiškinamųjų tikslas – taip aiškinti žodžio reiškmių požymius, kad vartotojai suprastų norimą žodį taip, kaip jį supranta visi kalbantys ta pačia kalba; juose pateikiama informacija apoe žodžių gramatines formas, tarimą, darybą, vartoseną. Aiškinamieji žodynau gali būti sinchroniniai ir diachroniniai. Sinchroniniuose aiškinami tam tikro laikotarpio žodžiai, diachroniniuose perteikiami leksikos raidos procesai.Indeksiniai žodynai yra žodžių rodyklės, kuriose nieko neaiškinama, o tik surašomi vieno ar kito sluoksnio žodžiai ar nurodoma, kur kokį žodį galima rasti.Indeksiniams žodynams priskiriami semantiniai žodynai, atbuliniai žodynai, dažniniai.-Pagal parametrų skaičių ir apimtį žodynai skirstomi į universaliuosius ir aspektinius. Universalieji pateikia visą galimą informciją apie žodžius. Aspektiniuose žodynuose pateikiama kokia nors dalinė informacija ( kirčiavimas, daryba, junglumas, kilmė)-Pagal žodyno adresatą ir paskirtį žodynai skirtomi į: deskriptyvinius ir mokomuosius.Deskriptyviniai – bendrosios paskirties.Mokomieji turi tikslą išmokyti ir skiriami tam tikro išsilavinimo ir amžiaus žmonėms.-Pagal žodžių pateikimo tvarką žodynai skirstomi į abėcėlinius ir sisteminius.Abėcėlinius žodžiai surašomi pagal pirmąją žodžio raidę.Sisteminiuose žodynuose žodžio vietą lemia juo reiškiamos sąvokos vieta pasirinktoje sąvokų sistemoje.-Pagal apimtį žodynai skirstomi į mažuosius, vidutinius, didžiuosius -Pagal išorinę formą žodynai skirstomi į spausdintinus (popierinius), elektroninius ( kompiuterinius).1.2. Paraleliniai žodynai skirstomi į:• Pagal kalbų, kuriomis rašomi žodynai, tarpusavio santykį paraleliniai žodynai skirstomi į: bendruosius (kai abiejų kalbų leksika pateikiama jos neribojant), diferencinius (kai pateikiama tokia leksika, kuria kalbos skiriasi viena nuo kitos), aktyviuosius (kai pirmoji žodyno kalba yra gimtoji), pasyviuosius (kai pirmoji kalba yra negimtoji). Pagal apimtį, išorinę formą paraleliniai žodynai skirstomi taip pat, kaip ir vienakalbiai.
13.Sintaksinis kalbos struktūros lygmuo Sintaksė – jungimas.Pagrindinis sintaksinio lygmens vienetas – sakinys.Sakinys – mažiausias bendravimo vienetas, turintis gramatiškai nepriklausomą formą.Žodžių junginys – ne bendravimo vienetas, bet nominacinis, įvardijimo vienetas.Tekstas – aukščiausias kalbinės veiklos lygmuo – sudaromas sakinių sekos.Sintaksiniai ryšiai-Prijungimas – sintaksinis ryšys, kuriam esant elementai apjungti tokiu ryšiu nėra sintaksiškai lygiaverčiai. Tokį sintaksinį vienetą sudaro pagrindinis ir priklausomasis dėmuo. Pagrindinis dėmuo – tas vieneto elementas, kurio sintaksinė funkcija sutampa su viso sintaksinio vieneto funkcija. Priklausomas dėmuo – tas, kuris papildo, modifikuoja branduolį, bet neturi visumos sintaksinės funkcijos. -Prijungimo būdai- Valdymas – priklausomojo žodžio linksnio formos parinkimas, sąlygojamas pagrindinio žodžio junglumo.Šliejimas – prijungimas, neišreikštas priklausomojo žodžio kaitybos galūne. Derinimas – priklausomojo žodžio morfologinės formos ( linksnio, skaičiaus, giminės) parinkimas pagal pagrindinį žodį.-Sujungimas – toks sintaksinis ryšys, kurio vienetai yra sintaksiškai lygiaverčiai, kiekvienas vienetas gali atlikti visumos sintaksinę funkciją. Vieno ar kito vieneto substitucija (pakeitimas) nesugriauna gramatinės sakinio struktūros.-Predikatyvumas- toks sintaksinis ryšys, kuriam esant nė vienas elementas susietas predikatyvumu negali atlikti tos sintaksinės funkcijos, kurią atlieka visuma.Toks ryšys yra tarp veiksnio ir tarinio ir tai yra pagrindinis/svarbiausias sintaksinis ryšys.
