Mokytojo profesija yra viena tauriausių žmonijos istorijoje. Ji susijusi su žinių, išminties, patirties perdavimu ir dalinimusi. Mokytojai lydi mus nuo vaikystės, visais pažinimo ir brandos etapais, formuojantis asmenybei. Jie padeda atskleisti gebėjimus, skatina siekti vis sunkesnių uždaviniu ir įveikti vis sudėtingesnes užduotis. Mokytojų darbas reikalauja neeilinių pastangų, atsidavimo ir energijos. Reikia turėti talentą, tam tikrą ,,pedagoginę gyslelę__. Juk tai ne vien sausas informacijos pateikimas. Man regis, svarbiausia mokytojo darbe -emocinio santykio užmezgimas. Nėra taip paprasta prisijaukinti mokinį, kuris turi įvairiu psichologinių ar socialinių problemų, ateina is asocialios aplinkos, šeimoje ir gatvėje patiria smurta. Mokytoju gali buti tik emociškai stabili asmenybė, turinti psichologo talentą, galinti surasti bendrą kalbą su bet kokiu neklaužada ar vienišium. Neužtenka sausai išdėstyti medžiagą, reikia sudominti, patraukti, kad pamoka nebūtų nuobodi ar labai varginanti. Yra net tokių mokytojų, kurie sugeba taip paskirstyti pamokos laiką, jog klasė ne tik efektyviai dirba, bet ir mėgaujasi mokytojo humoro jausmu, atokvėpio valandėle papasakotu anekdotu is mokomosios srities ar įdomiu veiklos organizavimu: papildomais būreliais, žaidimais, ekskursijomis bei kitais eksperimentais. Be abejo, tam reikia daug jėgų ir tikėjimo tuo, ką darai; organizatoriaus įgūdžių, vadovavimo, žaismingumo ir pasitikėjimo savimi. Mokytojas privalo išlikti jaunatviškas, domėtis pasauliu, mokiniu, savimi. Saviugda irgi yra labai svarbi mokytojo profesijos dalis, nes mokytojas visų pirma yra autoritetas ir pavyzdys. Puikiausi mokytojai yra tie, kuriuos gerbiame ir jais žavimės, nes norime būti tokie, kaip jie. Todėl galėčiau apibūdinti šią profesiją kaip vieną iš tų, kurioms reikia turėti pašaukimą. Tai ir labai didelė atsakomybė, nes svarbiausia šiame darbe – ugdyti dorinius jausmus, savimonę, taip pat auklėti, šviesti. Visa, kas geriausia, turi būti atiduota vaikams. O vaikai – tautos ateitis.