Pirmieji lietuvių kalbos žodynai

TURINYS

1.Įžanga

2.Kazimieras Būga

3.Žodynų istorija

4.Išvados

5.Nuorodos

-1-

Įžanga

Kiekviena kalba tirti paprastai pradedama rašant jos gramatikas ir žodynus. Pirmasis lietuvių kalbos žodynas pasirodė Vilniuje apie 1620m. Tai trijų kalbų žodynas. Autorius – Konstantinas Sirvydas. Ne vien jis praturtino ir parašė išleido savo darbus. Dar yra reikšmingi lietuvių kalbai Frydricho Kuršaičio, Simono Dauganto, Antano Juškos, Kazimiero Būgos ir kitų išleisti žodyai, leidiniai. Daug yra išleista žodynų, kurie mums padeda. Be šių ir kitų žmonių išleistų iš sukurtu žodynų mūsų kala būtų menka, ji būtų labai siaura.

-2-

Kazimieras Būūga

Žymiausias liatuvių kalbos tyrėjas Kazimieras Būga gimė 1879 m. Pažiegėje, netoli Dusetų. Mokėsi iš pradžių Dusetų ir Zarasų pradinėse mokyklose, vėliau baigė keturklasę mokyklą Sankt Peterburge. Tėvų verčiamas, buvo įstojęs į kunigų seminriją, tačiau greit ją metė, užsitraukdamas artimųjų rūstybę.

Išlaikęs brandos atestato egzaminus, 1905 m. K. Būga įstojo į universitėtą. Būdamas pirmame kurse, išleido pirmą didesnį veikalą „Aistiškus studijus“, kuriuo norėjo paskelbti pasauliui savo mokytojo K. Jauniaus mokslą.

Baigęs universitetą, K. Būga buvo paliktas rengtis profesūrai. 1914 m. jis komandiruojamas į Vokietiją tęsti studijų, bet dėl prasidėjusio Piirmojo pasaulinio karo turėjo netrukus grįžti į Sankt Peterburgą. Nuo 1916 m. paskirtas dėstyti naujai įsteigtame Permės (prie Uralo) universitete, kur nuo 1918 m. tapo profesoriumi. Prasidėjus Rusijoje pilietiniam karui, įsigalėjus Permėje baltagvardiečiams, K. Būga prievarta buvo perkeltas į Tomska (Vakarų Sibiras), iš kur ti

ik 1920 m. grįžo į Lietuvą.

Lietuvoje K.Būga, kaip jau minėta, su nepaprasta aistra ėmėsi rašyti „Lietuvių kalbos žodyną“, parašė ir paskelbė didžiai vertingus darbus: „Kalba ir senovė“, „Priesagos –ūnas ir dvibalsio uo kilmė“, „ Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“, daudybę straipsnių, be to, profesoriavo universitete. 1924 m. vasarą jis sunkiai susirgo ir po kelių mėnesių mirė, palikęs ne tik nebaigtą didžiulį žodyną, bet ir daug pradėtų mokslo veikalų bei straipsnių.

K. Būga buvo pirmasis lietuvis kalbininkas profesionalas, labai gerai pasirengęs mokslo darbui ir puikiai sugebąs jį dirbti. Bet daugiausia jis yra nusipelnęs lietuvių kalbos leksikologijai (mokslui apie žodžius). K. Būgos palikta milžiniška žodyno kartoteka sudarė pagrindą dabar leidžiamam didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“. Daug K. Būga yra davęs ir lietuvių kalbos fonetinės struktūros, grramatinės sandaros, taip pat kirčiavimo studijoms, nušvietęs ne vieną tamsų mūsų kalbos praeities puslapį.

-3-

Žodynų istorija

Lietuvių leksikografijos istorija prasideda XVII a. Konstantino Sirvydo parengtu ir Vilniuje išleistu pirmuoju lietuvių kalbos žodynu. Tai trikalbis (lenkų-lotynų-lietuvių kalbų) žodynas. Antrasis lietuvių kalbos žodynas – tai kur kas plačiau pažįstamas to paties Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“ (jo Iileidimą žinoma išėjus 1631, tačiau išlikę yra tik trys vėlesnieji: 31642, 41647, 51713), turintis ~ 10 000 lietuviškų žodžių. Konstantino Sirvydo žodynai buvo labai reikšmingi, daug prisidėjo prie lietuvių kalbos norminimo ir turtingumo; po jų Di

