Mitologija

Pigmalionas – sen. graikų mitinis personažas – Kipro karalius ir skulptorius, pamilęs savo sukurtą Galatėjos skulptūrą, kuri deivės Afroditės valia tapusi moterimi ir Pigmaliono žmona.
Narcizas – sen. graikų mitologijos personažas – jaunuolis, pamilęs savo atvaizdą šaltinyje, nuo tos meilės sunykęs ir dievų paverstas gėle.
Erotas – sen. graikų meilės dievas, laikomas Afroditės ir Arėjo sūnumi. Nuogas, dažnai su sparnais, su lanku ir strėle Erotas pataiko žmonėms į širdį ir priverčia žmones įsimylėti, taip Erotas kankina ir savo motiną Afroditę, kol ši supyksta ir nubaudžia piktadarį.
Demetra – sen. graikų žeemdirbystės ir derlingumo deivė. Visame graikiškame pasaulyje garbinta kaip Motina deivė. Mitas pasakoja, kad Hadas pagrobęs Demetros dukterį Persefonę; kasmet rudenį, kai Demetra išvyksta ieškoti savo dukters, žemė apsinuogina.
Persefonė – sen. graikų žemės derlingumo ir požemio karalystės deivė, Demetros ir Dzeuso duktė, Hado žmona.
Midas – Frygijos karalius; pasak mitų, buvęs nemokša ir savimi pasitikintis, todėl dievų Pano ir Apolono muzikavimo varžybose pirmenybę atidavęs Panui ir už tai Apolono buvęs apdovanotas asilo ausimis.
Europa – pasak mito, buvo Finikijos karaliaus Argenoro duktė. Dzeusas, pasivertęs jaučiu, prrisiartino prie jos ir, užsimetęs ant nugaros, nusigabeno į Kretos salą, kur su ja susituokė. Pagal jos vardą žemynas imtas vadinti Europa.
Niobė – sen. graikų mitologijos personažas – Dzeuso sūnaus Tantalo duktė; dievams išžudžius jos vaikus, ji suakmenėjo iš sielvarto ir buvo pasmerkta am

mžinai lieti ašaras.
Orfėjas – sen. graikų mitologijos personažas – dainininkas, kurio dainavimas sužavėdavęs žmones ir dievus, nuramindavęs įsisiautėjusias gamtos jėgas.
Euridikė – sen. graikų miško deivė ( nimfa ); dievai leidę jos vyrui poetui ir dainiui Orfėjui po mirties parsivesti ją iš požemio karalystės atgal į žemę, bet liepė vedant neatsigręžti; Orfėjas atsigręžęs ir jos netekęs.
Persėjas – sen. graikų mitologijos herojus, nukirtęs galvą gargonai Medūzai, išvadavęs jūrų pabaisai skirtą Andromedą.
Tesėjas – sen. graikų mitų herojus – Atėnų karalius, suvienijęs Atiką, atlikęs žygdarbių ( dalyvavo argonautų žygyje, nužudė plėšiką Prokrustą, pabaisą Minotaurą, nudobė Maratono jautį ).
Pegasas – sen. graikų mitologijos personažas – sparnuotas žirgas, kanapos smūgiu kalne davęs pradžią Hipokrenės šaltiniui, kurio vanduo teikęs įkvėpimą poetams.
Pandora – pirmoji moteris, kurią kaip keršto įrankį Hefaistui ir Atėnei įsakė sukurti Dzeusas.
Dzeusas – vyriausiasis dievas, žmonių ir dievų karalius, vaaizduojamas svaidantis žaibus arba sėdintis savo dviračiame vežimaityje, valgo ambroziją ir nektarą.
Hera – Dzeuso žmona. Turi Didžiosios deivės požymių; moterų, santuokos ir šeimos globėja. Vaizduojama šalia Dzeuso, prie jos yra gegutė, dažnai vaizduojama pikta ir pavydi.
Poseidonas – vandenų ir jūrų dievas, vaizduojamas su trišakiu, svaidantis žaibus.
Hadas – požemio valdovas, vaizduojamas kaip nebūtis.
Hestija – namų židinio ir valstybės deivė, retai minima literatūroje.
Arėjas – karo dievas ( silpnesnis už savo seserį, karo deivę Atėnę ).
Apolonas – grožio ir menų dievas. Šviesiaplaukis, garbanotais plaukais, apsuptas mūzų, vaizduojamas su ki
itara arba liutne.

Pagr. Apolono mūzos:
Kaliopė – epinės poezijos mūza;
Euterpė – lyrikos mūza;
Eratė – meilės dainų mūza;
Talija – komedijos mūza;
Terpsichorė – šokių mūza;
Klejonė – istorijos mūza.

