Maironio lyrika

Jonas Mačiulis, žinomas Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 metais Pasandravio dvarelyje (Raseinių rajone), kurį jo tėvai laikinai valdė. Baigė Kauno gimnaziją 1883 metais, vieną semestrą studijavo Kijevo universitete literatūrą, gilinosi į Lietuvos istoriją. 1884 – 1888 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, o 1888 – 1892 –aisiais studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1892 – 1894 metais profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje, 1894 – 1909 –aisiais – Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1909 metų iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius. Mirė 1932 metais Kaune ir buvo palaidotas Katedros kriptoje.

Maironio poezija romantinė: jai savitos ypatybės yra subjektyvumas, atviras jausmingumas, dramatizmas, kalbėsenos individualumas. Eilėraščiuose jaučiamas giilus gamtos pajautimas. Taip pat ir viename iš jo ankstesniųjų kūrinių “Pavasaris”. Šiame pavasariškos nuotaikos eilėraštyje išryškėja esmingieji poeto stiliaus bei pasaulėjautos bruožai. Maironis eilėraščiuose nevaizdavo nei rudens, nei žiemos. Žydinčios baltos alyvos, jazminai, rūtos, iš žalių sodų kyšo sodybos, po namų langais svyra margaspalviai jurginai. Visa tai asocijuojasi ne su rudeniu, o su žydėjimu ir vasara. Taip ir šis eilėraštis, iškart perskaitytas, suvokiamas lengvai: paprastas, šviesus, džiaugsmingas. žiemos Jau pirmajame posme matomas gamtovaizdis, trečiajame – jausmų protrūkis, antrajame – gamtos vaizdai, suusipynę su jausmais. Gamtos paveikslą poetas sukuria tik iš kelių detalių: meiliai prašvitusi saulė, į dangų iškilę aukštai vieversiai, gaivus laukų vėjelis, ant laukų pabirę pasklidę žiedai. Bet to visiškai pakanka, kad skaitytojas vaizduotėje susikurtų aiškų ir ryškų vaizdą. Šios keturios de

etalės – saulė, vieversiai, vėjelis ir žiedai konkretizuoja saulėtą, šiltą, gyvybingą pavasario dieną. Nėra jokių ribų, erdvė labai plati – visas beribis dangus, kuriame veikia supersonifikuota saulė (“juokiasi, širdį vilioja;”) ir aukštai čirena vieversiai. Ta meili pavasario saulė sukelia ne tik saulės vaizdinį, nes saulės negalime įsivaizduoti kažkokioje abstrakčioje tuštumoje, o giedrame ar mėlyname dangaus skliaute, šviesos kupinoje erdvėje. Kitos dvi eilutės šį erdvų peizažą papildo naujais motyvais. Saulė šviečia labai aukštai, o žemesnėse erdvių srityse sparneliais plasnoja vieversėliai. O iš jų galima spręsti, kad žemiausioje pakopoje – laukai, pievos, dirvos, nes iš tokių vietų iškyla į dangų vieversiai. Tai patvirtina trečiasis posmas (“vėjelis laukų”). Taigi žvilgsnis vertikaliai leidžiasi nuo saulėtų, vyturiais skambančių aukštumų ir apžvelgia žemę, laukus, tolumas. Trečioji ir ketvirtoji eilutės sukuria žydinčių piievų, taip pat ir įvairių spalvotų gėlių vaizdą. Visas antrasis posmas ne tik padeda įsivaizduoti tą veržlų pavasarį, ateinantį po žiemos, bet ir išreiškia stiprų žmogaus ryšį su ta aplinka. Poetas šiais vaizdais tarsi išlieja savo jausmus: džiugesį, linksmumą, šilumą, šviesą. Tai itin jaučiama trečiajame posme. Juk pavasaris – meilės metas. Ir apie tai poetas rašo antroje – ketvirtoje eilutėse. Nors ir ne visiškai aišku, kam ta meilė skirta, ar pavasario gamtai, ar jo mylimajai, ar visam pasauliui? Visas šis eilėraštis – gamtovaizdžio ir
