Meilė – nuostabus, gaivalingas jausmas, uždegantis karšta ilgesio liepsna ir nuožmią, galingą širdį, ir jautrią, trapią, svajingą širdelę, priverčiantis jas sparčiau plakti, tačiau niekad neklausiantis, ar širdys pasiruošę kaitriai suliepsnoti, ar neįstengs žvarbūs, negailestingi vėjai užpūsti šios liepsnos, o galbūt ji išdegins širdyje gilią, skausmiingą žaizdą, kuriai visą gyvenimą nebu slemta užgesti… Šis svaigus jausmas užvaldė ir jauną, nepaprastai jautrią S.Nėries širdį. Jau pirmajame poetės rinkinyje “Anksti rytą” meilės motyvas suskamba gražiausiais akordais, sušvinta įvairiausiomis spalvomis ir nuotaikomis. Ypač gilūs jausmai ir išgyvenimai atskleidžiami eilėraštyje “Pavasario svaigulys”, susidedančiame iš dviejų dalių, tokių skirtingų savo nuotaika, bet siejamų bendros temos – karštos meilės, mylimo žmogaus ilgesio… Šias dalis sieja ir pavasario, simbolizuojančio ne tik naujos gyvybės atėjimą, bet ir naujų, nepatirtų jausmų, o ypač gaivališko meilės jausmo sužydėjimą širdyje, įvaizdis. Pirmoji eilėraščio eilutė atskleidžia gražų, didelį, taurų jausmą: “Tau pirmą pavasario dainą aukoju.” Juk pirmoji pavasario daina – pati nuostabiausia, žaviausia, paslaptingiausia atbundančios gamtos daina, daina apie amžinai trunkančią draugystę, tyrą meilę, ištikimybę… Mes nežinome, kam šią nepakartojamą giesmę aukoja lyrinis subjektas, tik suvokiame, kad ji yra skirta be galo mylimim asmeniui. Antroji eilėraščio eilutė dar labiau pabrėžiašios meilės stiprumą ir galingumą: lyrinis herojus su didžiu nusižeminimu ir pagarba trokšta sudėti melsvus, gležnus žibuoklių, pirmųjų pavasario gėlių, žiedelius jam po kojų. Gali susidaryti įspūdis, kad lyrinis herojus yra vaikinas, dievinantis savo mylimąją. Šį įspūdį pagilina pirmosios strofos pabaiga: Tik skriskim kartu su pavasario vėju, Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alėjų. Lyrinis subjektas trokšta būti kartu su mylimu žmogumi. Jis ragina džiaugtis švelniu pavasario vėju, gėrėtis sprogstančiomis alėjomis ir pasinerti į gaivalingos meilės sūkurį.
Ir tik pirmoji antrosios strofos eilutė parodo, kad lyrinis subjektas – tai jauna, romantiška, įsimylėjus mergina: “Tu – aras galingas, aš – gulbė baltkrūtė.” Galingas aras simbolizuoja tvirtą, stiprų, savimi pasitikintį, net nuožmų vyrą, o baltkrūtė gulbė – jautrią, silpną, gležną moterį. Šie akivaizdūs kontrastai priverčia trumpam suabejoti, ar tokių skirtingų asmenybių sąjunga bus tvirta. Tačiau antroji strofos eilutė byloja, kad ir galingą arą, ir baltkrūtę gulbę vilioja “tolimos erdvės” bei “marių saulutė.” Abejonė visiškai išsisklaido antrosios strofos pabaigoje. Lyrinis subjektas svajoja apjuosti žvaigždynus ir sapnuoti “dangišką sapną.”