Jonas Mačiulis, žinomas Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 metais Pasandravio dvarelyje (Raseinių rajone), kurį jo tėvai laikinai valdė. Baigė Kauno gimnaziją 1883 metais, vieną semestrą studijavo Kijevo universitete literatūrą, gilinosi į Lietuvos istoriją. 1884 – 1888 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, o 1888 – 1892 –aisiais studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1892 – 1894 metais profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje, 1894 – 1909 –aisiais – Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1909 metų iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius. Mirė 1932 metais Kaune ir buvo palaidotas Katedros kriptoje.
Maironio poezija romantinė: jai savitos ypatybės yra subjektyvumas, atviras jausmingumas, dramatizmas, kalbėsenos individualumas. Eilėraščiuose jaučiamas giilus gamtos pajautimas. Taip pat ir viename iš jo ankstesniųjų kūrinių “Pavasaris”. Šiame pavasariškos nuotaikos eilėraštyje išryškėja esmingieji poeto stiliaus bei pasaulėjautos bruožai. Maironis eilėraščiuose nevaizdavo nei rudens, nei žiemos. Žydinčios baltos alyvos, jazminai, rūtos, iš žalių sodų kyšo sodybos, po namų langais svyra margaspalviai jurginai. Visa tai asocijuojasi ne su rudeniu, o su žydėjimu ir vasara. Taip ir šis eilėraštis, iškart perskaitytas, suvokiamas lengvai: paprastas, šviesus, džiaugsmingas. žiemos Jau pirmajame posme matomas gamtovaizdis, trečiajame – jausmų protrūkis, antrajame – gamtos vaizdai, suusipynę su jausmais. Gamtos paveikslą poetas sukuria tik iš kelių detalių: meiliai prašvitusi saulė, į dangų iškilę aukštai vieversiai, gaivus laukų vėjelis, ant laukų pabirę pasklidę žiedai. Bet to visiškai pakanka, kad skaitytojas vaizduotėje susikurtų aiškų ir ryškų vaizdą. Šios keturios de
“Maironio lyrika paprastai skirstoma į patriotinę – visuomeninę ir egocentrinę – individualiąją. Riba tarp jų, kaip pažymi Vincas Mykolaitis – Putinas, nėra aiški: “Esama eilėraščių, kuriuose patriotinė tema ir motyvai išreiškiami kaip asmeninis intymus gyvenimas” 2 .
Poetinės emocijos (poetiniai išgyvenimai) gali būti skirstomos į kolektyvines ir individualiąsias. Poezijoje jau nuo seno buvo kalbama apie jausmus, bet individualios subjekto emocijos imtos vertinti ir pradėtos reikšti iš esmės tik priešromantinėje ir romantizmo epochoje”3. Visgi kai kurios poezijos temos yra labiau susijusios su kolektyvinėmis emocijomis. Viena iš tokių temų – Tėvynės meilė. Maironio kūryboje ne kartą įvardijamas bendraminčių kolektyvas, pavyzdžiui, “Jaunimo giesmėje”. Čia kalbama ne vienaskaitos pirmuoju asmeniu (aš), o daugiskaitos pirmuoju (mes). Būtent čia – jaunimo vardu. O eilėraštis “Mano gimtinė” prasideda epišku vaizdu (“Ten, kur Nemunas banguoja” “Broliai vargdieniai dejuoja”). Jaučiamos ir lyrinio subjekto autobiografijos detalės (“Ten močiutė užlingavo / Raudomis mane.”, “Ten užaugau, iškentėjau / Aš kančias visas / Ir pamėgau, pamylėjau / Vargdienių dūmas”). Tas lyrinis aš yra apibendrintas, atstovaujantis savo tautos, tai yra Lietuvos, kolektyvui. Eilėraštis “Įsitikėjimas į savo galią” prasideda kaip pasakojimas apie savo gyvenimą, dvasinę patirtį. Kalbama vienaskaitos pirmuoju asmeniu, tačiau tarsi tolstama nuo savęs (“.Aš noriu gyventi, kariauti! / Man suteikė vėkas / Aukščiausis, žinau, / Ne ašaromis veidą sau plauti.”). Šeštoji ir septintoji strofos jau neslepiamai retoriškos, subjektas ragina ne tik save, bet ir kitus “pavargti už sentėvių žemę”, “į darbą! į darbą: kol smerčio ašmuo / jaunos neatkirto galvos.”