r jausmų atskleidimo derinys. Kitas jo eilėraštis “Nuo Birutės kalno” yra tarsi kreipinys į jūrą. Piešiamas Baltijos vaizdas – jūros, išsisupusios “plačiai vakarų vilnimis”. Šis vaizdas toks ryškus, kad net ir dabar skaitytojas galėtų įsivaizduoti stovintis ant to Birutės kalno ir regintis pro pušų viršūnes banguojančius vandenis, girdintis niekada nenutylantį jūros ošimą. Bet eilėraštyje iš tikrųjų nėra svarbiausias dalykas jūros reginys. Nors ir skaitydami tariamės matantys audringos jūros plotus, girdintys jos “paslaptingus balsus”, bet ir suvokiame, kad eilėraštis į mus prabyla ne tiek gamtos, kiek žmogaus vidinio pasaulio vaizdu. O tą pasaulį pirmiausiai ir sudaro gamtos jausmas, susiliečiantis su žmogaus dvasia. Poetą labiausiai jaudina ne pačio reginio grožis ir didingumas, bet tie vidiniai ryšiai, kuriuos jis junta tarp savęs ir gamtos. Tik joje poetas jaučiasi galįs duoti valią savo jausmams, tik čia jis jaučiasi galįs būti visiškai pats savimi su savo sielvartu ir nerimu, su asmeniškiausiais savo išgyvenimais.Poeto jausmai taip ir lieka tiksliau neapibrėžti ir nekonkretizuoti. Gal tai nepasotinamas laimės ilgesio sukeltas skausmas, o gal kūrybinių jėgų pertekliaus jutimas? Bet žinome tai, kad tai kilnūs jausmai, rodantys turtingą, dosnią prigimtį, kuriai svetimas egoistinis savo širdies taupymas: savo jausmui ji atsiduoda visas. Šie poeto jausmai labai sudėtingi ir prieštaringi, kurių negalima tiksliai nusakyti žodžiais. Be
e to jis jaučiasi baisiai vienišas ir nesijaučia galįs patikėti savo išgyvenimus žmonėms, nesitiki galėsiąs būti jų suprastas, o jūra čia yra jo vienintelis draugas ir patikėtinis, kuris jį tikrai išklausys ir supras. Kreipdamasis į jūrą, kaip į artimiausią, pasiilgtą draugą, kuris vienas temokės jį suprasti ir išsaugoti jo paslaptį, kelis kart nurodydamas savo dvasinės esmės panašumą į jūros stichiją (“.tu pati vien suprasti gali, nes per amžius plačių nenutildai bangų.”, “. tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!”, “Liūdna man! Gal ir tau?”, “.per amžius paliks, kaip ir aš, neramus”), poetas jūros vaizdą analogiškai susieja su vidiniu gyvenimu. Išnyksta aiškios ribos tarp jų, nebeįmanoma atskirti, kur čia jūros bangavimo ritmas, o kur nerimstančios žmogaus širdies? Su jos vaizdu susilieja ir pats neramus, maištaujantis poetas, kuriame slypi ta pati galinga energija. Jo troškimai kaip ir pati jūra platūs, begaliniai, jo skausmo ašaros tokios pat sūrios, sielvartas toks gilus. Eilėraštis “Nuo Birutės kalno” gamtos aspektu artimas “Pavasariui”, tačiau kitkuo jis žymiai skiriasi. Čia nėra taip būdingos poeto pasaulėjautai giedros, šviesumo, paprastumo, džiaugsmingumo. Šie eilėraščiai yra geri poeto jausmų per gamtovaizdį išreiškimo pavyzdžiai. Tačiau eilėraštis “Nuo Birutės kalno” yra lyg “Pavasario” priešingybė reiškiamais išgyvenimais. “Pavasaryje” – saulėtų vaizdų apibrėžtumas, iš ši
