Išsamus aprašymas
Oficiali vieša kalba paprastai yra didelei auditorijai skirta kalba arba paskaita konkrečia tema. Ją gali pristatyti konferencijos ar seminaro vedėjas, ir tokiuose renginiuose viešų kalbų gali būti daug. Tokia vieša kalba yra lengviausia, nes pranešėją reguliuoja posėdžio darbų tvarka ir jam nėra ko per daug bijoti kokių nors trukdymų. Neoficiali vieša kalba Mūsų laikais dauguma viešų kalbų verslo pasaulyje yra neoficialūs reikalai su mažomis grupėmis, kurios skatinamos dalyvauti aktyviai. Neoficialus pasisakymas aprėpia visus oficialiojo reikalavimus su papildoma našta kalbėtojui atrodyti atsipalaidavusiam, išliekant budriam ir besivaldančiam. Tiek oficialiojo, tiek neoficialiojo pasisakymo objetas turi būti auditorijos supratimo apie dalyką arba to dalyko išmanymo papildymas. Neturi būti reikalaujama iš klausytojo jokios konkrečios veiklos. Asmeninis pokalbis Galimybių tokiai viešai kalbai pasitaiko daugiausia. Svarbiausia tai, kad asmeniniai pokalbiai vyksta kaip paprastieji kasdieniai, bet gali būti įvairaus oficialumo lygio, priklausomai nuo pašnekovo statuso ir poreikių. Daugelis nelaiko asmeninės viešos kalbos viešąja ir kaip tik dėl to nepatiria tokios baimės, kuri būdinga susitikus su grupine auditorija. Taigi čia reikalingi visi sugebėjimai sėkmingai pasakyti viešą kalbą. O kadangi juos reikia taikyti pokalbiui, tai tam tikra prasme yra dar sudėtingiau. Geras kalbėtojas gali padaryti įspūdį klausytojui savo asmenybe ir manieromis. Instruktažas Instruktažai paprastai apima specifinį klausimą ir skiriami pranešti auditorijai apie konkretų procesą ar veiksmą bei kaip klausytojai privalo tą veiksmą atlikti. Veiksmingas instruktažas užtikrina, kad kiekvienas komandos narys visiškai supras veiksmų programą ir savo vaidmenį pasiekti sėkmei. Paprastai būna daugybė progų patikrinti, ar priemonės suprastos, ir užduoti klausimų- ar apie finalines rungtynes, ar apie firmos persikraustymą, ar apie priešo stovyklos puolimą! Seminaras Per seminarą iš auditorijos tikimasi, kad bus aktyvi tiek pat, jei ne daugiau, kaip kalbėtojas, kurio pagrindinis vaidmuo yra palengvinti darbą. Susirinkimai paprastai suskaidomi į daugybę mažų viešų kalbų. Jas lydi grupinis darbas ir gali būti siūlomi sprendimai. Kalbėtojas turi derinti savuosius klausytojo ir vadovo įgūdžius, sugebėti išjudinti, padrąsinti kitus, pateikdamas savąsias žinias. Susirinkimas Susirinkimai teikia mums daugybę progų neoficialioms viešoms kalboms-gerai, kad dažniausiai trumpoms. Daugelis žmonių tokių progų nesugeba išnaudoti kuo geriausiai, nes nepaiso gero kalbos sakymo pagrindų, o tuomet nusivilia savimi ir savo klausytojais- tarp kurių paprastai būna ir viršininkas. Pokalbis telefonu Nevizualinis ryšys (jei neturite ekrano) telefonu neleidžia pasinaudoti daugeliu įprastinių sugebėjimų sakyti viešą kalbą, tačiau sureikšmina tuos sugebėjimus, kurie reikalingi. Jei telefonu naudojatės efektyviai, tai irgi turite galimybę gerai sakyti kalbą, pirmiausia neoficialiosiomis progomis. Televizinė konferencija Verslo susirinkimui vis daugiau panaudojamos vaizdo kameros. Su jomis galima sutelkti vienam pranešėjui netgi daug auditorijų. Pirmiausia vaizdo kameros pradėjo taupyti išlaidas kelionėms. O štai dabar didžiausia nauda iš jų ta, kad sutelkia daug grupių, leidžia joms vizualiai bendrauti, dalytis informacija