Nikė – pergalės deivė.
Tichė – laimės ir gerovės deivė.
Hermis – dievų pasiuntinys, kelionių, sandėrių, prekybos dievas ( skrieja minties greičiu ).
Atėnė Paladė – ypatingai išmintinga ir gudri karo deivė.
Hefaistas – kalvis, ugnies, ugnikalnių dievas.
Dedalas – menininkas, sukūręs karaliaus Mino sūnui minotaurui labirintą,o savo sūnui Ikarui – vaškinius sparnus.
Ikaras – Dedalo sūnus, žuvęs ištirpus vaškiniams sparnams. Jo vardu pavadinta jūra.
Artemidė – medžioklės ir mėnulio deivė, Apolono sesuo, vaizduojama su lanku ir strėline ant pečių, apsupta drauge lakstančių po miškus nimfų palydos.
Afroditė – meilės ir grožio deivė, gimusi iš meilės putos.
Dionisas – vynininkystės ir vyno dievas, vaizduojamas tigrų, liūtų ir satyrų ( pusiau žmonių, pusiau ožių ) lydimame vežime.
Charonas – keltininkas, keliantis vėles iš laikinosios būties į amžinąją.
Cerberis – trigalvis šuo.

Romėnų dievybės ir atitinkamos graikų dievybės:
Jupiteris ( visagalis dievas ) – Dzeusas;
Junona – Jupiterio žmona;
Neptūnas – Poseidonas;
Plutonas – Hadas;
Minerva ( Romos globėja ) – Atėnė;
Venera – Afroditė;
Diana ( skaistybės deivė ) – Artemidė;
Merkurijus ( vagių dievas ) – Hermis;
Vulkanas – Hefaistas;
Vesta – Hestija;
Marsas – Arėjas;
Cerera – Demetra;
Bakchas ( lydimas bakchančio ) – Dionisas.

Heraklis – Dzeuso ir Mikėnų karaliaus dukters Alkmenės sūnus ( atliko 12 žygdarbių, įgijo šlovę, tapo nemirtingas ir buvo priimtas į Olimpo dievų tarpą ).
Achilo kulnas – žmogaus silpnybė, pažeidžiamiausia vieta ( Achilas – Homero “Iliados” personažas, Trojos karo karžygys, kurio kūne buvo tik viena pažeidžiama vieta – kulnas ).
Alfa ir omega – pradžia ir pabaiga, viskas; graikų abėcėlės pirmoji ir

