Joje pasakojama apie burtininko mokiniu tapusio vaikino Krabato gyvenimą užburtame malūne, apie draugystę, meilę, norą būti laisvam.pasakojantis apie žmogaus baimę ir izoliaciją, kurias gali įveikti tik draugystė ir meilė.Problema išties nevaikiška, ir pati istorija -ne koks švelnus siaubelis, kuris truputėlį pašiurpina, kad paskui galėtum nusijuokti palengvėjusia širdimi. Joje gyvenimas nepagražintas, neparausvintas, joje daug liūdesio ir melancholijos, joje čia pat vaikšto mirtis. Istorija pasakoja apie keturiolikmetį našlaitį Krabatą, tarp Naujųjų metų ir Trijų karalių su draugais trijų karalių rūbais keliaujantį iš kaimo į kaimą ir neatsispiriantį magiškai jėgai, verčiančiai tapti jį Juodosios mokyklos mokiniu Kozelio raisto malūne. Pas malūnininką, jo poną ir mokytoją dirba ir Slaptųjų menų mokosi dvylika gizelių. Kiekvienų Naujųjų metų naktį vienam iš jų lemta mirti – vietoj mokytojo, kuris šitaip išlošia dar vienus gyvenimo metus. Krabatui visa tai ima aiškėti tik besibaigiant pirmiesiems metams, patyrus pirmąją, artimiausio draugo ir užtarėjo Tondos, mirtį. Turės prabėgti nemažai laiko, kol jis įgis jėgų ir drąsos susiremti su burtininku, kol jo protas suvaldys aklą pyktį, kol jis susivoks pasaulyje ir išmoks priimti draugystės ir meilės ištiestą ranką. Mat galiausiai blogį įveiks ne kokie nors herojaus burtai ar grasinimai, dar gudresni negu mokytojo, bet jo paties valia, draugo pagalba ir – svarbiausia -mylimosios, giesmininkės, pasiaukojimas. Tačiau ir Krabatas sumokės už tai tuo, ką turi: atsisakys visų išmoktų burtų, jų teikiamos galios, lengvo ir be rūpesčių gyvenimo. Galiausiai jis liks tik paprastas malūno gizelis.O.Proislerio Krabatas – daugiasluoksnis kūrinys, skirtingo amžiaus ir skirtingos patirties skaitytojas jį ir perskaitys skirtingai. Bet vyresniesiems, man regis, nesunku bus įžvelgti, kad ši knyga ir apie mirties baimę, apie žmogaus mėginimus ją įveikti, pergudrauti mirtį. Begyvendamas Kozelio raiste, Krabatas vis aiškiau jaučia, kad malūnas – tai mirties vieta, kad mirties baimė užvaldžiusi visus jo likimo brolius, kad irjį patį ji vis labiau kausto. Dar daugiau-ši baimė pakirtusi ir burtininką malūnininką: apimtas vienintelio troškimo – išlikti nemirtingam, jis sudaro sutartį su nelabuoju ir be pasigailėjimo vieną po kito aukoja savo mokinius. Tam jam ir reikia burtų – kad galėtų lemti, kam gyventi, o kam jau mirti. Nors niekas malūne nekalba nei apie mirusiuosius, nei apie mirtį, mirties baimė tvyro visur, visi čia jos vergai. Neatsitiktinai šia baime malūnininkui lengviausia užkrėsti jautrias ir imlias paauglių sielas, ypač kai jie, kaip Krabatas, bręsta visiškai vieni, neturėdami į ką atsiremti, patys ieškodami savo gyvenimo kelio. Neatsitiktinai mokytojo jiems ginte užginta arčiau susipažinti su mergaitėmis. Neatsitiktinai mokytojas akylai stebi, kad neužsimegztų draugystė ir tarp pačių gizelių. Stebi ir prasikaltusius baudžia griežtai – mirtimi. Čia ir iškyla dilema: ar gyventi bijant mirties ir paklūstant, taigi gyventi tam, kad gyventum, ar suteikti savo gyvenimui žmogišką turinį, galbūt gyventi dėl kito – draugo ar mylimosios. Paskutiniame romano epizode giesmininkė, paklausta, kaip jai pavyko užrištomis akimis išskirti Krabatą iš kitų gizelių, atsak „Aš jaučiau, kad tu bijai. Bijai dėl manęs…” Taigi Krabatas jau buvo apsisprendęs ir kartu išsilaisvinęs, jis jau turėjo tai, kas jam buvo svarbiau negu jo paties gyvenimas ar mirtis.
Ir vis dėlto skaitydamas Krabatą aiškiai matai, kad jo autorius – vis tas pats senas pažįstamas Otfrydas Proisleris. Gyvas žodis, iškalbinga detalė, tiksli nuotaika, lengvas sakinys. Kozelio raisto apylinkės, miškai, keliai ir kaimai neaprašyti nuobodžiai ir smulkiai, bet kaip gyvi stojasi mums prieš akis. Kaip išmoningai rašytojas įpina malūnininkų darbo ir buities vaizdus, papasakoja šimtmečių senumo šios gildijos papročių ir tradicijų, – bet visko su saiku, neužgoždamas herojų likimo. Kaip nepastebimai sujungia sapno tikrovę su gyvenimu, o realybę – su fantazijos pasauliu. Kaip jautriai aprašo Lauzico apylinkių velykinius papročius, kurie, beje, romane atsiranda ne vien dėl kolorito; jie tarsi primena tą tikėjimą gėrio, meilės, draugystės jėga, kurį įkūnija Velykų giesmininkė ir kurio moko Otfrydas Proisleris.Vokiečių kritika, negailėdama O.Proislerio Krabatui skambiausių epitetų, vadina jį Meistenverk, meistro darbu. Juo smagiau, kad ir vertėjo Teodoro Četrausko padirbėta meistriškai. Jam gerai pasiseka atkurti tai, kas būdinga Proisleriui, – rasti vaizdingų ir taiklių žodžių, pasakoti sklandžiais, nepinkliais sakiniais, prabilti gyvais dialogais. Atrodo, kad vertėjui tai ir nebuvo sunku: juk jis pats nuolat renkasi O.Proislerį, pats jį siūlo leidykloms. Atrodo, jam patinka jį versti. Bet galėtume sakyti ir taip: pasisekė ne tik vertėjui, pasisekė pirmiausia tiems, kuriems patiks šią knygą skaityti.