marius katiliskis

Vaitkus šeimoje gimė devintuoju – 1915 m. rugsėjo 15d. Gruzdžių miestelyje, Šiaulių apskrityje. Jo tėvai – Ona Filipavičiūtė ir Juozas Vaitkus. Albinas turėjo daug seserų ir brolį. Jaunesnės už jį buvo dvynukės seserys – Genovaitė ir Ona. Vyriausiasis Albino brolis – Benediktas, o vyriausioji sesuo – Sofija. Dar buvo seserys Juzė, Bronislava, Jadvyga ir Monika. Sesers Monikos dvynukas brolis Juozas mirė dar kūdikystėje.
Vaikystėje Albinas buvo mažas ir pajuodęs saulėje, užsigalvojęs. Nepažįstamiesiems jis pasirodydavo užsidaręs ir rūstokas, tačiau iš tikrųjų jis buvo valingas ir švelnus. Vaikai daažnai jį vadindavo neūžauga ir krupmaušiu, o tėvai – Albuku ar Albeliu.
Nuo pat vaikystės Vaitkus mėgo mišką ir medžius, o kur gražesnį radęs, imdavo ir nešdavo namo, kieme sodindavo. Taip pat ankstyvoje vaikystėje Albinas susidūrė su knygomis. Skaityti ir rašyti išmoko jo krikšto motinos Vladislovos Vertelytės dėka. Penkerių metų būdamas ne tik pats skaitė ir rašė, bet ir vyresnius už save vaikus mokino. Albinas skaitydavo viską, kas pakliūdavo, ir vis jausdavo skaitymo alkį. Eidamas į laukus, jis su savim nešdavosi popieriaus laapą ir pieštuką, kad šieną pjaunant ar kitus darbus dirbant galėtų užsirašyti kilusią įdomesnę mintį.
Atsikėlus į Katiliškes, Albinukas pradėjo lankyti už poros kilometrų esančią Žagarės pradžios mokyklą, o vėliau ir progimnaziją. Mokytis jis labai norėjo, o geriausiai sekėsi literatūra, istorija, geografija. Ne

et klebonas, pastebėjęs Albino gabumus, siūlė tėvams pagalbą, kad tik šie leistų vaiką į mokslus.
1936 m. Albinas buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnavo Šiauliuose, ryšių batalione radistu, kur labai nemėgo karinės drausmės, ir už nepaklusnumą dažnai buvo baustas. Iš kariuomenės grįžęs į Katiliškes, tėvo ūkyje dirbti nebenorėjo. Nesutardamas su tėvu, kurį laiką tarnavo armijoje, o vėliau Pasvalyje vietinės bibliotekos vedėju. 1942 m. Pasvalyje Vaitkus vedė mokytoją Elzę Avižonytę, gimusią Čikagoje. 1944 m. vasarą, Albinui viešint pas seserį Juzę Tauragės apskrityje, pajudėjo frontas. Grįžęs į Pasvalį, Albinas žmonos jau neberado. Tuo tarpu jo žmona buvo daug kartų tardyta, ir įsitikinusi, kad Albinas žuvęs, ištekėjo už kito.
Vėliau, dirbęs kapituliacijos kuopoje, pėsčiomis pasiekė Vokietiją, kur anglų kariuomenė jį, kartu su kitais vykusiaisiais, paėmė nelaisvėn. Porą mėnesių išbuvęs nelaisvėje, Albinas paabėgo į D. P. (Displaced Persons) stovyklas. Apsidraudžiant nuo galimo priverstinio grąžinimo nelaisvėn, buvo pakeista Vaitkaus pavardė, įrodymui pasirūpinant atitinkamu lietuvišku įstaigos štampu ir valdininkų pavardėmis patvirtintu dokumentu Laikinas asmens liūdimas Nr. 320, išduotas Žagarės valsčiuje 1942 gruodžio 12 d. teigia, kad fotografijoje vaizduojamas žmogus – Albinas Marius Katiliškis, gimęs 1919 m. kovo 1d. (Albino vardadienis).