irdies ištryškusi meilė visam pasauliui, o čia nėra kontūrų ar kokių nors ribų, širdis kupina skausmo, ilgesingą vienatvės valandą. “Maironis tuo ir reikšmingas mūsų poezijos raidai, kad jis pirmas sugebėjo sukurti lyrikoje daugiapusį žmogaus charakterį, dažnai prieštaringą jo išgyvenimų paveikslą.”1 Kitas jo eilėraštis “Taip niekas tavęs nemylės” parašytas tėvynės tema, moters tema. Jis nėra vienas iš pačių geriausių Maironio kūrinių, bet jis vienas populiariausių. Tėvynė ir moteris Maironio sąmonėje, matyt, nebuvo itin nutolę dalykai. Čia poetas savo jausmą išsako savo atvirumu, nuoširdumu ir meile. Visas eilėraštis yra lyg monologas, tai švelnus ir iškilmingas kreipimasis į Tėvynę – mylimąją, išsakantis jai savo meilę iš širdies gelmių. Eilėraštyje aprašyti ne įvykiai, o gyva išgyvenimo raida. Lyrinis subjektas myli, liūdi ir labai kenčia, sielvartauja. Jis skundžiasi, guodžiasi savo numylėtajai, netgi savo dalią lygina su ja. Tačiau konkrečiai suprasti, kas ta numylėtoji sunku: ar ji motina, sesuo, ar mylimoji? Ir visiškai painu tai, jog visame eilėraštyje jis kreipiasi į ją, o paskutinėje strofoje galiausiai įvardija tą numylėtąją – Tėvynę. Ta tradicinė motina Tėvynė čia netinka, nes eilėraštyje kalbama apie savotišką nusivylimą, kuris artimesnis “nelaimingos meilės” situacijai, o ne nusivylimas motina. Bet ji nėra ir mylimoji, nes ji vaizduojama pernelyg didinga, apie ją kalbama labai pagarbiai ar net su vos juntama baime, ji apgaubta paslapties šydu. Todėl tik keli žingsniai ją skiria nuo motinos, kuriai visada guodžiamės pirmiausiai. Bet numylėtosios bruožai nėra realistiniai, o tik literatūriniai (“puikūs pečių neapsupo šilkai”, “kaip aukštybių žvaigždė”), todėl to tiksliai nežinome. Kitas svarbus dalykas eilėraštyje yra laikas. Tai būsimojo, esamojo ir būtojo laiko kombinacija. Būsimasis pirmojoje ir paskutinėje strofose. Pirmojoje – vietoj būtojo laiko pavartotas būsimasis su neigimu, taip pabrėžiamas tikrumas (“nemylės”). Paskutinėje (“Tu jį nors atmint ar atminsi kada?”) būsimojo laiko prasmė jau ne tiek retorinė, kiek tiesioginė. Nuo antrosios strofos prasideda pasakojimas būtuoju laiku, kalbama iš tiesų apie praeities įvykius (“Kiek ašarų jam išriedėjo graudžių.”), bet nuo trečiosios strofos pasirodo esamuoju laiku parašytos frazės (“.į dausas jojo dvasią neši. ”). Nuo trečiosios strofos grįžtama į praeitį ir įvykiai pasakojami esamuoju laiku. Galimas ir tiesioginis esamojo laiko supratimas – dar ir dabar (tuo metu kai jis dar buvo gyvas) poeto dvasią numylėtoji neša į dausas. Taigi tuo pačiu metu yra kalbama ir apie praeities įvykius, ir apie šiandieninę dvasinę būseną. Eilėraštyje užsimenama ir apie lyrinį subjektą ir iki jo susitikimo su numylėtąja (“jaunystė giedra”, “skausmo širdis nesuprato”). Ir tuomet minėtas vien klausimas: “Kas suteikė tau .” “tą įstabią slaptąją galią.”. O kuomet užsidegė jauna krūtinė, kai “į dausas jojo dvasia” buvo nešama, šis klausimas lyriniam subjektui nekilo, jis atsirado tik dabar, kai jis suprato, kad jo daugiau “niekas taip giliai nemylės”. Realiai lyrinis subjektas eilėraštyje numylėtąją vadina tik meiliai, nes ji uždegė jo krūtinę, parodė naują pasaulį, atnešė įkvėpimą, bet eilėraščio pabaigoje jis ima jos nebesuprasti.

