Pasakomoji tautosaka

M.MAŽVYDO PGRINDINĖ MOKYKLA

IX B KLASĖS MOKINĖ
SKAISTĖ VAIČIULYTĖ

PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA

Mokytoja Inga Barkauskienė

2006
Klaipėda

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. PASAKOS..............................4
1.1 Stebuklinės pasakos..............................4
1.2 Žvėrelių pasakos..............................5
1.3 Juokų pasakos..............................6
1.4 Anekdotai..............................7
2. SAKMĖS..............................7
2.1 Pasaulio kūrimo sakmės..............................8
2.2 Senųjų tikėjimų sakmės..............................8
2.3 Padavimai..............................10
2.4 Legendos..............................10
2.5 Pasakojimai ir atsiminimai..............................11
IŠVADOS..............................13
LITERATŪRA..............................14

ĮVADAS

Tautosaka patraukia todėl, kad per ją kiekvienas galime kur kas geriau pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją. Juk kiekviename žmoguje slypi tūkstantmečių patirtis, įpročių, raiškos, suvokimo būdų klodai, iš dalies priklausantys ne nuo jo paties, o susiklostę per auklėjimą, bendra¬vimą. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kurios žaizdras šimtmečius ugdė lietuvių kartų kartas. Vienas reikšmingiausių tos dvasinės kuultūros reiškinių yra tautosaka. Ją prakalbinus, kaip aidas turėtų atsiliepti tautos dvasia, įsilydžiusi į siužetus ir veikėjus, metaforas ir simbolius.
Tautosaka – tradicinis sakomo ar dainuojamo žodžio menas. Jam priklauso dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, skaičiuotės, gamtos garsų pamėgdžiojimai, užkalbėji¬::nai, maldelės, šūksniai ir dar kitų žanrų kūriniai. Lietuviško termino tautosaka tarp¬tautinis atitikmuo – folkloras (iš anglų k. folk – liaudis, lore – išmintis, ži¬nies). Tačiaufolkloro prasmė platesnė – tai ir kiti tradicinio meno bei kultūros reiš¬kiniai, neesusiję su žodžiu – instrumentinė muzika, žaidimai ir kt. Iš visų menų(autosaka yra artimiausia literatūrai, tai lyg ir jos dalis. Todėl pasaulyje tautos aka yra vadinama sakytine, arba gyvo žodžio, literatūra, liaudies literatūra ir pan.
Nuo seniausių laikų išsiskirdavo žmonės, turintys nepaprastą pa

asakotojo talentą, bet lietuvių kultūros istorija pradeda juos fiksuoti tik nuo XIX a., o dau¬giau domėtis – nuo XX a. Pasakotojų, kaip ir kiek¬vieno žmogaus, likimai įvairūs, bet daugelio biogra¬fijose yra bendrų dalykų: pomėgis bendrauti, meilė žmonėms, kitų atjauta, gyvenimo druskos pažini¬mas. Per šimtmečius nusistovėjo dėkingos pasakoji¬mams situacijos – tai būdavo lyg mažyčiai vieno aktoriaus „teatrai“. Bendra visų talentingų pasakotojų žymė – nepaprasta atmintis, o iškalba, kalbėjimo ir vaidybos maniera, reagavimo į vaizduojamus daly¬kus tipas – suteikdavo kiekvienam jų nepakartoja¬mų bruožų. Pagrindiniai pasakotojų tipai – pasto¬vusis ir nuolat kuriantis (improvizatorius).
Šio darbo tikslas – apibūdinti pasakojamąją tautosaką, nustatyti jos klasifikavimą.

Pati liaudis pasakojamąją tautosaką dalo į dvi grupes. Jų skiriamuosius požymius dažnai nusako žodžiais melagystė arba teisybė. Taigi vienai grupei priskiria išmone grįstus kūrinius, juose vaizduojami įvykiai laikomi pramanytais, jų tiikroviškumu netikima. Tuo tarpu antros grupės kūri¬nių tikroviškumu neabejojama, čia vaizduojami įvykiai, manoma, iš tiesų kažkada nutikę. Taip atskiriami du stambūs pasakojamosios tautosakos masyvai – pasakos ir sakmės.
Folkloristai, iš esmės sutikdami su tokiu pasakoja¬mosios tautosakos skaidymu, pagrindiniu priskyrimo atitinkamai grupei principu laiko dominuojančią funk¬ciją. Pasakose svarbiausia yra estetinė-meninė, o sakmėse informacinė funkcijos. Pasakos ir sakmės traktuojamos kaip pasakojamosios tautosakos porūšiai.
Nusistovėjusi tradicija pasakas skaidyti į: 1) stebuk¬lines, 2) apie gyvūnus, 3) buitines, 4) pasakas – legendas, 5) novelines, 6) apie kvailą velnią, 7) melų, 8) formuli¬nes, 9) be galo. Vieni folkloristai šias pasakas tr