1946 m. pasirodė novelė „Nelaimė“, kurios autoriumi pasirašė Albinas Marius Katiliškis. Tai buvo visiškai naujas vardas net Lietuvos kultūrinį gyvenimą sekusiems žmonėms. Po metų išėjo almanachas „Tremties metai“ (1947 m. ). Jame buvo išspausdinta to
o paties autoriaus vėliau pasirodžiusi to rinkinio „Prasilenkimo valanda“ (1948 m.) titulinė novelė.
1946 m. amerikiečių vadovybė visus lietuvius perkėlė į Hanau miestą. Čia Marius buvo apgyvendintas vieno kareivinių pastato trečiame aukšte kartu su penkiais vyrais. Jie stebėjosi, kaip Marius gali kurti neturėdamas ramybės ir privatumo.
1947 m. liepos 11 – 12 d. Augsburge įvyko Lietuvių rašytojų draugijos suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir Katiliškis. Suvažiavime buvo išvardyti rašytojai ir poetai. Kadangi Katiliškis nebuvo padavęs pareiškimo (jis nelaikė savęs tikru rašytoju, nes nebuvo išleidęs nei vienos knygos), todėl jis nebuvo paminėtas. Tada Bernardas Brazdžionis jį pristatė. Balsuojant vieni buvo atmesti, o už Marių pakilo tiek rankų, kad nereikėjo net klausti, ar yra prieštaraujančių dėl apdovanojimo skyrimo Katiliškiui.
Po kelių metų, Marius Katiliškis sutiko Zinaidą Nagytę, su kuria vėliau susies visą savo likusį gyvenimą. Ji išskirtinai vertino Katiliškio prozą, o susipažinusi su juo, Zinaida, kaip ir Marius, pajuto artimą ryšį.

1
1949 m. vasario 15 d. Schwaebisch Smuend lietuvių stovyklos salėje Mariui Katiliškiui buvo įteikta Skaitytojų literatūros premija už pasirodžiusį novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda“. Šiems metams neįpusėjus, Marius pradėjo ruoštis kelionei. Kvietimą į JAV ir kitus reikiamus dokumentus jis buvo gavęs iš pirmosios žmonos Elzės giminių. Pasibaigus kelionei, susirado darbą. Jam reikėjo nuo senų baldų chemikalais nuvalyti senus dažus. Netrukus jo rankos tapo žaizdotos. Zi
inaidai atvažiavus aplankyti savo vyro, 1949 m. gruodžio 8 d. jie susituokė Brukline. Negalėdami susirasti darbo, jie nusprendė vykti pas Zinaidos tėvus, nes jie vis kvietė atvažiuoti. Sąlygos pasilikti ilgesniam laikui buvo nepalankios, todėl Katiliškiai persikėlė gyventi į Čikagą, kur juos pasitiko Zinaidos draugė, ir padėjo susirasti pirmuosius darbus.
1952 m. vasario mėnesį gimė pirmasis Albino vaikas – sūnus Saulius. Tais pačiais metais pasirodė Katiliškio antrasis novelių rinkinys „Užuovėja“.
1953 m. Albinas Vaitkus metė darbą, nusipirko žemės sklypą Lemonte, ir pradėjo namo statybą. Vos vienerius metus peršokęs jo sūnus padėti negalėjo, tačiau Albinas džiaugėsi kiekviena sūnaus paduota vinimi. Kaip tik tuo metu pradėjo ryškėti Sauliaus nenormalumo ženklai: užsitęsęs kalbos nesimezgimas, kai kurių gamtos reiškinių perdėta baimė. Paaiškėjo, kad Sauliaus protinis atsilikimas nėra pagydomas ir kad, nežiūrint jo visai normalios išvaizdos, aiškios kalbos, jo protinis išsivystymas liks maždaug trejų metų vaiko lygyje.
Po metų Katiliškis turėjo grįžti prie darbo, tačiau buvo laikinai atleistas. Tuo metu jis 1956 m. parašė romaną „Miškais ateina ruduo“ (1969 m. pasirodė antroji šio romano laida). Tais pačiais metais buvo pašauktas į ligoninę, kur jam gimė duktė, vėliau pakrikštyta jau minėto romano herojės Agnės vardu.
