Pagrindinės hodegetikos savokos

Turinys

1. Auklėjimas 3 psl.
2. Asmenybė 4 psl.
3. Ugdymas 5 psl.
4. Formavimas 6 psl.
5. Lavinimas 7 psl.
6. Socializacija 8 psl.
7. Literatūros sąrašas 9 psl.

Auklėjimas

Auklėjimas – ugdymo sritis, kuria siekiama formuoti dvasinį pasaulį.

(B. Bitinas)
Auklėjimas – žmogaus vidinių santykių su aplinka, darbu, ir savimi formavimas.

(L. Jovaiša, J. Vaitkevičius)

Auklėjimas – tai procesas, kurio tikslas ugdyti dorovines asmenybės savybes. Dorovinis vaiko auklėjimas, tai formavimas tokių vidinių asmenybės savybių, kuriuos padeda apspręsti, priimti teisingus sprendimus ir pasireiškia vaiko veiksmuose bei elgesyje.

(I. Leliugienė)

Auklėjimas – tai pagalba ir vadovavimas žmogui santykiauti su aplinka pagal vertingiausius kriterijus, arba gyventi pagal aukščiausias vertybes.

(L. Jovaiša)

Auklėjimas – tai procesas, kai vyksta assmenybės santykių su aplinka, darbu ir savimi formavimas ir branda. Tuos santykius lemia pasaulėžiūra, dorovė ir charakteris. Šie santykių determinantai yra tiesioginis praktinio auklėjamojo darbo objektas.

(L.Jovaiša)

Auklėjimas – ugdomojo asmens, socialinių idealų, dorovinių, estetinių, dvasinių poreikių formavimas.

(B. Bitinas, V. Rajeckas, V. Vaitkevičius, Z. Bajoriūnas)

Auklėjimas – tai žmogaus socialinės sąmonės ir elgsenos pageidaujama linkme skatinimas. Auklėjant formuojami žmogaus santykiai su aplinka, žmonėmis, darbu ir savimi.

(V. Jakavičius)

Auklėjimas – vaikų kultūringo elgesio įgūdžių bei įpročių, organizuotumo dirbant formavimas, taip pat asmenybės dorovinių savybių, charakterio bruožų formavimas.

(B. Jeesipovas)

Auklėjimas – perdavimas visų kultūrinių vertybių vyresniosios žmonių kartos jaunesniajai.

(J. Vabalas – Gudaitis)

Auklėjimas – žmogaus vidinių santykių su aplinka, darbu ir savimi formavimas.

(L. Jovaiša, J. Vaikevičius)

Auklėjimas – tai tasai funkcinis ugdymo aspektas, kuriuo ugdymas pasireiškia kaip veikimas stengiantis sudaryti vertingą ugdytinio asmenybę.

(S. Šalkauskis)

Auklėjimas – tai as

smenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio įgūdžių bei įpročių formavimas. Asmenybės, jos vidinio pasaulio dorovingumo ugdymas.

(V. Rajeckas)

Auklėjimas – individo santykių su mikro ir makro aplinka, su transcendentine būtimi reguliavimas, grindžiamas tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis.

(L. Jovaiša)

Auklėjimas – žmogaus vidinių savybių, santykių su aplinka ir pačiu savimi formavimas; tautinių, dorovinių, estetinių ir kitų vertybių sistemos mokinių sąmonėje sudarymas; jų tautinės sąmonės ir savimonės ugdymas ir profesinė branda.

(V. Šernas)

Auklėjimas – tai arena, kur gali būti realizuojamos visokios vertybės. Auklėjimą šeimoje reikėtų suprasti kaip asmenybės ugdymą, jos prigimties plėtojimą, dorinimą. Auklėjimu atskleidžiama asmens prigimtis, jo individualybė.

(Z. Bajoriūnas)

Asmenybė

Asmenybė – vidinių žmogaus veiksmų visuma, sąlygojanti jo veiklą ir elgesį, savarankiškumą ir atsakingumą. Savarankiškumui bręsti būtina laisvė, atsakingumui nekliudyti kito laaisvei. Aukščiausia savarankiškumo išraiška – kūrybingumas, atsakingumo – dorovinis elgesys. Todėl asmenybę reikia ugdyti plėtojant mąstymo ir praktinės veiklos savarankiškumą ir atsakingumą.