raktuoja kaip atskirus žanrus, kiti – kaip žanrines atmainas.
Prie pasakų šliejasi anekdotai – daugelis tradicinių anekdotų siužetų sutampa su buitinių pasakų siužetais. Tačiau anekdotai pasižymi specifiška menine forma ir daugelis jų atrodo labai tikroviški. Esama nuomonių, kad anekdotus reikėtų laikyti atskiru pasakojamosios tautosakos porūšiu.

1. PASAKOS

Pasakos – epiniai liaudies kūriniai, dėmesys jose sukoncentruotas į įvy¬kius. Pagrindinė žanrinė pasakų kategorija yra siužetas. Beveik visada jis konfliktiškas. Pasakos yra linkusios į schematiškumą, tad į konfliktą įtrauk¬ti personažai paprastai būna antiteziškai supriešinti: jaunikaitis ir slibinas, pamotė ir podukra, berniukas ir ragana, lapė ir vilkas, bernas ir ponas. Dau¬gumos pasakų siužetai yra uždari, konfliktai dažniausiai išsprendžiami.
1.1 Stebuklinės pasakos.
Stebuklų pasa¬kos – tai neįtikinamiausios istorijos. Prieš akis sumirga į slėpiningą maiše¬lį varoma kariuomenė; šmėkšteli ne¬paprasta dėžutė, iš kurios iškyla pui¬kiausi rūmai; išnyra karieta važiuojan¬ti laiminga našlaitė, paskui kurią seka aukso obelis ir vyno šulinys; perse¬kiojami bėgliai, iš kurių metamo še¬pečio išauga miškas, iš paridenamo kamuolio iškyla kalnas, iš tiesiamo rankšluosčio pateka upė ar atsiveria ežeras. Normaliame gyvenime viso to nėra, tai – stebuklų šalis. Tomis fantastinėmis istorijomis prisimename ir didelį džiaugsmą, patiriamą klausantis, kaip išsipildo visų troškimai ir laimi tie, kurie nusipelno mūsų simpatijų.
Taikliai ir glaustai aptarti stebuklų pasakas nelengva. Jos tokios įvairios, skirtingų kūrybos klodų, nevienodos apimties ir sudėtingumo: yra ir glaustų, ir iš¬plėtotų. Pagal siužetą, ve