1958 m. pasirodė veikalas „Išėjusiems negrįžti“, kuris prieš spausdinant vadinosi „Išklydusiems saulėtekio“.
1965 m. vėl buvo atleistas iš darbo. Tais pačiais metais, gavęs Sa
antaros – Šviesos federacijos kūrybinę stipendiją, visą savo laiką skyrė kūrybai.
Šiek tiek vėliau, Katiliškis virš pusės metų išdirbo Čikagos Lietuvių Tautinėse kapinėse, kasdamas duobes, pjaudamas žolę. Po 1967 m. perėjo dirbti į senelių namus, kuriuose dirbo jo žmona. Ten jis dirbo iki 1977 m., kada ligos spaudžiamas turėjo atsisakyti bet kokio fizinio darbo. „Jau Vokietijoje Marius pradėjo skųstis skrandžio skausmais, kurie gana reguliariais priepuoliais jį kankindavo ir Amerikoje, tačiau nuo jų jis niekada sistematiškai nesigydė: išgerdavo sodos miltelių, kurių visuomet nešiodavosi kišenėje, ir sakėsi vėl geriau besijaučiąs. 1971 m. pirmą kartą atsigulė ligoninėn, bet ne dėl skrandžio. Reikėjo pašalinti pūslėje atsiradusius auglius. Už trejų metų šią operaciją teko kartoti, ir daryti kobolto švitinimus. Dar už metų padarius trečią operaciją, pūslės vėžys nebepasikartojo, bet, 1978 m. Marius vėl buvo paguldytas ligoninėn dėl kepenų ligos ir širdies sutrikimų. Vos metams praėjus, turėjo grįžti ligoninėn dėl labai blogos kraujo apytakos abiejose kojose. Padaryta kraujagyslių operacija. Pradžioje buvo pasitaisęs ir pradėjęs vaikščioti, bet netrukus kojas apėmė gangrena, ir jas teko amputuoti. [.] Tris mėnesius išgulėjęs ligoninėje, po neilgo poilsio namuose, 1980 m. gruodžio pradžioje, atsiradus plaučiuose vandens ir visiškai nusilpus širdžiai, Marius vėl atsigulė ligoninėn“.
„11:30, pusvalandį prieš vidurdienį, Marius savo šešiasdešimt penktuosius metus užbaigė lengvu išsikvėpimu.
1980 m. gruodžio 20 d. iš koplyčios Lemonte rašytojo Mariaus Katiliškio kūnas didelio būrio giminių, draugų ir pažįstamų buvo nulydėKatiliškio žodis yra savitas. Jo žodis – autentiškas, sodrus, turintis organišką ryšį su vaizduojamąja medžiaga. Rašytojas mėgo netaisyklingas sintaksės konstrukcijas kas tai, kada tai (= kažkas, kažkada). Sintaksės specialistus turėtų sudominti Katiliškio prielinksnių konstrukcijų ir linksnių vartosena: nesirodyk į akis; sustojo pas veidrodį pasistaipyti; maniau, kad atsivoš ant pasisukimo. Jo sakinys – nelygus, minkštas, palaidas, o kartais – negramatiškas. Kūriniuose pasitaiko daug skyrybinių keistenybių.

Mariaus Katiliškio kūryba, kaip ir jo žodis, yra savita ir įdomi. Jis siekė būti autentiškas ne vien savo pasirinktų personažų buities vaizdavimu.
Rašytojo vaizduojami ūkininkai, samdiniai, mažų miestelių valdininkai, karo audros išblaškyti ir sužaloti kareiviai ir pabėgėliai, socialinėje struktūroje nesugebantys pritapti žmonės – visi jie yra daugiau negu peizažo ornamentinės figūros, o prieškarinis Lietuvos kaimas, kurio aplinka sudaro Katiliškio veikalus, yra daugiau negu nostalgiška kelionė į praeitį. Žinoma Katiliškį domino praeitis, praeities kaimo atkūrimas, tačiau iš novelių rinkinio „Prasilenkimo valanda“, romano „Išėjusiems negrįžti“ aiškiai matoma, kad rašytoją domino ir sena romanų problematika.
