menininkas ir visuomenė

Tomas Manas Kamiu Hesė
Nėra problemos, nėra pasaulyje kitos tokios problemos, tokios skausmingos, kaip toji, kuri iškyla dėl meniškos kūrybos ir jos poveikio žmogui.
Literatūra apvalo ir taurina, pažinimas ir žodis tramdo aistras, literatūra yra kelias į supratimą, atleidimą, meilę, ir išganinga yra kalbos galia, juk literatūros dvasia – tai pati tauriausia apraiška žmogiškosios dvasios, o literatas yra tobuliausias žmogus, lyg ir šventikas.
Visuomenėje dažnai taip atsitinka, kad menininkas nors ir išdidus yra apšaukiamas kvailiu, nes tuo metu neturėjo savo nuomonės ir nebuvo pakankamai valingas.
Menininkas tuuri įveikti pasaulio liūdesį, turi stebėti, įsiminti, registruoti skaudamus dalykus; ir turi išlikti geros nuotaikos, jausdamas pranašumą savo moralės prieš šlykščią būtį.
Mums, nepaprastiems žmonėms, gyvenimas, kuris visada yra priešybė dvasios ir meno, nėra vizija kruvinos didybės ir nykaus grožio, mums, nepaprastiems žmonėms, jis nėra nepaprastybė, mums jis yra tai, kas yra normalu, kas yra padoru, kas miela – štai tos valdos, kurių mes ilgimės, štai toks yra gyvenimas, pilnas gundančių banalybių.
Šventame rašte yra pasakyta, kad žmogus gali kalbėti angelų ir žmmonių kalba, bet be meilės jo balsas lieka tik gaudžiantis varis ir žvangantys cimbolai. Menininkas savo kūrybą vadina pačiu savimi.
Menkų gabumų valdžios gali viską sugadinti, sunaikinti.
Protas tampa neapykantos tarnaite.
Kiekviena karta turi neleisti pasauliui mirti.
Menininku kūryba yra dialogas su praeitimi, dabartimi, ateitimi.
Žmogaus re

ealybė – ne vien būtis.
Genijus panašus į visus, bet niekas nepanašus į jį.
Pasaulis – niekas, pasaulis – viskas.
Kiekvienas didis kūrinys daro žmoniją kilmingesne ir dvasiškesne.
Menas nėra atsiskyrėlio pramoga.
Menininkas – tarpininkas tarp visuomenės ir grožio.
Kol žmogus paklusta sau, jam paklusta viskas: vyriausybė, visuomenė, net saulė ir mėnulis.
Menas šiandien nori nenori yra melas.
Menas menui, vienišo menininko pramogų ieškojimas ir yra tas dirbtinis paviršutiniškos ir abstrakčios visuomenės menas.
Didis menininkas yra tas, kuris stoja prieš savo meto visuomenę, kad ir kokia ji bebūtų.
Menininkas gali išreikšti save tik sukilęs prieš viską apskritai.
Bet atmesdamas viską ir net savo meno tradiciją, dabarties menininkas išsiugdo iliuziją, jog pats kuria įstatymus ir galop mano esąs Dievas.
Menas nėra monologas.
Menas yra niekas be realybės, bet realybė be meno irgi nekokia.
Menas nėra nei visiškas paneigimas, nei visiškas pritarimas taam, kas yra.
Menininkas žengia tarp dviejų prarajų: lengvabūdiškumo ir propagandos.
Menas gyvuoja prievartoje ir miršta laisvėje.
Menas trumpam įžiebia tiesą, kuriai nuolat gresia pavojus ir, iškelia ją virš savo kančių ir džiaugsmų, rodo visiems.

Menininkas plačiau stato savo gyvenimo šventyklą, galingiau reiškė kiekvienos būties amžinumą, galingiau – savo laikinumą, meiliau – savo šypsančią alegoriją, ironiškiau – savęs pasmerkimą sudūlėti.
Menininkui svarbu išlikti pačiu savimi.

Leave a Comment