idžiojoje Lietuvoje viskas nutrūko iki pat XIX a. pradžios. Šią spragą užpildo Mažosios Lietuvos žodynai. Seniausias šiame krašte laikytini du rankraštiniai vokiečių – lietuvių kalbų žodynai: iš XVII a. vidurio išlikęs nežinomo autoriaus „Lexicon Lithuanicum“ (apie 7200 lietuviškų žodžių; išleistas 1987, parengė Vincentas Drotvinas) ir „Clavis Germanico-Lithvana“, parašytas veikiausiai XVII a. (spėjamas jo autorius – Frydrichas Pretorijus), išleistas 1995-97 (parengė Drotvinas). Iš XVIII a. pirmosios pusės žinomi trys rankraštiniai vokiečių – lietuvių kalbų žodynai: 1728 klaipėdiškių žodynas (apie 10 000 lietuviškų žodžių), redaguotas Hallėje (ten ir išlikęs), jo autorius veikiausiai yra lietuvių seminaro pirmasis dėstytojas Jonas Richteris;keleriais ar keliolika metų vėlesnis vadinamasis Krauzės žodynas; su pastaruoju Karaliaučiuje iki II pasaulinio karo pabaigos buvo saugomas ir trečiasis žodynas (vėliau dingęs), kurį dabar tik fragmentiškiai begalima pažinti iš Kazimiero Būgos ir kitų leksikografų nedaugelio išrašų. Šie trys žodynai yra paremti bendru leksikografiniu šaltiniu: iš esmės jie tėra kažkokio neišlikusio žodyno pakoreguotos bei papildytos redakcijos. Yra likę užuominų, kad XVII a. antrojoje pusėje Mažojoje Lietuvoje leksikografijos darbą dirbo Kristupas Sapūnas, Danielius Kleinas, Jonas Hurtelijus, Teofilis Šulcas ir kiti, tačiau neaišku, kas rašė pirmąjį (reprezentuojamą nuorašo „Lexicon Lithuanicum“) ir kas antrąjį vokiečių – lietuvių kalbų žodyną. Jurgio Gerulio spėjimas, kad pirmojo autorius – Danielius Kleinas, nėra nei tvirtai įrodytas, nei atmestas. Reikšmingiausias iš XVII – XVIII a.
. rankraštinių žodynų – Jokūbo Brodovskio vokiečių – lietuvių kalbų žodynas (išlikęs nepilnas, daugiau kaip 1000 p. Rankraštis saugomas Lietuvos MA centrinėje bibliotekoje), rašytas apie 1740 (jame dažnai cituojamas 1735 Biblijos vertimas į lietuvių kalbą). Tai ir didžiausias XVIII a. lietuvių smulkiosios tautosakos šaltinis. Jame gausu šnekamosios kalbos žodžių, sinonimų, biblinių ir lietuviškų asmenvardžių ir vietovardžių, yra realijų platokų aiškinimų. . XVIII a. pirmoje pusėje pasirodo pirmieji Mažosios Lietuvos spausdinti žodynai – palyginti nedidelis Friedricho W ilhelmo Haacko lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų (Hallė, 1730) ir taip pat dviejų dalių, tik gerokai didesnis Pilypo Ruigio (Karaliaučius, 1747). Pastarąjį, kiek papildęs žodžiais ir iliustraciniais posakiais, 1800 antrą kartą išleido Kristijonas Gotlibas Milkus (savo vardu).

Didžiojoje Llietuvoje XVIII a. žodynų neišliko. Išleistas tik Konstantino Sirvydo „Dictionarium“ 5-asis leidimas (1713). Yra žinoma, kad buvo rengiami žodynų rankraščiai. Lietuviškos leksikos pateikiama kai kuriuose svetur parengtuose žodynuose.

XIX a. Didžiojo Lietuvoje žodynų pagausė, nors jie dar gana mėgėjiški ir daugiausia likę nespausdinti. Svarbiausi Mažosios Lietuvos žodynai buvo parengti kvalifikuočiau ir padarė ryškų poveikį Didžiosios Lietuvos leksikografijai. 1851 Karaliaučiuje buvo išleistas Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno parengtas lietuvių-vokiečių kalbų žodynas, į kurį įtraukta Konstantino Sirvydo „Dictionarium“, visų spausdintų ir svarbesnių rankraščių Mažosios Lietuvos žodynų, taip pat talkininkų pateiktų žodžių (apie 33500 lietuviškų žodžių). Labai reikšmingas Fridricho Kuršaičio Hallėje išleistas veikalas – „Lietuvių kalbos žodynas“, sudarytas iš
š dviejų dalių: vokiečių-lietuvių kalbų ir lietuvių-vokiečių kalbų (1883). Antroji dalis, nors ir mažesnės apimties, pateikia daug vertingos lietuvių šnekamosios kalbos leksikos (apie 20 000 antraštinių žodžių). Fridricho Kuršaičio žodynas laikomas geriausiu Mažojoje Lietuvoje parengtu žodynu: lietuviška medžiaga rinkta daugiausia iš gyvosios kalbos (retasi vakarų aukštaičių tarme), lietuviški žodžiai sukirčiuoti, pažymėtos ir jų priegaidės. Atskira knyga Tilžėje 1898 išleistas F. K. Mažeikos (Moszeik) vokiečių-lietuvių kalbų žodynų minėtini Jokūbo Broovskio žodyno pagrindu rengto vokiečių-lietuvių kalbų žodyno fragmentai ir Kristijono Gotlibo Milkaus lietuvių-vokiečių kalbų žodyno perdirbtas su griežtesne abėcėline tvarka (apie 1830).