“Maironio lyrika paprastai skirstoma į patriotinę – visuomeninę ir egocentrinę – individualiąją. Riba tarp jų, kaip pažymi Vincas Mykolaitis – Putinas, nėra aiški: “Esama eilėraščių, kuriuose patriotinė tema ir motyvai išreiškiami kaip asmeninis intymus gyvenimas” 2 .

Poetinės emocijos (poetiniai išgyvenimai) gali būti skirstomos į kolektyvines ir individualiąsias. Poezijoje jau nuo seno buvo kalbama apie jausmus, bet individualios subjekto emocijos imtos vertinti ir pradėtos reikšti iš esmės tik priešromantinėje ir romantizmo epochoje”3. Visgi kai kurios poezijos temos yra labiau susijusios su kolektyvinėmis emocijomis. Viena iš tokių temų – Tėvynės meilė. Maironio kūryboje ne kartą įvardijamas bendraminčių kolektyvas, pavyzdžiui, “Jaunimo giesmėje”. Čia kalbama ne vienaskaitos pirmuoju asmeniu (aš), o daugiskaitos pirmuoju (mes). Būtent čia – jaunimo vardu. O eilėraštis “Mano gimtinė” prasideda epišku vaizdu (“Ten, kur Nemunas banguoja” “Broliai vargdieniai dejuoja”). Jaučiamos ir lyrinio subjekto autobiografijos detalės (“Ten močiutė užlingavo / Raudomis mane.”, “Ten užaugau, iškentėjau / Aš kančias visas / Ir pamėgau, pamylėjau / Vargdienių dūmas”). Tas lyrinis aš yra apibendrintas, atstovaujantis savo tautos, tai yra Lietuvos, kolektyvui. Eilėraštis “Įsitikėjimas į savo galią” prasideda kaip pasakojimas apie savo gyvenimą, dvasinę patirtį. Kalbama vienaskaitos pirmuoju asmeniu, tačiau tarsi tolstama nuo savęs (“.Aš noriu gyventi, kariauti! / Man suteikė vėkas / Aukščiausis, žinau, / Ne ašaromis veidą sau plauti.”). Šeštoji ir septintoji strofos jau neslepiamai retoriškos, subjektas ragina ne tik save, bet ir kitus “pavargti už sentėvių žemę”, “į darbą! į darbą: kol smerčio ašmuo / jaunos neatkirto galvos.”. Jis tarsi aukoja save aukštesniems tikslams. Ypač jaučiama paskutinėje strofoje, kad jis aukojasi, tačiau kiti jo nesupranta ir neremia (“Nors žmonės šiandieną manęs nesupras, / bet mano – užkylančiai metai!”). Aukojimasis aiškiai jaučiamas ir eilėraštyje “Išnyksiu kaip dūmas”, tačiau čia kalbama ne trečiuoju asmeniu, ne kolektyvo vardu, o pats lyrinis subjektas, kuris ir prabyla vienaskaitos pirmuoju asmeniu. Šitame eilėraštyje subjektas ypač dvejoja dėl savo būties. Jis klausia, kodėl reikia aukotis, jei viskas laikina ir galiausiai vis tiek išnyks (“Kas mano jausmai? ar tie pagavimai”,“širdies tik drebėjimai, kraujo virimai / kuriems nebužilgai – kapai!”). Lyrinis subjektas blaiviai suvokia gyvenimą ir savo neišvengiamą ateitį – mirtį ir užmirštį (“Užmirš mano giesmes!.”). Eilėraščio tonas ramus, mintys dėstomos aiškiai, logiškai. Nėra abejonės meile Tėvynei, šiame eilėraštyje svarbi ne ji, o egzistencija, kas nėra įprasta Maironio kūrybai. Eilėraštis “Kas tas paslaptis suprastų .” visiškai skiriasi nuo pastarojo. Jis pradedamas retoriškomis frazėmis: “Kas tas paslaptis suprastų, / Ką krūtinę teip kilnoja? / Kas atsakymą atrastų, / Ko ji trokšta? Ko vaitoja?”