Nijolė Miliauskaitė

Nijolė Miliauskaitė

Nijolė Miliauskaitė (1950–2002 m.) – poetė. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo Centriniame archyve, Knygų rūmuose, spaudoje. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Uršulės S. portretas“ (1985 m.). Vėliau išleido dar kelias poezijos knygas („Namai, kuriuose negyvensim“ ( 1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995), „Širdies labirintas“ (1999)). 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjunga N. Miliauskaitės rinkinį „Uždraustas įeiti kambarys“ išrinko geriausia metų knyga. 1999 m. poetė apdovanota Jotvingių premija, už rinktinę su nauju eilėraščių rinkiniu „Sielos labirintas“ (1999 m.) jai 2000 m. paskirta Nacionalinė premija. Poezija versta į anglų, lenkų, vokiečių ir kt. kaalbas. Apie N. Miliauskaitę 2003 m. išleista knyga „Moteris su lauko gėlėmis“. Palaidota Druskininkuose.
Tai viena savičiausių ir įdomiausių savo kartos kūrėjų. Ji pratęsia lietuvių moterų kūrybos tradicijas. Atrimesnis ryšys ne su lyrika, o su proza, ypač su Šatrijos Raganos vaiko pasauliu. Bet eilėraščiuose vengiama jausmingumo, tiesioginio jausmų išsakymo. Kūriniai primena pokalbį su artimu žmogumi arba atrodo kaip prisiminimas – įvykių, žmonių, vardų ir daiktų. Kartais eilėraščiai primena portretus. Pirmoji knyga ir pavadinta „Uršulės S. Portretas“. Joje rašoma apie labai skaudžius dalykus, susijusius suu asmenine poetės patirtimi, apie vaikystę praleistą prieglaudoje, tikrų namų ilgesį, paauglystės dramas, kylančias iš noro suvokti kas tu iš tikro esi, koks tavo santykis su kitais. Ypatinga eilėraščių veikėja: mergaitė – moteris, turinti išmintingą sielą, tokia mergaitė vaizduojama ir Šatrijos Ra

aganos apysakoje „Sename dvare“. Tačiau eilėraščiuose kalbama be sentimentalumo. Tiesiog pateikiamas tikrovės atspindys: kuriamas prieglaudos mergaitės su valdišku drabužiu portretas, daiktų, rankdarbių, saugančių artimųjų rankų šilumą aprašymas ar gamtos detalių aprašymas. Eilėraščiams būdingos lakoniškos pasakojimo nuotrupos ar tiesiog scenos, kurios mėgstama parodyti siuvinėjančią, siuvančią ar kitus buities darbus dirbančią moterį.

Taigi Nijolės Miliauskaitės eilėraščių kalbai būdingas proziškumas. Beveik visi šios autorės eilėraščiai primena noveles, turinčias ekspoziciją, kulminaciją, stiprią akcentuotą atomazgą.

Leave a Comment