Jau minėtame novelių rinkinyje „Prasilenkimo valanda“ aiškiai išsiskiria dvi kryptys: impresionistinė ir realistinė. Impresionizmo kryptyje rašytojas yra gaivalingesnis, tačiau mažiau originalus. Jis stipresnis realistinio pobūdžio dalykuose. Taip pat Katiliškis turi ryškų prozininko talentą. Vienur jis pasirodo esąs geras pasakotojas („Nuobodžiu krantu“, „Nutolusi meilė“), kitur – geras psichologas ar buities vaizduotojas („Tylus sniegas“), dar kitur – įdomus stilistas.

Katiliškis kūriniuose vaizduoja smagiai, su ugnele dirbančius žmones. Jo vaizduojami žmonės dirba taip, kad net „aplimpa prakaitu, dulkėm, garuote garuoja“, o vaizduojamas lietuvis – santūrus, saikingas, kantrus, pastovaus būdo, kupinas vidinės disciplinos, namisėda ir konservatyvus. Jaunimo pasilinksminimai vaizduojami gyvai, bet santūriai, laikantis drovumo tradicijos. Herojai nepasidRašytojo Mariaus Katiliškio „Užuovėja“, vadinama Šiaurės Lietuvos kaimo buities freska, buvo išleista paskutinėmis 1952 metų dienomis. Šis kūrinys, Katiliškio žodžiais, gimsta iš prakąsto obuolio skonio, iš žvilgsnio į padangėje keliaujančius debesis, grąžinančias praeitų dienų palaimą.
„Užuovėją“ sudaro dvylika atskirų epizodų, kurie sujungti vadinamojo „novelių romano“ principu. Skyrių pavadinimai ženklina žemdirbio veiklos etapus nuo metų pradžios iki pabaigos – ženklina darbais („Linarūtė“, „Kūlė“), derliaus branda („Autorėtis“, Pupžydis“, „Apynojus“) arba gamtos procesų eiga („Lietus“, „Polaidis“, „Kaitra“, „Sniegas“).
„Užuovėjoj“ kiekvienos novelės centre yra kaimiečio laukų ar namų darbai. Darbai lydi metų laikų ciklą (javai sėjami, pjaunami, kuliami), namuose daromas alus, darbus užbaigus, vyksta tradicinės ir ritualinės kaimo šventės (gegužinės, užbaigtuvės). Žmogus neišskiriamas iš šių darbų ciklo, jis suaugęs su žeme, asmeniški pergyvenimai gali valandėlei sudrumsti žmogaus ir žemės harmoniją, bet nesugriauti ją. Ta harmonija yra tikroji „Užuovėja“, arba palaima, apie kurią kalba rašytojas knygos pradžioje.
Įžanginiame epizode „Lietus“ pasakotojas grįžta į seniai belankytą Grūžiškių kaimą. „Kelyje sutiktas senas ūkininkas (vienas iš „Užuovėjos“ personažų) pasakoja, kas jam nesant kaime atsitikę, – visa tai, kas paskui bus plačiau papasakota tolimesniuose knygos epizoduose“.
