Pasakos “Trečiojo brolio tarnystė” analizė

Svarbiausias įvykis pasakoje – tai trečiojo brolio kvailio tarnystė kirminui. Viskas prasideda nuo to, kad tėvas išleidžia vaikus į pasaulį ieškoti gražiausios skarelės, už tai pažadėjęs jiems savo gyvenimą.

Kvailys, tarnavęs pas kirminą, tėvui atnešdavo gražiausius daiktus, bet tėvas nesutikdavo sūnui atiduoti savo turtų, todėl vaikus į pasaulį siuntė dar ir dar, tikėdamasis, kad vienam iš dviejų protimgųjų sūnų pasiseks atrasti gražiausią daiktą. Tai kartojosi tris kartus.

Kiekvienais metais trečiojo brolio tarnystė skyrėsi tuo, kad kirminą reikėjo vis dažniau ir dažniau maudyti, o krosnį vis daažniau kūrenti.

Pasakos siužetą sudaro pora paprastesnių siužetų – tai trečiojo brolio tarnystė pas kirminą paskutiniuosius metus, kai kirminas paprašo jį sudeginti, kuriam sudegus atsiranda graži mergina, didelis dvaras, daug turtų ir pats kvailelis pavirsta į gražų jaunikaitį. Šį siužetą pavadinčiau – “Kirmino paslaptis” arba “Užkeikta gražuolė”. Antrasis, daug paprastesnis siužetas, yrapasakos pabaigoje, tai – pačio pasakotojo vaidmuo, kai jis, išsipuošęs stiklo batukais, vaško skrybele, popieriaus rūbais ir t.t atvyksta į pagrindinių herojų puotą (kuriuos, pasakojant kaip atskirą pasaką, galima pakeisti). Bet vos atvykus svečiui į puotą – batai suudužo, pirštines panos bebučiuodamos rankas nulaižė, drabužiai sulijo ir t.t. Siužetą pavadinčiau – “Svečio nelaimės”.

Mano manymu, pirmojo siužeto prasmė – jog reikia turėti kantrybės, įdėti į darbą šiek tiek pastangų, kad gautum tai, ko nori. Na, o antrojo siužeto prasmė – kas per daug &#

#8211; tas nesveika, t.y., kad svečiui nereikėjo per daug puoštis vykstant į puotą.

Pasakos veikėjai – tai tėvas, trys broliai ir kirminas, vėliau pavirtęs gražuole. Pagrindiniai pasakos veikėjai – tai kirminas ir trečiasis brolis kvailys, todėl, kad laimę suranda būtent kvailelis, kuriam tėvas pagailėjo gyvenimo ir suranda laimę su gražuole, pas kurią tarnavo trejus metus, kai ji buvo prakeikta.

Pirmoji teksto vieta, kuri leidžia jaunėli vadinti herojumi yra ta, kur jis sutinka tarnauti kirminui ištisus metus, neatsižvelgdamas į tai, koks kirminas buvo bjaurus. Antroji vieta – kur kvailelis pagaili kirmino ir jausdamas didelį skausmą įmeta jį į krosnį. Na ir trečioji – kai jaunėlis atsisako tėvo siūlomų turtų.

Antiherojais galėčiau pavadinti žmones, būtent iš jaunėlio giminės, nes broliai buvo pavydūs, pavydėjo broliui laimės, o tėvas sūnui vis gailėjo gyvenimo. Kirmino niekaip neegalėčiau pavadinti antipodu, nors jis ir buvo mitinė būtybė, gyveno urve. Mano manymu, kirmino bruožai buvo labai artimi herojui – jis supratojaunėlį, jam padėjo leisdmas pas save tarnauti ir už tarnystę jam atsilygindamas, kaip ir žadėjęs, nors dažniausiai antipodai būna pikti, netęsia savo pažadų, galiausiai, herojui tenka kovoti su antipodu.

Pasakų herojus abipūdina jų poelgiai, tačiau ne visus. PAvyzdžiui, tėvas, gailėdams gyvenimo kvailiui, savo vaikus siunčia į pasaulį keletą kartų. Tai parodo, kad tėvas buvo gobšus jauniausio sūnaus atžvilgiu. Jaunėlio drąsą parodo tai, jo
og jis nepabūgsta tarnauti pas kirminą metus, o gailestį ir nuoširdumą parodo tai, kaip skaudu buvo sudeginti kirminą. Kirmino sąžiningumą parodo, kad jaunėlis visada gaudavo atlygį už atitarnautus metus. Na, o kvailio brolių nepatiklumą jaunėliu nusako žodonės charakteristikos, kai jie, sugryžtant kvailiui, pasakė – “Pamatysim, kokįb čia anas skarmalą beištrauks.”.

Pasakoje egzistuoja dvi pagrindinės sferos – sava ir svetima. Savoje sferoje visi veikėjai jaučiasi gerai. Už jos ribų, į svetimą sferą iškeliauja tik jaunęlis. Atsidūręs urvejis jaučiasi nejaukiai, nes išsigąsta kirmino. Atėjęs atrą, trečią kartus jis visai nebijo ir ramiai tarnauja kirminui. Esmė tame, kad jis nepabėgo, nors ir išsigando. Čia išryškėja jaunėlio drąsa.

Brolis kvailys visuomet laimi, nes kiekvieną kartą paaukoja metus tarnaudamas kirminui, o už tai gadamas gražiausius ir geriausius daiktus. Gavęs teisę paveldėti tėvo namus, jaunėlis jos atsisako, nes pats pakankamai užsidirbo turtų visam gyvenimui.

Pirmasis pasakos sakinys įveda į realų laikč. Žmogų, t.y. tėvą, pristato kaip labai seną,turinti tris vaikus – du išmintingus, o vieną kvailį.

Teksto pabaiga išsiskiria tuo, kad pasakojama ne paie pasakos herojus, o apie visai pašalinį žmogų – svečią. Nupasakojami jo nuotykai puotoje.

Mano manymu, pasakotjo požiūris į save yra humoristinis. Pasaką autorius skyrė vaikams.

Leave a Comment