. Jis tarsi aukoja save aukštesniems tikslams. Ypač jaučiama paskutinėje strofoje, kad jis aukojasi, tačiau kiti jo nesupranta ir neremia (“Nors žmonės šiandieną manęs nesupras, / bet mano – užkylančiai metai!”). Aukojimasis aiškiai jaučiamas ir eilėraštyje “Išnyksiu kaip dūmas”, tačiau čia kalbama ne trečiuoju asmeniu, ne kolektyvo vardu, o pats lyrinis subjektas, kuris ir prabyla vienaskaitos pirmuoju asmeniu. Šitame eilėraštyje subjektas ypač dvejoja dėl savo būties. Jis klausia, kodėl reikia aukotis, jei viskas laikina ir galiausiai vis tiek išnyks (“Kas mano jausmai? ar tie pagavimai”,“širdies tik drebėjimai, kraujo virimai / kuriems nebužilgai – kapai!”). Lyrinis subjektas blaiviai suvokia gyvenimą ir savo neišvengiamą ateitį – mirtį ir užmirštį (“Užmirš mano giesmes!.”). Eilėraščio tonas ramus, mintys dėstomos aiškiai, logiškai. Nėra abejonės meile Tėvynei, šiame eilėraštyje svarbi ne ji, o egzistencija, kas nėra įprasta Maironio kūrybai. Eilėraštis “Kas tas paslaptis suprastų .” visiškai skiriasi nuo pastarojo. Jis pradedamas retoriškomis frazėmis: “Kas tas paslaptis suprastų, / Ką krūtinę teip kilnoja? / Kas atsakymą atrastų, / Ko ji trokšta? Ko vaitoja?”. Toliau eilėraštyje net nesiekiama išsakyti ar išaiškinti tų paslapčių, išgyvenimų, bet labiau guodžiamasi, bandoma apibūdinti daugiau neapibrėžtus jausmus, fizinius pojūčius (“Ant krūtinės begalinės, / Nesuprantamos, jausmingos / Slenka mislys .”, “Rodos, spaudžia, o ne skaudžia, / Galvą vien žemyn svarina .”). Abejonių nekelia tik vienas dalykas – tai, kas krūtinę spaudžia, yra prieštaringa, nes subjektas pats nežino ar jam spaudžia, ar skauda. Jam palengvėja kuriant, išsiliejant giesme: “Bet tą giesmę kas priglaustų? / Kas atlieptų – pamylėtų?”. Subjektas be galo trokšta suprasti ir išreikšti pats save, bet nori, kad jį suprastų kiti ir atsilieptų. Tai labai svarbi problema – sugebėjimo išreikšti ir galimybės būti suprastam. O šitai yra suaugusiojo žmogaus pasaulis ir jo suvokimas, tačiau beveik visoje Maironio kūryboje jaučiama ir jo vaikystė. Eilėraštyje “Vakaras ant ežero keturių kantonų”. Kaip didelė upė gimsta iš mažos upelės, taip plati Maironio lyrikos vaga prasideda gimtinėje. Kad ir kiek metų būtų praėję, poetas vis vien prisimindavo savo tėviškę ir apie tai kurdavo eiles. Priešpaskutinė eilėraščio strofa primena apie subjekto vaikystę, praleistą gimtinėje: “Ten tai prabėgo mano brangiausi / Jaunystės laikai, / Ir po tiek metų pats savęs klausi: / Tai vien tik sapnas?”. Pats subjektas savo vaikystę prisimena tik kaip per miglą ir nesuvokia visiškai ar tai tebuvo tik sapnas, ar realybė. Tačiau jis gerai pamena gamtos vaizdus (“Ten, kur Dubysa mėlyna juosta / Banguoja plati!..”, “.stiepias sužiurę / Žemčiūgų žiedai, / .raudonmargę kreipia kepurę / Jurginų pulkai,”) ir lietuviškuosius papročius (“.kur sesutės rūta dabina / Kasas nuo mažens, / Kur juodbėrėlį brolis augina / Balnot.”). Nors ir meiliai subjektas kalba apie Tėvynę – Lietuvą, tačiau eilėraštis prasideda ne jos vaizdais. Galimas dalykas, kad poetas šį eilėraštį skyrė ne tik lietuviui (“Saulė už Alpių leidos sutingus;”), bet apskritai žmogui, mylinčiam savo gimtinę, o tik pabaigoje apie savąją, nes norėjo itin pabrėžti meilę jai. Ypač svarbų vaidmenį vaidina gamtos peizažai (“Ežero. bangos liūliavo”, “.kepintas lapas / Nuspindo rasa; / Rožių iš kalnų papūtė kvapas”, “. paukščių kelias žvaigždėtas”). Lyrinis subjektas tarsi pats esti svetimoje žemelėje (“Anapus ribos”) ir mintimis “padangių keliais” keliauja į Tėvynę – patį brangiausią kraštą.