eikėjus, vaizduojamąjį pasaulį vienos laikomos “vyriškomis pasakomis”, kitos – “moteriškomis bei vaikiškomis”. Pirmosiose daug tolimų kelionių, žygdarbių, antrųjų pasakų veikėjai silpni, persekiojami, veiksmų akiratis neplatus. Nedidelė pasakų dalis neturi šiam žanrui būtinos laimingos pabaigos, pvz. “Eglė žalčių karalienė”, “Mergelė uogelė”, Nevienoda stebuklinių pasakų stilistika, raiškos priemonių lobynas. Greta ženkliomis pradžios, vidurio ir pabaigos formu¬lėmis pasižyminčių kūrinių pasitai¬ko ir be ryškių išorinių padaili¬mmų.
Kad ir labai margos, jos išsiski¬ria iš kitų pasakų. Savitumą lemia ne tik stebuklų gausumas, bet ir ypatingas idėjinis-estetinis turinys, konfliktai, siužetai, veikėjų pa¬veiksniai, kompozicija ir stilius.
Stebuklų pasakos buvo plėtojamos keliomis kryptimis. Vienose viską užgožė nuo¬tykiai, kitos subuitiškėjo, trečiose išryškėjo didaktika. Sukurta ir stebuklų pasakų parodijų.
Pasakų herojai kartais tarsi riterių idealai: pabrėžiama jų jėga, draugiškumas, meilė. Kita vertus, tapant jų paveikslus, neapsieinama ir be žemiškesnių bruožų. Dažnai pasakos pagrindinis veikėjas gudrus, nevengia ir klastos, be kurios neįma¬noma nugalėti pabaisos. Gudrumas – svarbiausias silpnesnio veikėjo ginklas. Vaikams tik gudrumu ir padedant kitiems veikėjams pasiseka ištrūkti iš raganos nagų. Rodomos ir kitos neigiamos savybės: veikėjai smalsauja, domisi draudžiamais dalykais, neatsargūs, kartais per daug atviri, – tarsi tyčia gundo likimą.
1.2 Žvėrelių pasakos.
Pasakas apie vilką ir lapę, lapę, katiną ir gaidi, vilką ir ožkyčius ir pan. galime vadinti žvėrių pasakomis (jos dar vadinamos gyvulinėmis pasakomis, pa
asakomis apie gyvūnus). Žvėrių pasakos pasižymi tuo, kad jų pagrindiniai veikėjai yra žvėrys, gyvuliai, paukščiai, retkarčiais žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai, augalai, kai kada šalia jų – ir žmonės. Jos dabar sekamos vaikams. Patiems mažiau¬siems nėra patrauklesnių kūrinių už žvėrių pasakas: daugybę kartų gali kartoti, ir vis tiek nenusibosta.
Ne visada žvėrių pasakos buvo skirtos vaikams. Pačiais seniausiais laikais žvėrių istorijos priklausė mitams, buvo šventos. Senoviniams pasakų vaizdiniams atsirasti galimybes dilVė gyvūnų garbinimas (toteminiai kultai) ir animistinis (sudvasintas) gamtos suvokimas. Senovėje žmonės manė, kad žvėrys, gyvuliai, paukščiai, medžiai taip pat jaučia, supranta ir kalba kaip žmonės. Visa tai sudarė prielaidas atsirasti sužmogintiems gyvūnų paveiksiams.
Žvėrių pasakų žanro ištakos daugelyje Europos tautų nėra ryškios. Vyrauja vė¬lesnių epochų dvasią spinduliuojantys kūriniai, kur į žvėris ir kitus gyvūnus žiūrima ne pagarbiai, ne kaip į šventą gyvi, o pašaipiai. Ypač mėgstama pasakoti juokingus jų nuotykius. Tuo tarpu Afrikos ir Amerikos čiabuvių žvėrių ir paleoazinių tautų pasakų kilmė dar labai ryški iš desakralizuotų mitų. Jose vaizduojamos toteminių protėvių išdaigininkų nedorybės, pagimdytos egoizmo, godumo, bendrų normų ne¬paisymo vardan asmeninės naudos. Beje, čia pamėgti ir kiti personažai: kiškis, vo¬ras, hiena, varnas, kojotas, jaguaras, audinė ir t. t.
Žvėrių pasakų turinys kelia įvairias mintis. Daugelyje kūrinių ryškūs žmogiškosios moralės principai. Pasakose nubaudžiami: blogi, neteisingi, niekinami kvaili, tingūs veikėjai, o iškeliami silpni, skriaudžiami, bet draugiški, gudrūs. Tačiau dažnai tik pasakų pabaigoje išryškėja gėrio pergalė, o šiaip nuo stipriųjų, klastingųjų žūva daug nekaltų. Taigi pasakos žvėrių ir kitų gyvūnų pasaulį kūrė pagal suaugusiųjų gyvenimo pavyzdį. O kai stiprusis visada teisus, nori nenori tenka gudrauti. Žvėrių, kaip ir stebuklų, pasakose gudrumas ir klasta pateisinama, jei tuo naudojamasi prieš pavojingą priešą. Bet pasmerkiamas gudruolis, besikėsinantis apgauti silpnesnįjį.