. Toliau eilėraštyje net nesiekiama išsakyti ar išaiškinti tų paslapčių, išgyvenimų, bet labiau guodžiamasi, bandoma apibūdinti daugiau neapibrėžtus jausmus, fizinius pojūčius (“Ant krūtinės begalinės, / Nesuprantamos, jausmingos / Slenka mislys .”, “Rodos, spaudžia, o ne skaudžia, / Galvą vien žemyn svarina .”). Abejonių nekelia tik vienas dalykas – tai, kas krūtinę spaudžia, yra prieštaringa, nes subjektas pats nežino ar jam spaudžia, ar skauda. Jam palengvėja kuriant, išsiliejant giesme: “Bet tą giesmę kas priglaustų? / Kas atlieptų – pamylėtų?”. Subjektas be galo trokšta suprasti ir išreikšti pats save, bet nori, kad jį suprastų kiti ir atsilieptų. Tai labai svarbi problema – sugebėjimo išreikšti ir galimybės būti suprastam. O šitai yra suaugusiojo žmogaus pasaulis ir jo suvokimas, tačiau beveik visoje Maironio kūryboje jaučiama ir jo vaikystė. Eilėraštyje “Vakaras ant ežero keturių kantonų”. Kaip didelė upė gimsta iš mažos upelės, taip plati Maironio lyrikos vaga prasideda gimtinėje. Kad ir kiek metų būtų praėję, poetas vis vien prisimindavo savo tėviškę ir apie tai kurdavo eiles. Priešpaskutinė eilėraščio strofa primena apie subjekto vaikystę, praleistą gimtinėje: “Ten tai prabėgo mano brangiausi / Jaunystės laikai, / Ir po tiek metų pats savęs klausi: / Tai vien tik sapnas?”. Pats subjektas savo vaikystę prisimena tik kaip per miglą ir nesuvokia visiškai ar tai tebuvo tik sapnas, ar realybė. Tačiau jis gerai pamena gamtos vaizdus (“Ten, kur Dubysa mėlyna juosta / Banguoja plati!..”, “.stiepias sužiurę / Žemčiūgų žiedai, / .raudonmargę kreipia kepurę / Jurginų pulkai,”) ir lietuviškuosius papročius (“.kur sesutės rūta dabina / Kasas nuo mažens, / Kur juodbėrėlį brolis augina / Balnot.”). Nors ir meiliai subjektas kalba apie Tėvynę – Lietuvą, tačiau eilėraštis prasideda ne jos vaizdais. Galimas dalykas, kad poetas šį eilėraštį skyrė ne tik lietuviui (“Saulė už Alpių leidos sutingus;”), bet apskritai žmogui, mylinčiam savo gimtinę, o tik pabaigoje apie savąją, nes norėjo itin pabrėžti meilę jai. Ypač svarbų vaidmenį vaidina gamtos peizažai (“Ežero. bangos liūliavo”, “.kepintas lapas / Nuspindo rasa; / Rožių iš kalnų papūtė kvapas”, “. paukščių kelias žvaigždėtas”). Lyrinis subjektas tarsi pats esti svetimoje žemelėje (“Anapus ribos”) ir mintimis “padangių keliais” keliauja į Tėvynę – patį brangiausią kraštą.