14.Sakinys – pagrindinis kalbančiojo asmens minčių suformulavimo ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis vienetas, kuriam pagal tam tikrus kalbos dėsnius sudarytais žodžių junginiais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai.Sakinio pozymiai:1.Predikativumas-butinasrysis tarp veiksnio ir tarinio,svarbiausias rysis sakynije.(mama miega) 2.Komunikatyvumas-informacijos perteikimas ar jos gavimas.Rema-nauja inf.(veiks.budv.)Tema-sena inf.(daikt.ivar.)Sakiniu perteikiama inf.gali buti isdestyta dvejopai:is pradziu gali eiti reme,po to tema ir atvirksciai.(kas atejo?-atejo drauge)Dialogose paprastai veikia kalbos ekonomijos desnis(kas atejo?-drauge)Aktualioji sakinio sklaida-sakinio skaidimas i tema ir rema. Rema-bendravimo poziuru, svarbiausia pasakymo dalis,nes nauja inf. Sakinio aktualioji skaida i tema ir rema daznai nesutampa su jo gram.skirstumu;Tame paciame sakinyje temos ir remos vaidmeni gali atlikti skirtingos sakinio dalis.Dazniausiai tema pasakoma pries rema.*ne visuose sakiniuose galima skirti tema ir rema. Pasakojimo pradzioje kalbetojas kartais nusako:vieta,laika dar neisskirdamas svarbiausios inf.,tokie sakyniai vadinami:neskaidomais sakiniais.
15.Sakinio pozymiai:Modalumas-Savybe,kuri atskeidzia sakinio turinio santyki su tikrove. Kalbantysis skelbdamas tam tikra minti parodo ir savo poziuri i tos minties santyki su realia tikrove.Sak.turinis gali atitikti tikroves arba ne!*sak.modalumo reiskejas-tarinis,kurio isreiksta tam tikra nuosaka.*Sak.modaluma gali isreiksti modaliniai zodziai,einantis kaip iterpiniai zodziai.Zodzio tvarka :1.Gramatine Zodzio tvarka-Tarnauja sintaksiniu zodzio funkciju atskleidimui sakinyje.G.Z.T.-labai skiriasi skitingose kalbose pagal tai ar toks kalbos alitines (ang.k.)ar sintetines.(liet.k.)
2.Laisva zodziu tvarka-nera grieztai apibrezta sakinio ar atskiru daliu gram.sandaros ir gali ivairuoti-priklausomainuo pasakymoo tikslo,jo konteksto,kokius stilistinius atspalvius norima suteikti.(liet.k.)3.Komunikativine zodziu tvarka-gramatiskai laisvos zodziu tvarkos atvejais sakinio daliu isdestimas labai priklauso nuo pasakymo tikslo,kas norima pasakyti konkreciose kolbos situacijoje ar konreciame kontekste.Komunikativiniam tikslui pasiekti daznai naudojami inversiniai sakinio modeliai.Intonacija-Universalia raiskos priemone.ja galima isreiksti paskatinima,draudima,klausima.Sakinio branduolys. Sakinio modeliai:*Sakinio branduolį sudaro tarinys.*Žodžių formos ir jų junginiai virsta sakiniais tik tada, kai jie įforminami pagal tam tikrus modelius.*Tie modeliai kiekvienoje kalboje yra skirtingi ir jų skaičius ribotas.*Pagal juos galima sudaryti neapibrėžtą ir neribotą kiekį konkrečių sakinių.*Sakinio modeliai turi apibrėžtass reikšmes, kurios labiausiai priklauso nuo tarinio.Sakinio modeliai lietuvių kalboje:1.Veiksnys – tarinys2.Veiksnys – tarinys – papildinys.3.Veiksnys – tarinys – papildinys – papildinys4.Veiksnys –tarinys – (papildinys) – aplinkybė.5.Veiksnys – tarinys – (papildinys) – tarininis pažymys.6.Tarinys.7.Tarinys – papildinys8.Tarinys – papildinys – papildinys.9.Tarinys – (papildinys) – aplinkybė16.Sakinių klasifikacija pagal struktūrą:Sakiniai klasifikuojami pagal tai kiek sakinyje yra predikatyvinių centrų.Predikatyvinį centrą sudaro tarinys ir veiksnys.Jeigu yra vienas predikatyvinis centras – tas sakinys yra vientisinis, jeigu yra daugiau predikatyvinių centrų – tai sudėtinis sakinys.Vietisinių sakinių klasifikacija:1.Predikatyvinio centro atžvilgiu(dvinarius,vienanarius) 2.Antrininku sakinio dalių atžvilgiu: išplėstinius ir neišplėstinius.3.Minties baigtumo arba nebaigtumo atžvilgiu: pilnieji arba nepilnieji. Nepilnieji – vienanariai, vienanariai – beasmeniai.4.Beasmeniai skirstomi į: apibrėžtuosius beasmenius sakinius, neapibrėžtuosius beasmenius sakinius.5.Asmeniniai sakiniai skirstomi į: apibrėžtuosius asmenius sakinius. 6.Neapibrėžtieji asmeniniai sakiniai.Sudėtinių sakinių klasifikacija: sudėtinius prijungiamuosius ir sudėtinius prijungiamuosius, mišriuosius sudėtinius sakinius.*1.Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai sudaryti iš dviejų arba daugiau dėmenų, kurių vienas – pagrindinis, o kitas/kiti – šalutinis, prijungtas prijungiamuoju jungtuku, santykiniu įvardžiu ar prieveiksmiu.Prijungiamieji sakiniai skirstomi į: veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio, aplinkybių.Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai- susideda iš dviejų ar kelių sintaksiškai vienas nuo kito nepriklausomų dėmenų, sujungtų sujungiamaisiais jungtukais.Mišrieji sakiniai- sakiniai sudaryti naudojant tiek prijungimo, tiek sujungimo sintaksinius ryšius.