Žvėrių pasakų ištakos siekia seniausius laikus, bet vėlesnę šio žanro raidą ne kartą veikė rašytinė literatūra, ypač tokie jos žanrai kaip prilyginimai, pasakėčios, viduramžių žvėrių epas. Lengvai suvokiamas žvėrių pasakų turinys, nekomplikuoti veikėjų paveikslai, patraukli sužmoginta fantastika, su komiškumu susipynęs naivumas, gyvi dialogai, provokuojantys “teatrališkumą”, dažni ritmiški pakartojimai ir kitos meninės ypatybės padėjo šiems kūriniams isi tvirtinti mažųjų klausytojų širdyse.
1.3 Juokų pasakos.
Viena nuostabiausių žmogaus savybių yra gebėjimas juok¬tis. Juoku žmogus gynėsi nuo nevilties, juokas padėjo jam įveikti snaudulį ir išsigimi¬mą, bet juokas, ypač ciniškas, negailestingas, gali būti ir pražūtinga jėga. Juokas ¬ žmonijos istorijos palydovas nuo seniausių laikų.
Natūralu, kad komiškasis pradas ryškus ir pasakojamojoje tautosakoje. Juokiames iš kai kurių parodijuojamų stebuklų pasakų, iš komiškų žvėrių pasaulio personažų. Juoktis verčia kvailo velnio pasakos. Bet labiausiai prajuokina juokų pasakos (ir, aišku, jų atmaina – anekdotai). Šis žanras dar vadinamas buitinėmis pasakomis. Šitaip vadinama todel, kad jų prasimanymas buitiškas. Vaizduojamas tarsi realus tikroviškas pasaulis, jo buitis, tik patys įvykiai tokie absurdiški, jų seka tokia nelogiška, kad visa atrodo pramanyta ir netikra, kaip ir turi būti pasakoje.
Stebuklų pasakose daug idealumo, o juokų – bjaurumo, niekingumo, nesąmonių ir kvailysčių. Kvailumas žmogui, protingam padarui, iš esmės nedera, todėl verta iš jo pasi¬juokti. Juokų pasakos išjuokia ne tik menką protelį, bet ir įvairias ydas: pagyrūniš¬kumą, pavydą, nevalyvumą, tingumą, ėdrumą, bailumą, užsispyrimą, neištikimybę ir kt. Tai ryšku pasakose apie piršlybas ir šeimos kūrimą Pagrindiniai juokų pasakų personažai – ponas ir vargšas. Pono paveikslas ¬įvairių trūkumų sankaupa. Jis kvailokas, bailus, ūkio darbuose nesusigaudantis, šykštus, nedoras ir kt. Pastoviausias vargšo bruožas – gudrumas. Kartais gudrumas peržengia ribas, virsta klasta. Pasakos estetika pateisina visokias išdaigas, kad tik būtų suniekintas išdidusis ponas. Ypač tai ryšku, kai pasakos herojumi tampa didy¬sis šelmis. Jis elgiasi nesivaržydamas, kad tik išsisuktų, prigautų poną.
1.4 Anekdotai.
Šiandien pasaulyje nėra gyvybingesnio ir populiaresnio fol¬kloro žanro už anekdotą. Talentingas anekdotų pasakotojas, kaip ir humoro vakaro ar cirko klounados artistas, beveik rimta mina žeriantis paradoksalias istorijas, taip užkrečia klausytojus, kad juokas netrunka sudrebinti viską: ir šventas tiesas, ir mąs¬tymo štampus, ir nepajudinamus autoritetus. Ypač pastaruosius juokas iš rengia išbaltų drabužėlių, verčia rausti ar balti. Anekdotais prasiveržia šėlstanti juoko stichi¬ja. Nuo anekdotų kvatoja vyrai ir vaikai, pilvus susiėmę, juos krizendamos šnibžda moterys, jie užvaldo visų sluoksnių ir profesijų žmones. Juokas būna visoks: gilus ir lėkštas, grakštus ir grubus, sveikas ir išsigimęs. Juokiamasi iš svarbių ir menkų dalykų, juokiamasi geraširdiškai ir piktai, ironiškai.
Senovėje anekdotais (iš gr. k. anekdotos – nepaskelbtas) buvo vadinami trumpi pasakojimai apie istorinio asmens gyvenimo įvykį. Nuo XIX a. šis terminas varto¬jamas šiandienine prasme: anekdotu laikomas trumpas komiškas kūrinys, turintis staigią, efektyvią pabaigą. Paprastai mėgstama baigti tiesioginės kalbos posakiu.
Šitaip anekdotiškai užbaigtų kūrinių pasitaiko beveik visoje pasakojamojoje tauto¬sakoje. Tai rodo, kokioje plačioje ir margoje dirvoje buvo kuriami anekdotai. Iš žvėrių, legendų, kvailo velnio pasakų, sakmių, pasakojimų, ypač iš juokų pasakų ėmė anekdo¬tai siužetus, veikėjus. Akstinų anekdotams atsirasti davė mažieji tautosakos žanrai.