r paskutinioji raidė; neginčijamas autoritetas.
Aukso amžius – labai geras gyvenimo laikotarpis.
Augėjo arklidės – tai, kas labai užleista, netvarkinga, užteršta ir gan sunku sutvarkyti ( pagal graikų mitą apie karaliaus Augėjo arklides, kurios buvo daug metų nevalytos ir kurias Heraklis išvalė per dieną, paleidęs per jas upės srovę ).
Ariadnės siūlas – pagalbinė priemonė, padedanti susiorientuoti pakliuvus į sunkią padėtį. Ariadnė įsimylėjo Tesėją ir padovanojo jam siūlų kamuolį, padėjusį rasti kelią iš labirinto.
Atpirkimo ožys – žmogus, kenčiantis už svetimus poelgius, priverstas kentėti už kitų nuodėmes.
Damoklo kardas – nuolat gresiantis pavojus ( pasak graikų mito, Sirakūzų tironas Dionisijas, norėdamas parodyti tariamąją valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą greta savęs, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą ).
Danajų dovanos – klastingai duota dovana, pražūtinga tam, kas ją yra gavęs ( mitas apie medinį arklį, kurį Trojai padovanojo danajai { graikai }; arklio viduje buvę danajai atidarė saviškiams Trojos vartus, ir ji buvo nugalėta ).
Duonos ir žaidimų – nemokamo maisto ir pasilinksminimų reikalavimas.
Ezopo kalba – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis pasakymas ( pagal senovės graikų pasakėtininko Ezopo vardą ).
Gausybės ragas – Amaltėjos ragas, simbolizuojantis turtą, gausybę. Pripildytas vaisių gausybės ragas, kaip palaimos ženklas, yra paskutinė jaučio kulto liekana. Buvo manoma, kad jis saugo nuo nelaimės, nes yra palaima dievams.
Giedoti ditirambus – ką nors perdėtai girti ir aukštinti.
Gordijaus ma
azgas – nepaprastai painus reikalas ( pasak graikų mito, Frygijos karalius Gordijas painiu mazgu pririšęs prie ratų jungą; orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdovu; Aleksandras Makedonietis, užuot atnarpliojęs, perkirtęs mazgą kardu ).
Herostrato šlovė – garbėtroška, kuris bet kokiu būdu siekia šlovės, nevengdamas ir nusikaltimo (pagal graikų mitą kurpius Herostratas norėdamas išgarsėti sudegino Artemidės šventyklą ).
Ikaro skrydis – laisvės ir nepriklausomybės siekimo simbolis ( Dedalas savo sūnui Ikarui iš plunksnų, lininių siūlų bei vaško padarė sparnus; karšti saulės spinduliai ištirpdė vašką ir Ikaras žuvo jūros bangose ).
Ilsėtis ant laurų – nustoti siekus naujų laimėjimų, pasitenkinti tuo, kas pasiekta.
Nemezidės ranka – teisingas atpildas, vykdomas pagal valstybės įstatymus.
Medūzos žvilgsnis – šaltas, nemalonus žvilgsnis.
Nesantaikos obuolys – bet kokia ginčų priežastis.
Olimpinė ramybė – visiška ramybė, tykumas.
Pabalnoti pegasą – tapti poetu.
Pandoros skrynia – nelaimių šaltinis ( pagal senovės graikų mitų personažą Pandorą, kuri iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą, kuriame buvo žmonių nelaimės, ir išleido jas ).
Paniška baimė – staiga apimantis žmones sąmyšis, didelė baimė, siaubas, kylantis išgirdus laukinius garsus, juoką, švilpimą ( pagal senovės graikų dievo Pono vardą ).
Pyro pergalė – abejotina pergalė, nepateisinama dėl sudėtų aukų; pavadinta pagal Epyro karalių Pyrą, kuris 279 m. pr. Kr. prie Auskulo { Pietrytinė Italija } pasiekė prieš romėnus pergalę, pareikalavusią pernelyg daug aukų.
Prokrusto lova – dirbtinis matas, rėmai, į kuriuos stengiamasi ką nors įsprausti ( pagal sen. graikų mitą apie Prokrustą ). Šis sen. graikų mitologijos personažas – milžinas plėšikas, prisiviliodavęs keliautojus ir jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie būdavo ilgesni už lovą, nukirsdavęs kojas, kurie trumpesni – ištemdavęs.
Prometėjo ugnis – nuolatinis vidinis veržimasis, aukštų mokslo, meno tikslų siekis; talentas, gabumai ( pasak graikų mitų, titanas Prometėjas pavogęs iš Olimpo ugnį ir pardavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitokių dalykų ).
Scilė ir Charibdė – padėtis be išeities, kai iš abejų pusių tuo pat metu gresia žūtis ( sen. graikų mitinės būtybės – dvi pabaisos, gyvenusios pakrantės uolose ir rijusios jūrininkus ).
Sizifo darbas – sunkus, nepabaigiamas ir beprasmis darbas ( pagal senovės graikų mitų personažo Sizifo darbą ).
Su skydu ar ant skydo – su skydu˛grįžti su pergale, ant skydo˛žūti kovoje.
Tantalo kančios – nepakeliamos kančios dėl to kad trokštamas tikslas yra arti, o jį pasiekti neįmanoma ( Tantalas, stovėdamas iki kaklo vandenyje, negalėdavo atsigerti ir pasiekti virš galvos kabančių vaisių, – mat jį dievai buvo pasmerkę Hade kentėti alkį ir troškulį ).
Ištikima kaip Penelopė – ištikimas, kantrus laukimas ( sen. graikų mitinė herojė, Homero “ Odisėjos ” personažas, 20 metų laukusi vyro Odisėjo, atstumdama jos rankos siekiančius jaunikius ).
Sfinkso mįslė – bet koks labai sunkus uždavinys.

Terra incognita – nežinomi, neištirti dalykai.
Tabula rasa – švari lenta, švarus lapas; vaiko siela.
Amen – tai tiek.
Ave vita – sveikas gyvenime!
Salve Regina ( Rex ) – šlovė karalienei ( karaliui ).
Mea culpa – aš kaltas, mano kaltė.
Ecce Homo – tai žmogus.
Fiat lux – tebūnie šviesa.
Omnia vincit amor – meilė viską nugali ( VIRGILIJUS).
Veni, vidi, vici – atėjau, pamačiau, nugalėjau ( CEZARIS ).
Alea jacta est – burtai mesti ( CEZARIS ).
Carpe diem – mėgaukis akimirka ( HORACIJUS ).
Exegi monumentum – tik kūrinys padaro kūrėją nemirtingu ( HORACIJUS ).
Bis repetita placent – kas patinka, nenusibosta ( HORACIJUS ).

Leave a Comment