Didžiojoje Lietuvoje XIX a. pirmojoje pusėje nepavyko atskirai išleisti nė vieno lietuvių kalbos žodyno. Tik Simonas Stanevičius prie savo versto Charles Francois Lhomond‘o vodovėlio „Historyia szwenta“ (Vilnius, 1823) yra pridėjęs lietuvių-lenkų kalbų žodynėlį, o to paties vadovėlio originalą „Epitome historiae sacrae“ Simonas Daukantas 1838 paskelbė Peterburge kartu su lotynų-lietuvių kalbų žodynėliu.

-4-

XIX a. antroje pusėje iki spaudos draudimo spėta išleisti tiktai menką žodynėlį su pasikalbėjimais. Vėliau Didžiosios Lietuvos leksikografų darbai buvo spausdinami kituose kraštuose.JAV pradėta rodytis lietuvių kalbos žodynų su gretutine anglų kalba: Mykolo Tvarausko anglų-lietuvių ir lietuvių-anglų (1875), Petro Saurusaičio anglų-lietuvių (1899) ir lietuvių-anglų (1900).

XIX a. pasirodė ir specialesnių žodynų (tiesa, dar ne atskirais leidiniais). Kristijono Donelaičio raštų leidimuose jo leksikos žodynėlius paskelbė Augustas Schleicheris (Peterburge, 1865) ir Nesselmannas (Karaliaučius, 1869). Bezzenbergeris knygoje apie XVI – XVII a. lietuviškų raštų kalbą (Beitrage zur Geschichte der litauischen Sprache, Gottingen, 1877) pateikė bendro pobūdžio atrankinį istorinį žodyną. Pirmuoju moksliniu skolinių žodynu galima laikyti Alexanderio Brucknerio knygoje apie baltų kalbų slavizmus (Die slavischen Fremdworter im Litauischen, Weimar, 1877). XIX a. pradėjusios reikštis lietuvių onomastinės leksikografijos brandžiausias vaisius – Janio Spruogio istorinis Žemaičių geografinių vardų žodynas.

Didžioji dalis rankraštinių XIX a. žodynų yra su gretutine lenkų kalba. Svarbesnieji iš jų: anoniminis 1820 žodynas, Dionizo Poškos didelis lietuvių-lenkų-lotynų kalbų žodynas; Dominyko Sutkevičiaus „Lietuvių žemaičių-lenkų žodynas“. Tik XIX a. antroje pusėje susirūpinta rengti žodynus su gretutine rusų kalba. Stanislovas Mikuckis 1854 paskelbė Rusijos MA darbuose planuojamo lietuvių-rusų kalbų žodyno apie 250 pavyzdinių straipsnių. Jonas Juška buvo parašęs (nespaudintas) lietuvių-rusų-lenkų kalbų žodyną iki žodžio manastis. Su gretutine latvių kalba minėtini du rankraštiniai žodynai: Andrėjaus Dyrikio lietuvių- latvių (1872 dingęs) ir Antano Juškos latvių-lietuvių-lenkų.

Specialiųjų sričių (terminų) ždynų pradininkas Jurgis Pabrėža yra palikęs ne vieną augalų pavadinimų žodyną; minėtinas svarbiausias jo veikalas – „Botanika, arba taislius auguminis“ (parašyta 1843, sutrumpintai išleista 1900),tai pat augalų morfologijos terminų žodynas (1843) ir pirmasis medicinos terminų žodynas (1827). Iš lyginamojo bei etimologinio pobūdžio darbų išliko Jono Juškos vadinamojo žodžių šaknų žodyno (lietuvių ir kitos baltų kalbos lyginamos su slavų kalbomis) fragmentai. Apie 1879-90 Kazimieras Jaunius buvo parašęs lietuvių-suomių ir lietuvių-estų kalbų žodynėlius. Keliolikos XIX a.žodynų rankraščiai yra dingę.