Lietuvių anekdotai – valstiečių, amatininkų, žvejų ir kitų verslų žmonių kūryba. Natūralu, kad dvaro ir kaimo, pono ir baudžiauninko, šeimininko ir sam¬dinio santykiai tapo viena pagrindinių šios kūrybos temų, nes kas jau kas, o ji pasižymi dideliu socialumu, tai jos vertės matas. Anekdotai, kaip ir juokų pasakos, nuvainikuoja labiausiai parazituojanti viešpataujanti visuomenės sluoksnį, rodo jo tuščią pasipūtimą, nedorovingumą, dvasinį menkumą. Dažname šios tematikos anekdote juokiamasis iš ponų kvailumo. Kritiškumas blyksteli kaip akimirkos sąmojis, taiklus atsakymas. Anekdotuose veikia įvairūs veikėjai.
Lietuvių anekdotuose aptinkami itin saviti, tik Lietuvai būdingi skirtingų etnografinių sričių atstovai. Žemaitis vaizduojamas lėtas, mažakalbis, aukštaitis – greitas, atviras, nuoširdus, suvalkietis – praktiškas, taupus.

2. SAKMĖS

Antroji pasakojamosios tautosakos rūšis – sakmės. Jomis yra aiškinami aplinkos reiškiniai. Dominuojanti visuomeninė sakmių funkcija informacinė. Tačiau toli gražu ne visa, kas iš lūpų į lūpas perduodama kaip dėmesio verta informacija, tampa sakmių objektu.
2.1 Pasaulio kūrimo sakmės.
Trumpi pasakojimai, aiškinantys, kaip atsirado Žemė, kalnai, akmenys, kas sukūrė žmogų ir gyvūnus – arklius, karves, ožkas ir kt., kodėl šian¬dien jų tokios ypatybės, t. y. kodėl vėžio akys užpakalyje, o gandro sparnai juodai padažyti, kodėl nevienodas moterų būdas, ir savaip vaizduojantys daugeli kitų ne¬suprantamų dalykų, – visi jie vadinami pasaulio kūrimo sakmėmis. Mokslininkai joms taiko etiologinių sakmių terminą. Tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis. Kadaise ja tikėta, kaip šiandien tikima mokslu. Ilgainiui žmogui geriau pažįstant Žemę, dangaus kūnus, gyvybės raidą, racionalėjant jo pasaulėžiūrai, tie archajiški, senoviniai aiškinimai virto savotiškomis pasakaitėmis, neturinčiomis šventumo, tiesos aureolės.
Sakmės pagal tematiką skirstomos į 5 grupes: 1) dangaus kūnai; 2) Žemė ir jos paviršius; 3) žmonės, jų gyvenimas ir darbai; 4) gyvūnai; 5) augalai.
Sakmės fantastiškai aiškina, kaip atsirado minėti dalykai, reiškiniai, ivairios jų
savybės.

Sakmėse susiduriame su įvairiais veikėjais. Tai paukščiai ir žvė¬rys, javai ir medžiai, paprasti žmonės ir šventieji, dievybės, demonai ir suasmeninti dan¬gaus kūnai. Kai kuriuose siužetuose išryškėja vieno kito būdingi bruožai. Antai kalakutas išdidus, karvelis, žvirblis – pagyrų puodai, gandrai – smalsūs ir pan. Bet, žiūrint į šių sakmių visumą, tai nedažni veikėjai. Pagrindinis pasaulio kūrėjas čia – Dievas. Dievo pa¬veikslas sakmėse gana margas, skiriasi nuo krikščionybės ir kitų pasaulio religijų dievų, jis labiau pagoniškas, savo įvairumu panašus į kitų mitologijų ir pasaulio kūrimo sakmių pa¬grindinį kūrėją. Jis ne tik pirmapradė galia, dalyvavusi atsirandant Visatai, bet ir visos gamtos įvairovės priežastis. Jis ne tik įveda “tvarką”: duoda akis, balsą, plunksnas ir pan., bet ir ištaiso pasaulio kūrimo negeru¬mus.
2.2 Senųjų tikėjimų sakmės.
Tai fantastiniai pasakojimai apie antgamtinių būtybių ir žmo¬gaus susidūrimus. Sakmės pateikia ivykius tarsi tikrai buvusius. Tik paskutiniaisiais amžiais isigali kritiškas vaizduojamų dalykų vertinimas. Šios sakmės dar vadinamos mitinėmis, nes jos grindžiamos senaisiais tikėjimais, kurių ištakos – mitinėje pa¬saulėjautoje.