(L. Jovaiša)

Asmenybė – asmeniškai ir visuomeniškai vertingas žmogus.

(L. Jovaiša)

Asmenybė – sąmoningas ir savitas asmens objektas, aktualizuojantis save veikloje ir santykiuose su aplinka.
(Bendrosios psichologijos paskaitos)

Asmenybė – individo savitumas, reikšmingų pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą kurioje nors bendrijoje.
(Psichologijos žodynas)

Asmenybė – tai žmogus kaip visuomenė, protinga būtybė, gebanti dirbti, turinti savitus psichikos ir socialinius bruožus.
(V. Rajeckas)

Ugdymas

Ugdymas – tai procesas, kurio ti

ikslas suformuluoti socialiai reikšmingas vaiko asmenines savybes, kurios turi didelę reikšmę jo socializacijai.

(I. Leliugienė)

Ugdymas – asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Ugdymo sąvokos apimtis didelė, ji apima auginimą, švietimą, mokymą, lavinimą, auklėjimą, formavimą, jos viena kitą papildo.

(L. Jovaiša)

Ugdymas – tai vadovaujamas žmonių bendravimas vertybių pagrindu.

(L. Jovaiša, J. Vaitkevičius)

Ugdymas – pedagoginis procesas realizuojamas asmenybės ugdymo.

(B. Bitinas)

Ugdymas – visuomeninės – istorinės patirties jaunajai kartai perdavimas, siekiant parengti ją gyvenimui ir darbui.

(V. Rajeckas)

Ugdymas – visuomeninis reiškinys, visuomenės funkcija, kurią sąlygoja santvarka, visuomenės gyvenimo tarpsniai, jos klasės, grupės, kultūros lygis, savo ruožtu lemiąs ir mokyklinį ugdymą, jo turinį, formas, metodus, tikslus.

(J. Vaitkevičius)

Ugdymas – sąmoningas ir tikslingas suaugusios kartos veikimas į nesuaugusiąją kartą, kurio tikslas yra vesti į fizinį ir dvasinį subrendimą reikalingą jo gyvenimo tikslams siekti.

(S. Šalkauskis)

Ugdymas – tai pilnutinis profesionalo rengimas, jo asmenybės formavimas, profesinis lavinimas, žinių individui suteikimas, profesinių sugebėjimų puoselėjimas, įgūdžių išlavinimas.

(V. Šernas)

Ugdymas – visuomeninė, istorinė kategorija ir viena iš svarbiausių visuomenės veiklos sričių, garantuojanti kartų perimamumą visose gyvenimo srityse.

(J. Vaitkevičius)

Ugdymas – tai žmogaus pilnutinio gyvenimo kūryba jo paties jėgomis, aprūpinant jį saviraiškos priemonėmis.

(L. Jovaiša)

Formavimas

Formavimas – siekis suteikti žmogaus asmenybės savybėms bei psichiniams procesams atitinkamą kokybę. Formavimo sąvoka įprasmina auginimo, švietimo, mokymo ir mokslinimo, lavinimo bei auklėjimo procesą ir tikslus, kuriuos savo veiklai kelia ugdytojas.

(V. Jakavičius)

Formavimas – tai naujų individo ps

sichinių galių, bruožų, gabumų, savybių, charakterio ugdymas, formuojant jį kaip žmogų ir kaip profesionalą.

(V. Šernas)

Formavimas – tai toks ugdytinio veikdinimas, kuriuo įgyjama nauja fizinių ir psichinių, kultūrinių, socialinių ir dvasinių savybių kokybė, reikalinga pilnutiniam asmenybės gyvenimui.

(V. Jakavičius)

Formavimas – naujų individo psichinių darinių, bruožų, savybių atskleidimas.

(L. Jovaiša, J. Vaitkevičius)

Formavimas – ugdymo funkcija, kuri keičia žmogaus asmenybės ar jos atskirų savybių bei psichinių procesų kokybę. Kokybės tobulinimas vyksta gilinant, plėtojant, brandinant, miklinant, priešinant, ką nors gerinant. Tačiau formavimas esti ir netikslingas. Įvairius požiūrius, skonius, kalbėjimo stilių formuoja ir atsitiktiniai veiksniai.

(L. Jovaiša)

Formavimas – ugdymo siekis asmenybės savybėms, procesams. Formavimo sąvoka įprasmina auginimo, švietimo, mokymo, mokslinio lavinimo, auklėjimo procesą ir tikslus, kuriuos kelia ugdytojas.

