Paukščiai keistomis plunksnomis “Mėnulio vaikai”

Pasaulis stebina paukščių įvairove. Dauguma jų yra pilkų, juodų, baltų plunksnų. Bet pilkoje masėje visą laiką atsiranda margų, keistų plunksnų paukštukų, tačiau jiems sunku pritapti prie nuobodžios minios, išskleisti sparnus, nes toks gyvenimas laužia jų gležnus sparnelius, neduodamas net atsigauti. Jurgos Ivanauskaitės romanas “Mėnulio vaikai” yra kupinas tokių paukštelių, norinčių atsiplėšti nuo dulkėtos, nuo jausmų nebuvimo išsausėjusios žemės.

Vieni iš tokių keistų sparnuočių yra Anita ir Gedas, kurie be galo panašūs savo energetika, impulsyvumu, kuriuo tikriausiai lengvai galėtų susprogdinti visą esamą viisatą. Jie nebijo mirties, Gedas ir Anita bijo gyventi taip, kaip tai daro pilki paukščiai. Juk pasaulyje viešpatauja “sausra”, pasaulio sparnuočiai visai pamiršo , kas yra meilės šokis, rūpestingas vienas kito plunksnelių valymas. Deja, Anita irgi buvo bepradedanti sirgti amnezija, bet prabudo instinktas, ir smegenys sukūrė kažkokį stabą, kurį Anita iš karto pavadino Gedu ir kuris tapo jos vaistu nuo depresijos, bet vaistai juk turi šalutinių poveikių, o dažnai netgi tampa nuodais. O Gedo meilės jausmą nejučia norisi tapatinti su jo gaailesčio jausmu, nes beveik visos Gedo moterys būdavo apgaubiamos gailesčiu, nors jos ir manydavo, jog viskas yra visiškai kitaip, o gal netgi pats Gedas buvo susipainiojęs jausmuose, negalėdamas atskirti, sugrupuoti. Bet ar reikėjo jam šito? Vargu.

Pasimėtimas, vaikymasis iliuzijų, gyvenimo skonio ir

r kvapo nejutimas vertė gedą ir Anitą jaustis nelaimingais. Bet ne tik jie teigė esantys tokie. Paklauskite kitų jaunų žmonių, ir beveik kiekvienas atsakys, jog yra arba nelaimingas, arba jau ties riba. Prasimanymai! Dabar jau tampa madinga skleisti negatyvią nuotaiką ir paistalus apie savižudybę kaip meilės alternatyvą. Jaunimas prisiskaitė per daug knygų, kuriose teigiama, jog nei meilė, nei pats gyvenimas neturi prasmės, kad savižudybė – savo galios prieš visuomenės moralines nuostatas įrodymas. Manau, kad jauni žmonės tiesiog serga maksimalizmu. Jiems reikia visko arba nieko. Tokia filosofija nuves tik į prarają.

Panašūs dalykai ir yra aprašomi Jurgos Ivanauskaitės romane “Mėnulio vaikai”. Tik norėčiau dar paminėti seksą, kvaišalus, abortus ir pseudomąslumą, kuris slepia tikrą tuštybę. Tai yra XX amžiaus pabaigos problemos, su kuriomis kovoja visuomenė, noorėdama apsaugoti savo jaunas, bet fiziškai išsivysčiusias atžalas. Be abejo, yra tėvų, senelių, kuriems visai nerūpi jų meilės vaisiai, todėl tos jaunos asmenybės pradeda skilti, o tai, manau, mano amžiaus jaunuoliui atsitinka dažniausiai. Jis tampa vienu iš romano personažų, pradeda kurti sau stabus, melstis Žemės palydovui, rašyti savo savižudybės scenarijų ir laukti palankios progos, kada galėtų įvykdyti savo planą ir įrodyti, jog yra stiprus bei išskirtinis. Gaila, bet ypatinguoju jis netaps.Nes tokių “ypatingųjų” jaunuolių yra tiek daug, jog kartais netgi at
trodo, jog pilkąja mase jau tampa būtent jie, nes “ypatingųjų” filosofija tarp jaunimo plinta šviesos greičiu, užgoždama tikrąsias margas individualybes.

Jurgos Ivanauskaitės romane “Mėnulio vaikai” apstu įvairiausių egzotiškų paukščių, bet jie išlieka panašūs savo silpnybe prieš šį, jų manymu, nykų pasaulį ir savo stiprybe prieš mirtį, kuri turi vainikuoti beprotišką, nežemišką, visa apimančią meilę, kurios mes, paprasti mirtingieji, niekada nesuvoksime.

Leave a Comment