Kitas garsus Maironio eilėraštis “Milžinų kapai” įauga į mūsų sąmonę nuo mažų dienų. Jo nuotaika žavi, siužetą gaubianti apslaptis tiesiog įtraukia skaitytoją senovę, į tamsius miškus, kur “lietuviai barzdočiai dūmoja”, kur jie ruošiasi kovai su kryžiuočiais: “Galanda kirvius, / Kalavijus aštrius / Ir juodbėrį žirgą balnoja.” Jau šiame pirmame posme daug detalių (lygūs laukai, tamsūs miškai, lietuviai barzdočiai, kalavijus aštrius, juodbėrį žirgą), kurios padeda ryškiai įsivaizduoti esamą situaciją. Viską tarsi matome prieš savo akis. Vyksta daug veiksmo (dūmoja, galanda, balnoja). O miškai tarsi ir snaudžia, tačiau jie kupini neramios gyvybės, šiurpių įvykių. Jie, kaip ir lygūs laukai, atkuria senosios Lietuvos vaizdus, lyg ir atskleisdami kupiną klaikių ir žiaurių įvykių tikrovę. Antroji eilėraščio strofa kuria pavojaus nuotaiką. Jos ritmas energingas, žvalus. Kiekvienas teksto žodis savaip paryškintas, itin pabrėžiamas garsas r (Prūsų, sparnai, raitosi, gaisro, ir girios, ir rūmai). Įspūdį sustiprina vaizdinga metafora: “Kaip sparnai debesies”. Poetas prijungia čia ir graudžią nelaimingų lietuvaičių temą. Jos našlaitės rauda “tarp tyrų plačių”, tačiau tiksliai nepaaiškina kodėl (“Ar verkia sūnaus, / Ar bernužio brangaus, / Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs”). Ketvirtoji strofa didina veiksmo įtampą, ne sužinome, jog kryžiuočiai rengiasi žygiui į Lietuvą (“Kryžiuočių seniai / Suvadinti svečiai / Į vaišes per Lietuvą traukia;”). Penktoji strofa pasakoja apie tai, kaip lietuviai ruošiasi atremti priešą. Nuotaika kovinga, narsi. Čia daug veiksmo, apibūdinančio pasirengimą žūtbūtinei kovai. Įspūdį poetas labiausiai sustiprina, veiksmą perkėlęs į naktį – šiurpią, audringą, kai dangų skrodžia žaibai ir darosi net klaiku. Tokią būseną išgyvena ne lietuviai, o nekviestieji “svečiai” – kryžiuočiai (“Klaidu tarp miškų! / Vien tik ugnys gaisrų / Per Lietuvą kelią berodo. / Užtemęs dangus / Mėto tankius žaibus;”). Šią situaciją truputį praskaidrina ugnis, šviečianti ir rodanti kelią. Posme nedaug, tačiau labai juntamų epitetų: klaidu, ugnys gaisrų, užtemęs dangus, tankius žaibus. Septintoji strofa pasiekia kulminaciją. Ji vaizduoja mūšio momentą (“Ir štai netikėtai lietuviai, / Tarytum ugnis / Kad ant stogo užšvis / Apraitė kryžiuočius užgriuvę”). Nors čia ir mūšis, nuotaika šviesi, žvali. Iš kažkur giliau suskamba pergalinga, laisva melodija. Kad labiau išryškintų pergalę, tolesniame posme poetas piešia mūšio lauko vaizdą (“Tik kūnų šimtai, / Suvartyti keistai, / Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos”). Įvykiai galiausiai pasiekė atomazgą, teksto tempas sulėtėjo, tarsi apdainuojami tie, kurie žuvo už Tėvynės laisvę. O paskutinioji strofa vėl viską apgaubia užkerinčia paslaptimi. Pasikeičia istorinis laikas, persikeliama iš žilos senovės į dabartį. Sugrįžtame į šiuos laikus, visa, į ką buvome įsijautę, nutolsta, taip nebebaugina (“Dabar ten baisu / Ir nakčia nedrąsu! / Net vyrai aplenkti mėgina: / Esą tai senų / Kapai milžinų, / Ir kartais net pasivaidina”). Poetas išaukština visus tuos, kurie drąsiai kovojo su priešais, nepabūgę mirties ir juos pavadina milžinais. Kitas visiems žinomas Maironio eilėraštis taip pat parašytas istorine tema, tačiau idėja – kita, kad ilgainiui keičiasi žmonių gyvenimai ir nėra nieko amžina. “Trakų pilies” pobūdis