(J. Vaitkevičius)

Lavinimas

Lavinimas – ugdomojo asmens žinių, mokėjimų ir įgūdžių, jo gebėjimų formavimas, protinių ir fizinių galių tobulinimas.

(B. Bitinas)

Lavinimas – tai tikslingas mokslinių ir techninių žinių sistemos bei su jomis susijusių mokėjimų ir įgūdžių įvaldymas, pažiūrų ir įsitikinimų formavimasis ir pažintinės veiklos metodų bei būdų įvaldymas, įskaitant ir tiriamąją veiklą.

(B. Jesipovas)

Lavinimas – žmogaus fizinės, psichinės plėtros skatinimas. Fiziškai lavindami siekiame, žmogus išaugtų sveikas, tvirtas, gražus. Skatindami žmogaus psichinį vystymąsi laviname jo protą, gebėjimus, valią, charakterį.

(V. Jakavičius)
Lavinimas – fizinių, psichinių galių, gebėjimo savarankiškai, kvalifikuotai ir kūrybiškai veikti, plėtoti.

(L. Jovaiša, J. Vaitkevičius)

Lavinimas – fizinių, psichinių, praktinių mokėjimų ir sugebėjimų plėtojimas bei tobulinimas.

(L. Jovaiša)

Lavinimas –

tai tasai funkcinis ugdymo aspektas, kuriuo ugdymas pasireiškia kaip ugdytinio formavimas su pagalba ir pagal objektyvinę gėrybę.

(S. Šalkauskis)

Lavinimas – mokymo funkcija, pasireiškianti mokinių fizinių, praktinių ir psichinių veiksmų tobulėjimu, mokytojui įgyvendinant mokymo ir vystymosi vienovės dėsnį.

(L. Jovaiša, J. Vaitkevičius)

Lavinimas – mokinių fizinių, protinių, pažintinių galių, gabumų plėtojimas, praktinės veiklos mokėjimų, kūrybiškumo ugdymas.

(V. Šernas)

Lavinimas – psichinių galių ir praktinių mokėjimų bei įgūdžių plėtotė, miklinimas kultūros žinių pagrindu.

(L. Jovaiša)

Socializacija

Socializacija – visuomeniškai vertingas asmenybės formavimas per kryptingą ugdymą ir aplinkos veiksnius. Plačiaja prasme socializacija reiškia visą bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo asmenybės formavimo procesą, rengiant individą savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

(L. Jovaiša)

Socializacija – tai žmogaus vystymąsis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka.

(I. Leliugienė)

Socializacija – individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe, pagrindiniai socializacijos mechanizmai: mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas.
(I. Leliugienė)

Socializacija – žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje.

(J. Vaitkevičius)

Literatūros sąrašas

1. B. Jesipovas, ,,Pedagogika’’. – 1971.
2. B. Bitinas, ,,Auklėjimo procesas’’. – Šiauliai, 1995.
3. Irena Leliugienė, ,,Socialinė pedagogika‘‘. – Kaunas, 2003.
4. I. Leliugienė, ,,Žmogus ir socialinė aplinka‘‘. – Kaunas, 1997
5. J. Vabalas – Gudaitis, ,,Psichologijos pedagogikos straipsniai‘‘. – 1983.
6. J. Vaitkevičius, ,,Socialinės pedagogikos bruožai‘‘. – 1995.
7. L. Jovaiša, ,,Edukologijos įvadas’’. – Kaunas, 1996.
8. Leonas Jovaiša, ,,Pedagogikos terminai‘‘. – Kaunas, 1993.
9. L. Jovaiša, J. Vaitkevičius, ,,Pedagogikos pagrindai 1’’. – Kaunas, 1987.
10. L. Jovaiša, ,,Hodegetika’’. – Agora, 1995.
11. S. Šalkauskis, ,,Pedagoginiai raštai‘‘. – 1991.
12. V. Jakavičius, ,,Žmogaus ugdymas‘‘. – Kaunas, 1998.
13. V. Rajeckas, ,,Mokymas ugdymo pagrindas’’. – 1997.
14. V. Šernas, ,,Profesinė pedagogika‘‘. – Vilnius, 1995.
15. Z. Bajoriūnas, ,,Šeimos edukologija‘‘. – Vilnius, 1997.

Leave a Comment