Senųjų tikėjimų sakmės vaizduoja tokias gyvenimo sritis, kurios grėsmingos žmogaus egzistencijai, jos liečia slėpiningus dalykus, todėl įtikimi ir ira¬cionalūs, protu nesuprantami aiškinimai. Viena tokių amžinų temų yra mirtis. Sak¬mėse ji suvokiama kaip neišvengiama duoklė laikui.
Sakmėse nereta ir darbo te¬ma. Negera dirbti neleistinu laiku. Pavojinga ir prisišaukti grėsmingų gebėjimų talkinin¬kus – neužtekus darbo, jie ga¬li susidoroti su šeimininku.
Meilė, vedybos su antgamti¬nėmis būtybėmis taip pat pavo¬jingos žmogui. Iš sakmių suži¬nome apie įvairius nuotykius, patiriamus suartėjus su velniais, laumėmis, vilkolakiais, slogučiais, raganomis ir kt.
Susidūrimo su antgamtinėmis būtybėmis atvėjai įvairūs. Sakmės įspėja nebūti per daug drąsiems, neužpykdyti būtybių, nes jos pavojingos, ir išsisukti neretai pavyksta tik gudrumu.
Pagal mitines būtybes senųjų tikėjimų sakmės skirstomos į 10 grupių: 1) laimės; 2) ligos, giltinė; 3) numirėliai; 4) vaiduokliai; 5) velniai; 6) gamtos dvasios -laumės, undinės, Perkūnas, vėjas; 7) namų dvasios – aitvaras, kaukas; 8) ne¬paprasti žmonės – raganos, burtininkai; 9) nepaprasti gyvūnai; 10) lobiai.
Šiose sakmėse pasitaiko beveik visos lietuvių mitinės būtybės. Jų išvaizda, veikla, kės¬lai atsiskleidžia dažniausiai per santyki su žmogumi. Žmonių paveikslai ne tokie apiben¬drinti, tuo tarpu vaizduojant mitines būtybes pabrėžiami pastovūs, būdingi bruožai.
Iš visų lietuvių mitinių būtybių populiariausias velnias. Jis veikia keliuose pasa¬kojamosios tautosakos žanruose ir visur kitoks. Beje, ir senųjų tikėjimų sakmėse velnias daugiaveidis. Tai ir mainikautojas, mėgstantis linksmybes ir muziką, gundy¬tojas, pasiryžęs už sielą, kai kada – ir šiaip sau padėti, pavyzdžiui, be siūlo pasiuva drabužius. Laumės – moteriškos būtybės, gy¬venančios prie vandens, sutinkamos ir laukuose, ir į namus ateinančios. Esą jos atrodė labai jaunos ir turėjo ilgus plaukus. Kitose sakmėse jos senos ir ganėtinai atgrasios. Jos neva velėdavu¬sios skalbinius, perdavusios pirtyje, siūlydavosios padėti austi, verpti ir kitus darbus dirbti. Bet jų pagalba pavojinga, jos gali kerštauti arba, jei pritrūks linų, ir plaukus suverpti. Jos esti ir geros – apdovanoja netyčia paliktą kūdikio. Mat ir pačios turi vaikų, tik jie – baidyklės. Laumės draugauja su vyrais, kartais tampa jų žmonomis, bet ant¬gamtinė prigimtis neišnyksta, ir po kurio laiko jos visai dingsta iš namų.
Yra retų mitinių būtybių, jų paveikslai ne tokie ryškūs. Laumės pasirodo kaip moterys, lemiančios gimstančių kūdikių dalią. Perkūnas vaizduojamas medžiotoju, dažniau girdimas tik jo šaudymas – perkūnija. Kaukai – maži žmogučiai šeriantys žmogaus gyvulius, besirūpinantys jais. Saulė, žiema, ypač vėjas parodomi kaip lem¬tingos jėgos. Vienur pabrėžiama, kad vėjas – storalūpis, kitur užsimenama apie jo idelius ūsus.
Per įvairius nutikimus, susijusius su senojo lietuvių tikėjimo antgamtinėmis jėgomis, savitai šiose sakmėse vaizduojamas pasaulis. Lietuvių mitinės būtybės veikia ir stebuklų, kvailo velnio, religinio pobūdžio pasakose, pasaulio kilmės sakmėse, padavimuose ir net anekdotuose, tik daugeliu atvejų daug rečiau negu senųjų tikėjimų sakmėse. Senojo tikė¬jimo sakmėse įteigiama, kaip reikia elgtis su mitinėmis būtybėmis ir paisyti esančių drau¬dimų. Beveik neturėdami ištisų mitų tekstų, šiomis sakmėmis, kaip mitinių vaizdinių re¬liktais mūsų kultūroje, ypač domimės.
2.3 Padavimai.
Padavimai dar vadinami toponiminėmis ir istorinėmis sakmėmis. Tai tradiciniai, dažniausiai fantastiniai pasakojimai apie Lietuvos ežerus, kalnus, svarbius akmenis, kaimus, dvarus, pilis, miestus, karus su priešais. Tai savotiška meninė Lietuvos geografija ir istorija, senosios lietuvių atminties ir išmonės lydinys. Daugelį šimtme¬čių jie atstojo dar nesantį ar neprieinamą minėtų sričių mokslą. Kartų kartos, be¬siklausydamos padavimų, tarsi per dabartines pamokas mokykloje susipažindavo su nepakartojamu savo Tėvynės kraštovaizdžiu, jos praeitimi.
Jau nuo labai seniai žmones kirbino klausimas, kaip ir iš kur atsirado ežerai – tokie didžiuliai vandens plotai, isiterpę į laukus, miškus. Iš atsakymų, randamų padavimuose, matyti, kad aiškinimo būdas ne nūdienis, siekia naivaus mitinio mąstymo laikus. Dažnas padavimas apie ežero atsiradimą teigia, kad ežerai keliauja, o pakilę i dangų atrodo kaip debesys.

