Tautosaka – liaudies kūryba. Į ją nuo seno žiurima kaip į tautos dvasios išrašką , kaip i tautinio savitumo šaltinį. Liudas Dovydėnas kurinį ,,Pamotė ir Podukra ” parašė įkvėptas tuometinės tautosakos. Ši pasaka labai panaši savo siužetu i daugelį pasakų, sunki, slogi , liūdna pasakos eiga su laiminga pabaiga. Šioje pasakoje yra piktų ir gerų personažų: poelgiai labai panašūs į tradicines pasakas : podukra Antutė darbšti, gera , nuoširdi mergina , visą laiką ,pildanti pamotės užgaidas , nudirbanti visus darbus, engia , išnaudoja, niekina savo podukrą , savo gudrumu verčia kentėti Antutę. Bernelio ir mergelės santykių raida vyksta netikėtai , burtų keliu atsiradus naktigodžiui. Pasakoje labai vaizdingai aprašoma gamta , tai yra ta aplinka, kurioje Antutė su naktigoniu dirba. Milijonai virpančių žvaigdžių ir švilpynės giesmė pievos platybėj susipina taip , kad net paveikia pamotės šaltą širdį. Ši pasaka išskiria savo invidualizmu kadangi yra paminėtas tikslus kaikurių veikėjų amžius. Netikėtas netautosakiniu siekis – tai pastangos išleisti podukrą už vyro. Na ir pats netikiečiausias įvykis šioje pasakoje, kai pamotė atstokėja ir atveria savo jausmus Antutei. Tai psichologinė moters drama: poslinkis nuo pasakos link realistinio apsakymo. Pasakos kulminacijoje visdėlto išaiškėja, kad tai daugiau pačios pamotės,nei podukros,drama.