Močiutės vienatvė
Kartais žmogus jaučiasi labai vienišas: jam trūksta draugų ar giminaičių, kad su juo pabendrautų, paguostų sunkią akimirką,padėtų darbuose. Kai žmogus nepaguodžia sunkią akimirką, jis jaučiasi vienišas, visų atstumtas, niekam nereikalingas. Kai žmogus pasensta, jam reikia daugiau dėmesio nei jaunam. Daug pagyvenusiu žmonių miršta ir palieka savo šeimas gyventi vienas. Taip atsitiko ir mano močiutei. Ji liko gyventi viena dideliame bute, kai mirė mano senelis. Šiuo metu ji neturi net katino, su kuriuo galėtų pasišnekėti. Kai turime galimybių, nuvažiuojame pas ją, praskaidriname jos lūdna gyvenimą. Tada močiutė yra laiminga. Tačiau kai mes išvažiuojame, ji vėl jaučiasi vieniša. Mano močiutė jau buvo pajutusi, ką reiškia vienatvė, kai ištrėmė į Sibira su visa šeima. Ji jautėsi labai vieniša , neturinti draugų naujame krašte. Jai skaudėjo širdį, kad ji buvo išginta iš tėvynės. Sibire mirė jos mama ir brolis , taigi jai tada buvo labai sunku. Ten teko labai sunkiai dirbti, reikėjo nešioti rąstus (o ji juk buvo vaikas), ji vos pakeldavo viena rąstelį.Kai ji gryžo namo, į Lietuvą, pasijautė kaip naujai gimusi, susirado draugų. Pagyvenusi pusę metų Lietuvoje, susipažino su vyru, už kurio ir ir ištekėjo.Jai gimė dvi mergaitės . Ji turėjo turėjo daug darbo. Tada jie gyveno Naujoje Akmenėje. Ji dirbo restorano virėja. Savo darbe ji susipažindavo su daugeliui įdomių žmonių. Abi dukros lankė mokyklą, kurioje mano senelis dirbo pavaduotoju. Kai dukros užaugo ir ištekėjo, jos išvyko gyventi į kitus miestus. Močiutė ir senelis pasiliko vieni. Po poros metų senelį ištiko širdies smūgis – paralyžavo pusę kūno. Močiutė juo labai rūpinosi. Praėjus keliems metams, jį ištiko dar vienas širdies smūgis ir jis mirė. Tada močiutė pasiliko viena.
Jai vienai namie buvo labai liūdna. Tik sekmadieniais į bažnyčia benueidavo. Ji pradėjo giedoti bažnyčios chore. Po poros metų išsikraustė gyventi į nuošalesnę vietą, kad būtu arčiau kapinių, kad ji galėtu dažniau aplankyti savus kapus. Kartais ji nuvažiuodavo pas savo seserį į Mažeikius, pasikalbėdavo, išsipasakodavo viena kitai.Tačiau močiutei sveikata pradėjo blogėti. Vos ne vos ji nueidavo iki kapinių ar į bažnyčią. Seniems žmonėms yra daug sunkiau gyventi nei jauniems .Ji kiekvieną dieną prisimina savo išgyvenimus, patirtus praeityje.