ir mintimis, netgi dideliais atstumais. Taigi darosi vis svarbiau kiekvienam sugebėti tokiomis sąlygomis sumaniai pateikti savo idėjas. Pradedančiajam šioje srityje svarbiausia yra prieš pasirodant eteryje pasilavinti ir paleidus įrašą patyrinėti savo kalbėseną ir elgseną. Viešos kalbos dalyviai Viešoje kalboje dalyvauja trys dalykai: Jūs, kaip kalbėtojas; auditorija; Jūsų atstovaujamoji organizacija. Visų šių dalyvių susilaukiama sėkmė siejasi, bet ir skiriasi. Kalbėtojui gerai įvertinta jo kalba didina pasitikėjimą savimi ir pagarbą jam bei prisideda prie verslo sugebėjimų nepaliaujamo ugdymo. Auditorijai gera vieša kalba teikia malonių išgyvenimų, padeda geriau suprasti dalyką ir didina pagarbą pranešėjui bei jo ar jos atstovaujamai organizacijai. O toji organizacija gauna ilgalaikės naudos savajai reputacijai; dažnai ji gauna ir trumpalaikės naudos, jei vieša kalba padeda sudaryti sutartį. Kalbėtojas Geras kalbėtojas gali pradėti pristatymą jausdamasis truputį sukaustytas ir nervingas, tačiau jaučiasi tikras, kad padarė viską laimei laiduoti. Bekalbėdamas jis gali pajusti užmezgęs gerą ryšį su auditorija. Pagaliau sėkmė prilausys nuo to, ar vieša kalba pasieks tikslą. Čia ne tas pats, kas pamatyti, jog renginys „praėjo gerai“, nes tuomet būtų vien tik įrodymas, kad buvo puikūs Jūsų kalbėjimo įgūdžiai. Kad galėtumėte vadintis tikrai geru pranešėju, renginys privalo pasiekti savąjį tikslą. Auditorija Auditorija gali susirinkti nusiteikusi palankiai pranešėjui arba ambivalentiška. Dauguma žino, ko dalyvauja ir ko nori gauti iš renginio: kad jiems padėtų susidaryti vaizdą ir suprasti tam tikrus klausimus, problemas ir kad tai būtų padaryta kuo aiškiau, įdomiau ir patraukliau. Pabaigoje kai kurie iš jų klausinėja ir tikisi nepiktų vertingų atsakymų. Jie tikrai nenori ilgiausių tulžingų diatribių apie nesusijusius faktus, veikiau supainiojančius nei padedančius suprasti, kurias dėsto tiek nesuinteresuotas asmuo, tiek netikusiai informuotas, o baisiausia- įžūlus. Organizacija Organizacija pasirenka pranešėją, kuriam būdingos įvairios emocijos: pasitikėjimas savimi, nerimas, smalsumas ar kartais nuoširdus susirūpinimas. Ant kortos statoma mokyklos, koledžo ar firmos reputacija, tiek ilgalaikė, tiek trumpalaikė. Jei pranešėjas visai nežinia kokio lygio, tai tie, kurie jį pasirinko, nerimaus renginio pradžioje, o paskui puls į ašaras iš skausmo arba iš džiaugsmo. Jūsų asmeninė patirtis auditorijoje tikriausiai Jums atskleidė tokias priešybes. Tačiau gera organizacija įsitraukia į reikalą gerokai iki renginio ir užtikrina, kad viskas išeitų tik gerai. Planas Kaip daug kas gyvenime, gera vieša kalba turi pradžią, vidurinę dalį ir pabaigą. Kiekvienu iš šių etapų siekiama vis kitokio tikslo. Deja, daugelis iš mūsų taip ir neišdėsto viešoje kalboje visko, kas reikalinga, kadangi suvelia šiuos etapus. Pagrindinė struktūra yra tokia: • Pradžia- suįdominti ir supažindinti; • Vidurinė dalis- informuoti ir instruktuoti; • Pabaiga-įtvirtinti ir palikti neišdildomą įspūdį; Painus pranešimas, pateikiamas kaip gausybės minčių kratinys, įstringa atmintin tik tuo, kad smarkiai sutrikdo. Planuojant savo viešąją kalbą turėtumėte iškelti šiuos klausimus: • Ką klausytojai privalo žinoti ir suprasti, kiad pasiektumėte savąjį tikslą? • Ką jiems derėtų sužinoti papildomai? • Ką derėtų pridurti, jei būtų