Padavimai apie Lietuvos ežerus dažnai apgaubti dramatiškos nuotaikos. Nerimas apima žmones belaukiant išsigelbėjimo nuo kabančio danguje ežero. Paprastai šią galingą stichiją – ūžianti ežerą galima suvaldyti, priversti nusileisti atspėjus vardą. Tai rodo, kad šie padavimai sukurti tada, kai dar labai tikėta žodžio magija: ištarimas suteikia galios valdyti patį daiktą, reiškinį, būtybę. Jis atspėjamas atsitiktinai. Tik kai kuriuose padavimuose įsiterpia aukojimosi kitų labui motyvas.
Senovėje žmonės tikėjo, kad ežerai patys gali keliauti. Bet kaip paaiškinti, iš kur atsirado Lietuvos kalvos ir kalne!iai? Jiems atrodė, kad čia turėjo pasidarbuoti nepaprastos galios būtybės. Įsivaizduota, kad tokie galingi paviršiaus tvarkytojai buvo milžinai.
Apie milžinus dažnai pasakojama padavimuose. Jų vardu paženklinta ne viena Lietuvos kalva – tai jų paskutinio poilsio vietos, milžinkapiai. Per galiūnus atsirado kalvos kalvelės.
2.4 Legendos.
Žodis legenda (lotynų k. – tai, kas turi būti perskaityta) kilęs iš viduramžių vienuolynų, kur valgymo metu buvo garsiai skaitomi pamokomieji kūriniai, dažniausiai apie šventųjų gyvenimą. Ilgainiui žodis įgijo daug reikšmių. Kaip tautosakinis terminas vartojamas pasakojamajam žanrui pažymėti. Le¬gendos – tai pasakojimai, kuriuose yra stebuklingų, antgamtinių elementų, bet jie suokiami kaip tikri istorinio laiko įvykiai, šventos istorijos, susijusios su dabartinė¬mis religijomis ir turinčios išskirtinę reikšmę jas išpažistančiose bendruomenėse. Lietuvių, kaip ir kitų Europos tautų, dauguma legendų yra krikščioniškos tematikos. Tai pasakojimai apie Kristų, Dievo motiną Mariją, apaštalus, apie šventuosius ir kankinius, apie bažnyčias, stebuklingas vietas, religinius principus ir normas. Kai kas legendoms priskiria ir religines pasakas, dalį pasaulio kilmės ir senųjų tikėjimų sakmių, kuriose panaudota motyvų iš Biblijos.
Seniausios lietuvių legendos yra žinomos iš rašyti¬nių šaltinių. Legendos ima rastis pradėjus plisti krikščionybei. Legendų temos – iš tikinčiųjų ben¬druomenei svarbių sričių. Jose ginami tikėjimo principai, smerkiamas bažnyčios, šventų vietų, relikvijų, paveikslų niekinimas, gąsdinama bausmėmis už nepagarbą kryžiui, ostijai, už pasniko nesilaikymą. Legendose išaukštinamos stebuklingos vie¬tos, kur daromi ižadai ir žmonės pasveiksta. Jos pasakoja, kad ta ar kita bažnyčia, šventos vietos koplyčia pastatyta ne bet kur, o vietoje, kuri sužinoma per regėjimą, sapną ar kitu būdu.
Esmingą legendų dalį sudaro pasakojimai apie šventųjų gyvenimą. Šitomis istorijomis iškeliamas didelis šventųjų pamaldumas ir kitos dorybės.
2.5 Pasakojimai ir atsiminimai.
Pasakojimai ir atsiminimai – tai tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Pažymėdami jų tautosakiškumą, visų pirma turime galvoje tai, kad jie, nors ir neilgai, ir tik tam tikroje aplinkoje, pavyzdžiui, šeimoje, buvo kartojami, egzistavo nors minimali jų tradicija. Atsiminimais vadiname tuos tekstus, kur kartojama, ką pasa¬kotojas asmeniškai yra patyręs, o pasakojimai nėra vien asmeniškas dalykas, tai ir iš kitų girdėtos istorijos. Daug pasakojimų ir atsiminimų yra trumpaamžiai, išnyksta mirus tai ar kitai žmonių kartai. Pasakojami ir prisimenami idomūs, svarbūs, daž¬nai – nekasdieniški, sukrečiantys dalykai. Meninė pasakojimų ir atsiminimų vertėlabai nevienoda: vieni yra amorfiški lyg kasdieniniai buitiniai tekstai, o kiti turi aiškius meninio kūrinio požymius – yra vaizdingi, užbaigti, jaučiamas prasmingas vertinimas. Teksto įspūdis labai priklauso ir nuo pasakotojo artistinių gebėjimų. Kada šis žanras susiformavo, sunku atsakyti, aišku tik viena, – šie tekstai tikslingai rinkti pradėti vėlai. Žinoma, palyginti su pasakomis ir sakmėmis, tai naujesnis žanras.