XX a. svarbiausias leksikografijos darbas – bendrojo (tezaurinio) lietuvių kalbos žodyno rengimas. Žodyno, apimančio tiek dabartinę bendrinės kalbos ir tarmių, tiek senųjų raštų leksiką, kartotekai pamatus padėjo Kazimieras Būga, tačiau spaudai jis pats spėjo parengti tik pačią pradžią (1-2 sąs., 1924-25, iki žodžio anga). Nutrūkusi darbą nuo 1930 tęsė Juozas Balčikonis su bendradarbiais; Lietuvių kalbos i-tas jau yra išleidęs 18 „Lietuvių kalbos žodyno“ tomų. Išleista nemaža dvikalbių paralelinių (verčiamųjų) žodynų: su gretutine anglų kalba, su lenkų kalba, su rusų kalba, su vokiečių kalba, su prancūzų kalba, su esperento kalba, su žydų kalba, su lotynų kala, su latvių kalba, su ispanų kalba, su estų kalba, su graikų kalba, su italų kalba, su portugalų kalba, su švedų kalba, su vengrų kaba. Išleista keletas ir daugiakalbių paralelinių žodynų: Juozo Ambraziejaus lenkų-lietuvių-rusų kalbų (1907), Jurgio Šlapelio llietuvių-rusų-lenkų-vokiečių kalbų (1920-22), S. Šmidto lietuvių-lenkų-rusų kalbų (1922), Klaros Šepetienės vokiečių-lietuvių-rusų kalbų (1922). Iš svetur parengtų žodynų ypač svarbūs du – tai Vokietijoje išleisti Maxo Niedermano, Alfredo Senno, Franzo Brenderio ir Antano Salio dvikalbis (lietuvių-vokiečių) „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“ ir Aleksandro Kuršaičio lietuvių-vokiečių kalbos žodynas.

Išleista daug įvairių sričių terminų žodynų – ir aiškinamųjų, ir dvikalbių bei daugiakalbių verčiamųjų. Pagrindiniai skolinių žodynai yra du: Prano Skardžiaus – senųjų slavizmų (1931) ir Kazio Alminauskio – germanizmų (1935?). Kolektyviai parengti du tarptautinių žodžių žodynai (1936; 1985). XX a. paskutiniame ketvirtyje pasirodė ir onomastikos žodynų su kilmės aiškinimais – hidronimų (Aleksandro Vanago 1981), pavardžių (autorių kolektyvo 1-2, 1985), vietovardžių (Viliaus Pėteraičio 1997). Leidžiami ir tik labai siaurą vienos kurios rūšies informaciją pateikiantys žodynai – rašybos (svarbiausias 1948), kirčiavimo, tarties ( Vytauto Vitkausko 1985), žodžių asociacijų (Simonos Steponavičienės 1986), atgalinis ( Vidos Žilinskienės 1995), dažninis (Laimos Grumadienės ir Žilinskienės 1997, 1998). Atskirai minėtinas Vokietijoje išleistas Ernsto Fraenkelio „Lietuvių kalbos etimologijos žodynas“ – tai antras žymiausias (po akademinio „Lietuvių kalbosžodyno“) lietuvių leksikografijos veikalas, labai reikšmingas ne tik lituanistikai, bet irapskritai indoeuropeistikai. Lietuvių etimologinio pobūdžio leksikografijai priklauso ir Vytauto Mažiulio kapitalinis „Prūsų kalbos etimologijos žodynas (1-4, 1988-97), gerokai pranokstantis savo pirmtakus ir sykiu daugeliu atvejų svariai prisidedantis prie atsakančios lietuvių leksikos etimologizavimo

-5-

Išvados

Lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai liudija nemažą rūpęstį ir domėjimasį lietuvių kalba.

Lietuvių kalbos gramatikos ir žodynai yra svarbūs ir kalbotyros raidai, ir kalbos praktikai. Jie padeda nustatyti ir įtvirtinti bendrinės kalbos normas, tobulinti valstybinės kalbos vartojimą visose mūsų gyvenimo srityse. Šiai kokia svarbus mums yra žodynai ir kiti leidiniai. Be jų mes daug ko nežinotume, žodynai praplečia mūsų žinias. Žodynuose mes sužinome koks žodis ką reiškia, iš kur kilęs ir visa kita. Labai svarbu, kad tie žmonės kurie parašė žodynus,gramatikas ir kitus leidinius, kad ir dabar atsirastu tokių kurie tęstų tuos darbus.

-6-

Nuorodos

1.B. Dobrovolskis, V. Kavaliauskas, R. Koženiauskienė, Z. Zinkevičius, „Lietuvių kalba“, Kaunas, 2000.

2.Lietuvių kalbos enciklopedija

-7-

Leave a Comment