MIŠKO GROŽIS A. BARANAUSKO POEMOJE „ANYKŠČIŲ ŠILELIS“
Antanas Baranauskas – ryškiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas, klasikinės poemos „Anykščių šilelis“ ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Jis pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir dvasinio turtingumo ryšius. Šiuo kūriniu A.Baranauskas siekė apginti lietuvių tautiškumą bei išsaugoti niokojamą šilelį. „Anykščių šilelį“ sudaro dvi dalys. Pirma dalis pradedama gan graudžiu vaizdu: „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Tokia daugiaprasme metafora autorius vaizduoja buvusio, dabar jau iškirsto miško grožį ir gyvybę. Vietoj žaliavusio šilo – „kelios pušelės apykraivės“ , „skujom, šakelėm“ nuklota dykynė. Autorius aplink regi tik tuštumą: „visa prapuolę“, liudija sielvartą, nuoskaudą. Buvęs šilelio grožis atgyja antroje poemos dalyje. Joje pateikiamas prisiminimas apie buvusį šilo grožį, kuris išreiškiamas frazeologizmu „net akį veria“. Šis vaizdas suteikia džiaugsmo, kad net už „širdies tveria“. „Anykščių šilelyje“ išsiskiria regimieji šilelio vaizdai, kuriuos rašytojas perteikia metaforomis, palyginimais, epitetais ir personifikacijomis. Nuoseklumas – viena iš autoriaus savybių, kuri atsiskleidžia kūrinyje. Jo aprašomas miškas, pateikiamas nuo apačios į viršų. Vaizdas prasideda mažiausiomis detalėmis – samanomis: „minkštučiai samanų patalai ištiesti / galvą ant save traukia ir liula užliesti“. Norėdamas išreikšti nepakartojamą šilo grožį naudoja metaforas : „putinai krauju varva“ , „dreba epušės nusgandę“. .Autorius negaili poemai liaupsių, personifikacijų: “Tartum miškas kvepuoja nelyginant žveris“, epitetų: senobinei, pievos kemsotos, negaili vaizdingų veiksmažodžių: tratinti, rokuoti, ir , žinoma, palyginimų : uogienojai kaip rūtos kelmais želia“. Tarp medžių bei samanų pilna grybų, jų autorius pateikia ištisą daugybę norėdamas suteikti gausumo miško aprašymui. Vaizdas baigiamas aukščiausiais šilelio medžiais – pušimis. Šilelyje pilna įvairiausių kvapų. Kiekvienas krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo nepakartojamą kvapą, kuris prilygsta barngių kvepalų mišiniui. Deminutyvai vėjelis, pušelės, žolelės, pievelė, šilelis – švelnina vaizduojamų objektų savybes.
Perteikdamas šilo garsus, A. Baranauskas atskleidė savo ypatingą poetinį talentą. Autorius vaizdingai perteikia nakties tylą : Vidurnaktyj teip tyku,- kad girdi, kaip jaunas Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa.Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.Tekste daugiausia minima paukščių: genių, žąsų, ančių, tilvikų ir daug kitų čiulbuonėlų. Tačiau ypatingą vietą paukščių chore poetas skiria lakštingalos giesmei: Ė už visus viršesnis lakštingalėlės balsas: Pilnas, skardus, graudingas ir, taip sakant, skalsus: Skamba, ūžia per krūmus ir vis kitaip mainos, Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos.Visi garsai taip tarpusavyje susilieja, kad net „ausis skyrium nepažįsta“. Tokia graži sutartinė skatina mylėti ir branginti gimtąją Lietuvą, suprasti, kokia nepakartojama ji yra. „Anykščių šilelis“ žymiausias Antano Baranausko kūrinys, padėjęs apginti lietuvių kalbos turtingumą ir skambumą.