Kalbant apie savo ir kitų gyvenimą, pripasakojama daug įvairiausių dalykų. Prisimenama vaikystė, tėvai, mokyklą, jaunos dienos su įvairio¬mis išdaigomis, vakarėliais ir šokiais, jaunimo bendravimas, pasibaigiantis vestuvė¬mis. Pasakojama apie šeimos isikūrimą, santykius su artimaisiais, apie vaikus, ligas ir mirtis ir t. t.
Per paskutinius du šimtmečius labai ryškiai pasikeitė visas gyvenimas, sunyko tradicinė kultūra, įsigalėjo nauja gal¬vosena, vertybės, tarpusavio bendravimo normos. O kartu su žiniasklaida prasidėjo ir nauji pramogų pramonės laikai. Tai, kas buvo dar išlikę iš “balanos gadynės”, ką išsaugojo senųjų atmintis, naujoms kartoms pasirodė kaip “naujiena”. Senieji noriai dalijasi ta informacija, pasakoja apie tų laikų papročius, apeigas, šventes ir pramo¬gas. Gausiai pripasakota, ką veikdavo seniau per Adventą, Kūčias, Kalėdas, Nau¬juosius metus iki pat ganiavos pabaigos, vedžiojant oži apie beržą ir pan.
Didžiulės nelaimės, sukeltos ar gam¬tos stichijų, ar epidemijų, nederliaus ar pan., sukeldavo daug kalbų ir ilgai išlikdavo žmonių atmintyje. Panemunių gyventojai dažnai patirdavo potvynius, kurie prasidė¬davo staiga ir pridarydavo visokių nuostolių. Netikėtai užklupdavo gaisrai ar viesu¬lai. Dar neseniai viesulas prie Širvintų ko tik nesujaukė.
Ilgus šimtmečius maras ir badas buvo baisi rykštė Lietuvai. Tautos atmintis apie tuos laikus išsaugojo kraupių vaizdų tekstus. Pasakojama, kad per maro epidemijas kas kelintame kaime begalėjai rasti gyvą žmogų. Kiti duodavo įžadus laidot miru¬sius, jie būdavo vadinami kapočiais.
Atmintinų įvykių, laikų, kartais trukusių šimtmečius, Lietuvių tauta išgyveno labai daug ir įvairių. Tad ir pasakojimus bei atsiminimus apie juos visus sunku aprėpti ir sugrupuoti. Ryškesni iš jų yra: 1) pasakojimai apie baudžiavą ir rekrūtus; 2) slaptos mokyklos ir knygnešiai; 3) emigracija į Ameriką ir kitus kraštus; 4) maištai, sukilimai, juodašimčiai; 5) karai: rusų – japonų, Pirmasis pasaulinis karas, kovos dėl Nepriklausomos Lietuvos, Ant¬rasis pasaulinis karas; 6) pokario rezistencija; 7) lageriai ir tremtis ir t. t. Iš tos daugybės pasakojimų čia norima pateikti tik po vieną kitą pavyzdį iš pirmosios ir paskutiniosios grupės.

IŠVADOS

Tautosaka yra vienas iš svarbiųjų šaltinių, iš kurių pažįstame tautą. Ji padeda suprasti tautos prigimtį, jos pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Nacionaliniai tautosakos bruožai yra sąlygoti daugelio faktorių – ją kūrusių žmonių kalbos, lyties, amžiaus, ūkinės veiklos, geografinių krašto ypatumų, istorijos, papročių ir kt.
Pasakojamoji tautosaka – meninio pasakojimo forma gyvuojanti liaudies kūryba. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyve sukaupta apie 160 000 pasakojamosios tautosakos kūrinių. Pasakojamoji tautosaka daloma į dvi grupes: pasakas ir sakmes. Lietuvių folkloristai, sistemindami liaudies prozos kūrinius, remiasi tarptautine klasifikavimo patirtimi.

LITERATŪRA

1. G.Skabeikytė-Kazlauskienė Lituvių tautosaka. 2005
2. L.Sauka Lietuvių tautosaka. 1999
3. www.aruodai.lt

Leave a Comment