laiko? Pasidarius viešos kalbos planą, ramiau žiūrima į savo uždavinį. Jūs žinote, ką norite pasakyti ir kokius svarbiausius dalykus norite išaiškinti. Įžanga Pasisveikinimas Pasinaudokite galimybe pasakyti „ Labas rytas“ ar „Laba diena“ pasitenkinimo kupina šypsena, kuri sudaro įspūdį, kad esate patenkintas čia būti. Prisistatymas Pasisakykite, kas Jūs. Patikslinimas Šiek tiek paaiškinkite, ką savo darbe nuveikėte arba ką šiuo metu veikiate, kad būtų aiški jūsų kompetencija kalbėti numatytąja tema. Tema Paskelbkite savo pranešimo pavadinimą. Laikas Praneškite, kiek truks Jūsų pasirodymas. Įdomybės pažadėjimas Praneškite, kokš parodysite filmą, kokią pateiksite anketą ar kitokių specialių priemonių, kad auditorija susidomėjusi jų lauktų. Klausimai Pasakykite, kada norėtumėte atsakinėti į klausimus. Jūsų įžanga turėtų būti trumpa, aštri ir taikli. Klausytojų linksminimo pašaliniais juokeliais laikai jau praėję. Su tema susiję juokeliai tinka, jei tikite, kad auditorijai patiks ir kad be kliūčių pasieksite kalbos kulminaciją. Vidurinė dalis Visada paisykite Macmillano patarimo ir susitelkite į dvi ar tris pagrindines savo kalbos temas. Kiekviena tema tampa maža vieša kalba, kurią galima praplėsti vienu ar dviem pagalbiniais klausimais, įgalinančiais jus palaikyti susidomėjimą logiškai nuosekliai dėstant istoriją ar argumentą. • Tinkama kalba. Kad klausytojai suprastų, ką kalbate, turite nusistatyti tinkamą savo kalbos lygį. Nusistatyti tinkamą kalbėjimo lygį nėra paprasta, ypač jei auditorija marga žiniomis ir interesais. Jie abejojate, visada kalbėkite su didžiausiu bendruoju vardikliu, o ne su mažiausiu. • Paprastai tariant, laikykitės faktų ir specifikos, kada susitelkiate į kalbamąjį dalyką ir į atskiras temas. • Kalbėkite trumpais taikliais sakiniais, užbaikite juos pakankamai ilgomis pauzėmis, kad galėtumėte užmegzti akių ryšį ir užduoti nebylų klausimą „Ar supratote?“ • Jus supras, jei paryškinsite mintį įdomia istorija ar pavyzdžiu arba dėmesį patraukiančiu sakiniu, ištariamu ryžtingai ir su įsitikinimu. Pabaiga Taigi pasiekėme baigiamąją Jūsų viešos kalbos dalį- užbaigimą. O kaip būti tikram, kad jūsų auditorija įsiminė visa tai, iką išdėstėte? Užsitikrinimui, kad jūsų pranešimas pasiekė aukščiausią lygį, geriausia yra laikytis toliau pateikiamo trefareto. Pirmiausia- veskite prie išvados savo paskutiniosios iš pagrindinių temų dėstymo pabaigoje. Tegu auditorija žino, kada pasiekėte šį tašką. Padėkokite savo auditorijai už tai, kad klausėsi ir buvo dėmesinga. Nenuleiskite akių nuo auditorijos, šypsokitės ir arba sėskitės, arba ženkite atgal. Daugiau nieko sakyti nebereikia, svarbiausia nebesakyti „ačiū“. Tegu jūsų paskutinis sakinys „įsigeria“ ir išlieka paskutiniuoju įsimintuoju iš Jūsų kalbos.
Kalba yra žmogaus – komunikacijos akto dalyvio kūrinys, perteikiamas sakytine arba kuria kita tarpine forma (žodinis pranešimas, tekstas, fonograma ir t. t.). Kalba – tai ne tik bendravimo įrankis, bet ir minties formavimo bei aiškinimo įrankis. Kiekviena tauta, kurdama savo kultūrą, vartoja ir tos kultūros raiškos priemonę- nacionalinę kalbą. Kal-ba neegzistuoja atskirai nuo kultūros. Būdama komunikacijos, mąstymo ir tautos kultūros raiškos priemonė, kalba kartu yra ir tautos kultūros rai-dos padaras, turintis savitų ypatybių, daugelio kalbininkų vadinamų “ kalbos dvasia ”.