Kitas garsus Maironio eilėraštis “Milžinų kapai” įauga į mūsų sąmonę nuo mažų dienų. Jo nuotaika žavi, siužetą gaubianti apslaptis tiesiog įtraukia skaitytoją senovę, į tamsius miškus, kur “lietuviai barzdočiai dūmoja”, kur jie ruošiasi kovai su kryžiuočiais: “Galanda kirvius, / Kalavijus aštrius / Ir juodbėrį žirgą balnoja.” Jau šiame pirmame posme daug detalių (lygūs laukai, tamsūs miškai, lietuviai barzdočiai, kalavijus aštrius, juodbėrį žirgą), kurios padeda ryškiai įsivaizduoti esamą situaciją. Viską tarsi matome prieš savo akis. Vyksta daug veiksmo (dūmoja, galanda, balnoja). O miškai tarsi ir snaudžia, tačiau jie kupini neramios gyvybės, šiurpių įvykių. Jie, kaip ir lygūs laukai, atkuria senosios Lietuvos vaizdus, lyg ir atskleisdami kupiną klaikių ir žiaurių įvykių tikrovę. Antroji eilėraščio strofa kuria pavojaus nuotaiką. Jos ritmas energingas, žvalus. Kiekvienas teksto žodis savaip paryškintas, itin pabrėžiamas garsas r (Prūsų, sparnai, raitosi, gaisro, ir girios, ir rūmai). Įspūdį sustiprina vaizdinga metafora: “Kaip sparnai debesies”. Poetas prijungia čia ir graudžią nelaimingų lietuvaičių temą. Jos našlaitės rauda “tarp tyrų plačių”, tačiau tiksliai nepaaiškina kodėl (“Ar verkia sūnaus, / Ar bernužio brangaus, / Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs”). Ketvirtoji strofa didina veiksmo įtampą, ne sužinome, jog kryžiuočiai rengiasi žygiui į Lietuvą (“Kryžiuočių seniai / Suvadinti svečiai / Į vaišes per Lietuvą traukia;”). Penktoji strofa pasakoja apie tai, kaip lietuviai ruošiasi atremti priešą. Nuotaika kovinga, narsi. Čia daug veiksmo, apibūdinančio pasirengimą žūtbūtinei kovai. Įspūdį poetas labiausiai sustiprina, veiksmą perkėlęs į naktį – šiurpią, audringą, kai dangų skrodžia žaibai ir darosi net klaiku. Tokią būseną išgyvena ne lietuviai, o nekviestieji “svečiai” – kryžiuočiai (“Klaidu tarp miškų! / Vien tik ugnys gaisrų / Per Lietuvą kelią berodo. / Užtemęs dangus / Mėto tankius žaibus;”). Šią situaciją truputį praskaidrina ugnis, šviečianti ir rodanti kelią. Posme nedaug, tačiau labai juntamų epitetų: klaidu, ugnys gaisrų, užtemęs dangus, tankius žaibus. Septintoji strofa pasiekia kulminaciją. Ji vaizduoja mūšio momentą (“Ir štai netikėtai lietuviai, / Tarytum ugnis / Kad ant stogo užšvis / Apraitė kryžiuočius užgriuvę”). Nors čia ir mūšis, nuotaika šviesi, žvali. Iš kažkur giliau suskamba pergalinga, laisva melodija. Kad labiau išryškintų pergalę, tolesniame posme poetas piešia mūšio lauko vaizdą (“Tik kūnų šimtai, / Suvartyti keistai, / Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos”). Įvykiai galiausiai pasiekė atomazgą, teksto tempas sulėtėjo, tarsi apdainuojami tie, kurie žuvo už Tėvynės laisvę. O paskutinioji strofa vėl viską apgaubia užkerinčia paslaptimi. Pasikeičia istorinis laikas, persikeliama iš žilos senovės į dabartį. Sugrįžtame į šiuos laikus, visa, į ką buvome įsijautę, nutolsta, taip nebebaugina (“Dabar ten baisu / Ir nakčia nedrąsu! / Net vyrai aplenkti mėgina: / Esą tai senų / Kapai milžinų, / Ir kartais net pasivaidina”). Poetas išaukština visus tuos, kurie drąsiai kovojo su priešais, nepabūgę mirties ir juos pavadina milžinais. Kitas visiems žinomas Maironio eilėraštis taip pat parašytas istorine tema, tačiau idėja – kita, kad ilgainiui keičiasi žmonių gyvenimai ir nėra nieko amžina. “Trakų pilies” pobūdis yra