yra gana elegiškas, tonas – pakilus, jausmingas, išryškėjantis iš kūrinio stilistikos. Jau pakilus ir didingas yra pats senos, apleistos pilies vaizdas, kuriuo ir prasideda eilėraštis: “garbinga pilis”, o jos buvusieji valdovai – “aukšti valdovai”. Trečiojoje pirmosios strofos eilutėje panaudota perifrazė: aukšti valdovai ne išmirė ar išnyko, o juos “užmigdė kapai”. “Pelėsiais ir kerpe” apaugusių, užmirštų ir apleistų, niekieno nebelankomų griuvėsių vaizdas priešpastatomas pilies garbingumui, rodomas pilies išvaizdos neatitikimas, tam, kas toji pilis iš tikrųjų yra – herojiškos, garbingos praeities liudininkas. Bet, net ir slenkant laikui, į šią pilį niekas nebekreipia jokio dėmesio ir nesistengia jos atrestauruoti: “amžiai bėga”, o “griūvančios sienos” vis “nyksta, apleistos ir vienos!”. Eilėraštis ne tik iškilmingas, bet ir kupinas jausmingumo bei graudulio, tai rodo tokie epitetai: “sienos, liūdnesnės kas dieną”, “nutilusios sienos, apleistos visų”, “brangiausi laikai”, “jautri širdis”, “gaili ašarėlė” ir metafora “verkė iš skausmo širdis”. Lyrinis subjektas tarsi stebi Trakų pilį, kartu pajausdamas nenumaldomą, griaunančią laiko jėgą: jis mato aukštos, garbingos pilies sienas, bet jau “pelėsiais ir kerpe” apaugusias. Jis regi prieš save stovinčią pilį, nors jos “aukštus valdovus” jau “užmigdė kapai”. Pilis liko, kaip tolimos, seniai praeitin nugrimzdusios herojiškos senovės liudininkė, bet ir ją jau yra palietusi griaunanti bėgančių amžių tėkmė. Iškyla poetiškas ir įspūdingas pilies nykimo vaizdas (“Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo, / Ir ežeras veržias platyn,– / Banga gena bangą, ir bokšto akmuo / Paplautas nuvirsta žemyn”). Šis posmas sukuria kylančios, lūžtančios ir atsitrenkiančios į pilies sieną bangos vaizdą. Ežeras tarsi įsisiūbuoja plačiau, o yrančios ir trupančios pilies sienos negali atsilaikyti prieš gamtos stichijos ir laiko griaunančią jėgą ir traukiasi nebūtin. Trečiajame posme kaip kontrastas šiam sunykimo paveikslui iškyla didingos praeities vizija (“Pilis! . Tu Vytauto didžio galybę matei, / Kad jojo tarp savo pulkų!”). Lyrinis subjektas tarsi nori paklausi pačios pilies, kur dingo jos “galia, garsi palikimais”, o kur “senovė, brangi atminimais”, tačiau “nutilusios sienos, apleistos visų” nieko neatsako. Istorinė praeitis pavadinta “vieškeliu amžių plačių”. Sulyginami senieji laikai su jaunyste (“Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte? / Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?”). Paskutiniu posmu vėl sugrįžtama į dabartį, ir lyrinis subjektas sunkią tikrovę vadina “tamsia naktimi”. Jam “gaili ašarėlė beplovė skruostus / Ir mėlynas temdė akis”, tačiau veikiausiai ne dėl šios pilies, o dėl nesulaikomai slenkančio laiko, viską nusinešančio su savimi ir neaplenkiančio nei vieno.
Visa tai Maironiui buvo labai svarbu ir todėl jis apie tai ir rašė savo eilėraščiuose – apie meilę, kančias dėl jos ir sielvartą, apie Tėvynę ir ištikimą meilę jai, apie jaunystę, kuri staigiai prabėgo ir niekada nebesugrįš, apie nepaliaujamai tekantį laiką, neturintį gailesčio, apie senovę, vykusias kovas už Tėvynę ir už laisvę. Tačiau poetas ne šiaip išdėstė tai ant popieriaus lapo, o įkūnijo gamtos stichijose. Net nuotaiką eilėraščiuose sukūrė gamtos pagalba. Ji padėjo atsiskleisti poeto viduje užsislėpusiems jausmams.