Pirmoje novelėje „Polaidis“ vaizduojamas priešpavasaris, kaimo žmogaus santykis su žeme, alaus darymas ir ūkininko mirtis. Autorius temas vysto pakaitomis derindamas alaus gaminimo, žmogaus mirties, gamtos prasmės žemės kūrimui temas. „Alaus darymą Katiliškis šioje novelėje paverčia poezija, kulto dalyku, apeigomis, su būtina šiam reikalui rimtimi ir iškilmingumu. Ir čia, autorius nesigailėdamas smulkmenų, pasakoja šventą alaus darymo epopėją, kurios veiksmui kylant, gęsta ir miršta žmogus – senas ūkininkas Dryža.[.] Dryžos lūpomis Katiliškis išdėsto visą savo žemės filosofiją, tiksliau sakant, mistinį santykį su žeme.“
„Nedermėje“ Katiliškis aprašo Grūžiškių kaimo bendruomenės gyvenimo vaizdą. Čia siužeto centrą užima anekdotas – Vaitiškio sūnaus Stepo nelaimingos prakalbos istorija. „Pasinaudodamas kaimo susirinkimu, autorius keliais bruožais duoda atvykusiųjų charakteristikas, kad paskui, reikalui esant, galėtų kalbėti kaip apie pažįstamus žmones“. Šios novelės tema – pusinteligenčio tragedija kaimo žmonių tarpe. Kaimiečiai be galo žiaurūs ir neatlaidūs savo sūnums palaidūnams, nors jei jie patys ir nebūtų kalti dėl savo likimo.

„Pupžydyje“ autorius vaizduoja naują literatūroje išnykusios degutininko profesijos tipą. Degutininko nesėkmę Katiliškis išnaudoja bažnyčios tarno Levuko portretui ir „vasarinio darbymetės turgaus tuštumos aprašymui“. „Visas savo nesėkmes miestelyje ir namie Lapeika nusiplauna švento Jono nakties orgijoje, kuriai jis kaip tik ir paaukoja nelaiminąjį degutą“.
„Kaitroje“ pasakojama apie senio Vaitiškio istoriją, kuri jo vos nesuvedė su našle Miklošiene. Fonas – karštas vasaros vidurdienis, kuomet šešėlis po kojomis, o švarkas nuslydęs nuo pečių, arba, tiksliau sakant, du tokie vidurdieniai. Pirmame užsimezga, o antrame atsimezga novelės intriga. Pasakojama, kad jauna moteris, pagimdžiusi vaiką. Ji po kelių dienų pabėga, kūdikį palikdama seniui Vaitiškiui ir našlei Miklošienei. Po trejų metų, tokią pat karštą vasaros dieną, atvyksta kūdikio tėvai. Šis novelės siužetas yra mažiausiai įtikinantis visoje knygoje, tačiau Katiliškis moka įtikinti, sudarydamas tikrovės iliuziją.
„Autorėtis“ skirtas Šiaurės Lietuvos kaimo tapybai. Šiame epizode išryškėja labai svarbus ir teigiamas Katiliškio, kaip rašytojo, bruožas – sugebėjimas parodyti smulkmenas, nestabdant veiksmo.
„Linarūtės“ atomazga yra ir logiška, ir teisinga. Siekimo realizuotis nesunaikina nei socialinė neteisybė, nei žmonių panieka. Vaizduojama ūkininko Dargužio savarankiškumu uždegta ugnis Pranio ir Kaziunės gyslose ne tik sujungia tuos du žmones, bet jo pakanka (simboliškai) daržinei sudeginti.
„Apynojuje“ vaizduojamas keliautojas prekybininkas Elija. Jis – mistiškas klajūnas žydas. O paskutinėje „Užuovėjos“ novelėje „Sniegas“ Katiliškis vaizduoja valdžios atstovo eigulio Girdvainio santykius su Grūžiškių kaimo gyventojais. „Kaimiečiams valdžios interesai tėra nereikalingi varžtai, kai tuo tarpu eiguliui jie yra tvarkos simbolis“.
„Ūkininkas pažįsta ariamą lauką kaip savo rankos delną, ir tame pažinime – ne lauko aprašyme – yra „Užuovėjos“ prasmė“.
uoda ugningoms aistroms, dauguma konfliktų užgęsta taikiai. Rašytojo kuriami veikėjai yra nepaprasto gyvumo ir kraujo žmonės. Įvairiose situacijose jie išlieka gyvi ir žmogiški.
Katiliškis puikiai išmano visus darbus, išpuolančius kaimo žmogų, ir detaliai juos aprašo. Jam rūpėjo žmogus ir jo likimas, todėl jo kūryba yra ir bus skaitoma.
tas pro jo sodybą, į Čikagos Lietuvių Tautines kapines“.

Leave a Comment