gana elegiškas, tonas – pakilus, jausmingas, išryškėjantis iš kūrinio stilistikos. Jau pakilus ir didingas yra pats senos, apleistos pilies vaizdas, kuriuo ir prasideda eilėraštis: “garbinga pilis”, o jos buvusieji valdovai – “aukšti valdovai”. Trečiojoje pirmosios strofos eilutėje panaudota perifrazė: aukšti valdovai ne išmirė ar išnyko, o juos “užmigdė kapai”. “Pelėsiais ir kerpe” apaugusių, užmirštų ir apleistų, niekieno nebelankomų griuvėsių vaizdas priešpastatomas pilies garbingumui, rodomas pilies išvaizdos neatitikimas, tam, kas toji pilis iš tikrųjų yra – herojiškos, garbingos praeities liudininkas. Bet, net ir slenkant laikui, į šią pilį niekas nebekreipia jokio dėmesio ir nesistengia jos atrestauruoti: “amžiai bėga”, o “griūvančios sienos” vis “nyksta, apleistos ir vienos!”. Eilėraštis ne tik iškilmingas, bet ir kupinas jausmingumo bei graudulio, tai rodo tokie epitetai: “sienos, liūdnesnės kas dieną”, “nutilusios sienos, apleistos visų”, “brangiausi laikai”, “jautri širdis”, “gaili ašarėlė” ir metafora “verkė iš skausmo širdis”. Lyrinis subjektas tarsi stebi Trakų pilį, kartu pajausdamas nenumaldomą, griaunančią laiko jėgą: jis mato aukštos, garbingos pilies sienas, bet jau “pelėsiais ir kerpe” apaugusias. Jis regi prieš save stovinčią pilį, nors jos “aukštus valdovus” jau “užmigdė kapai”. Pilis liko, kaip tolimos, seniai praeitin nugrimzdusios herojiškos senovės liudininkė, bet ir ją jau yra palietusi griaunanti bėgančių amžių tėkmė. Iškyla poetiškas ir įspūdingas pilies nykimo vaizdas (“Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo, / Ir ežeras veržias platyn,– / Banga gena bangą, ir bokšto akmuo / Paplautas nuvirsta žemyn”). Šis posmas sukuria kylančios, lūžtančios ir atsitrenkiančios į pilies sieną bangos vaizdą. Ežeras tarsi įsisiūbuoja plačiau, o yrančios ir trupančios pilies sienos negali atsilaikyti prieš gamtos stichijos ir laiko griaunančią jėgą ir traukiasi nebūtin. Trečiajame posme kaip kontrastas šiam sunykimo paveikslui iškyla didingos praeities vizija (“Pilis! . Tu Vytauto didžio galybę matei, / Kad jojo tarp savo pulkų!”). Lyrinis subjektas tarsi nori paklausi pačios pilies, kur dingo jos “galia, garsi palikimais”, o kur “senovė, brangi atminimais”, tačiau “nutilusios sienos, apleistos visų” nieko neatsako. Istorinė praeitis pavadinta “vieškeliu amžių plačių”. Sulyginami senieji laikai su jaunyste (“Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte? / Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?”). Paskutiniu posmu vėl sugrįžtama į dabartį, ir lyrinis subjektas sunkią tikrovę vadina “tamsia naktimi”. Jam “gaili ašarėlė beplovė skruostus / Ir mėlynas temdė akis”, tačiau veikiausiai ne dėl šios pilies, o dėl nesulaikomai slenkančio laiko, viską nusinešančio su savimi ir neaplenkiančio nei vieno.

Visa tai Maironiui buvo labai svarbu ir todėl jis apie tai ir rašė savo eilėraščiuose – apie meilę, kančias dėl jos ir sielvartą, apie Tėvynę ir ištikimą meilę jai, apie jaunystę, kuri staigiai prabėgo ir niekada nebesugrįš, apie nepaliaujamai tekantį laiką, neturintį gailesčio, apie senovę, vykusias kovas už Tėvynę ir už laisvę. Tačiau poetas ne šiaip išdėstė tai ant popieriaus lapo, o įkūnijo gamtos stichijose. Net nuotaiką eilėraščiuose sukūrė gamtos pagalba. Ji padėjo atsiskleisti poeto viduje užsislėpusiems jausmams.

Leave a Comment