Van Gogas

Dvasiškasis tėvas Teodoras Van Gogas – kuklus, nepasižymintis nei dideliu intelektu, nei iškalba. Jo pamokslai sunkūs, monotoniški, be polėkio, jam stinga ugnelės. Jis nuoširdus ir gilus, tačiau stokoja tikros aistros. 1852 metų kovo 30 dieną jo žmona Ana Kornelija pagimdo berniuką – Vincentą, tačiau po pusantro mėnesio miršta. 1853 metų kovo 30 dieną, suėjus lygiai metams, kai gimė mažasis Vincentas Van Gogas, Ana Kornelija vėl susilaukia laimės – pagimdo antrą sūnų. Jis, pirmajam sūnui atminti, taip pat bus pakrikštytas Vincentu – Vincentu Vilemu Van Gogu. 1855 metais gimsta duktė Anna, o 1857 metais išvysta pasaulį dar vienas berniukas – Teo. Po kurio laiko seka dar dvi dukterys – Elizabeta Huberta ir Vilhelmina, ir berniukas Kornelijus. Vaikų juokas, verksmai, čiauškesys pagyvina kleboniją. Dažnai pastorius priverstas juos tildyti, besiruošiant pamaldoms, tačiau tik ne Vincentą. Jis nekalbus, paniuręs, laikosi nuošaliai nuo brolių ir seserų, nedalyvauja jokiame jų žaidime. Jei žaidžia, žaidžia vienas. Kartais piešia. Būdamas aštuonerių metų, parodė motinai, lipančios sode į obelį, katės eskizą. Broliai ir seserys prisibijo to nedraugiško, už juos daug stipresnio brolio, kuurio kresnas, kaulėtas, truputį nerangus kūnas pilnas kone brutalios jėgos. Jis kelia kažkokį nerimą net pačia savo išvaizda. Veidas truputį asimetriškas, galva su rusvais plaukais kiek nusmailėjusi. Kakta nuožulni, antakiai ryškūs, o griežtos ar liūdnos nedidelių, lyg mėlynų, lyg žalių ak

kių žvilgsnis tarpais niauriai liepsnoja. Jis labiau panašus į motiną, negu į tėvą: ištvermingas, iki užsispyrimo savavalis, nemoka nusilenkti, baisiai nenorom paklūsta, nesukalbamas, pilnas prieštaravimų, nusileidžia tik savo užgaidoms. Vincentas be perstojo skaito, be jokios tvarkos ryte ryja visas knygas, kokios pakliūva jam po ranka. Kai jam sueina dvylika metų, tėvas jį atiduoda į pensioną. Ten Vincentas pasidaro tarytum lankstesnis, draugiškesnis. Jis labiau klauso tačiau nėra puikus mokinys. Skaito dar daugiau, apimtas aistringo, nepasotinamo smalsumo, ir viskas jį traukia – tiek romanai, tiek filosofinės ar teologinės knygos. Nesidomi pas poną Provilį dėstomais mokslo dalykais. Pensione jis išbūna keturis metus. Kai Vincentui sueina šešiolika, pastorius Teodoras sukviečia giminių pasitarimą. Dėdė Centas pataria sūnėnui pasirinkti tą darbo sritį, kurioje jam pačiam taip pat puikiai sekasi: jis leengvai galėsiąs padėti jaunuoliui žengti pirmuosius žingsnius – rekomenduosiąs jį ponui Terstegui, vadovaujančiam Gupilio filialui Hagoje. Vincentas prekiauja paveikslais. Jis darbštus, punktualus sąžiningas, pavyzdingas tarnautojas. Labai gyvai domisi kūriniais, kuriuos platina Gupilio firma. 1870 metais prasidėjęs Prancūzijos ir Vokietijos karas suteikia firmai galimybę iškišti ne tik nuogų moterų knibždyną, bet ir sentimentalius ar pamokamus vaizdelius, blankias pastorales ir idilinius pasivaikščiojimus, vieną kitą kovingai nutapytą karinės epopėjos sceną. Viskas, kas liečia dailę, jam žadina aistrą, jo žavėjimasis atrodo beribis. Laisvalaikiu lanko muziejus, susipažįsta su
u senovės meistrais. Kai sueina dvidešimt metų, gavęs geresnes pareigas, atvyksta į Londoną. Jo žvilgsnis toks pat atidus, burna niauroka, bet lygiai nuskustas jaunatviškai apvalus veidas dabar pašviesėjęs. Tačiau iš Vincento visiškai nedvelkia gyvenimo džiaugsmas, nei dargi paprasčiausias malonumas gyventi. Platūs pečiai, jaučio sprandas – jis atrodo kupinas jėgos, snaudžiančios jėgos. Vis dėlto jis laimingas. Viskas jam pramoga, viskuo jis patenkintas. Tačiau jo laimę sugriauna nelaiminga meilė. Pamilęs vieną merginą, vardu Ursula Luaje, ir galiausiai jai apie tai prisipažinęs, sulaukia tik jos ir ironiško likimo juoko. Ji buvo jau susižadėjusi su kitu. Smūgis jam pataikė į skaudžiausią vietą. Paguodos Vincentas atvyksta namo ir kiek pabuvęs su sese Ana sugrįžta į Londoną. Vėl pradeda dirbti galerijoje, tačiau viršininkai jau ne taip patenkinti Vincentu. Jis paniuręs, irzlus ir atžarus. Apie tai sužinojęs, dėdė Centas išsiunčia jį atsigauti į Paryžių. 1874 metais Bredoje miršta Vincento senelis, pastorius Vincentas Van Gogas. 1876 metais jis, atleistas iš darbo, parvyksta namo. Mokytojauja Stoukso anglikonų mokykloje. Per Kalėdas grįžta į Olandiją. 1877 metais Vincentas įstoja tarnauti į knygyną Dordrechte. Netrukus meta šį darbą ir atvyksta į Amsterdamą ruoštis teologijos studijoms. Įstoja į praktinę evangelijos skleidimo mokyklą Briuselyje. Tačiau už per didelį uolumą evangelijos skleidimo komitetas papeikia ir atšaukia iš pareigų. 1879 – 1880 metais gyvena kaip valkata. Po truputį dingsta jo religingumas. Jis pr
radeda karštligiškai piešti. 1880 metų spalio mėnesį važiuoja į Briuselį, kur susidraugauja su Van Rapardu ir smarkiai bei sistemingai dirba. Briuselyje išbūna iki 1881 metų balandžio pradžios ir atvažiuoja pas tėvus, į Eteną. Labai daug dirba. Vėl karštai įsimyli, tik šį kartą savo pusseserę Ke, atvažiavusią vasaroti. Ji atstumia Vincentą ir grįžta pas tėvus, į Amsterdamą. Jis labai nervingas, dar irzlesnis, piktesnis nei anksčiau. Baisiai susipyksta su tėvu ir išvažiuoja į Hagą. 1882 metais priglaudžia pas save palaido gyvenimo, sergančią ir nėščią merginą Siną. Globodamas ją ir aplankytas Teo, beveik atgauna pusiausvyrą. Vincentas vėl tapo. Tačiau Sina pasirodo esanti nebepataisomai sugedusi, švaisto iš Teo gaunamus pinigus. Vincentas badauja, visai nusilpsta, tačiau nutapo puikų kūrinį – “Sorrow”. Visiškai netekęs jėgų, išsekęs pasikviečia į pagalbą Teo. Jis atskiria Vincentą nuo Sinos, kai ji pagimdžiusi jau šeštą kartą. Truputį atsigavęs, nutapo dar vieną nepakartojamą kūrinį “Vėjo čaižomą medį”. 1884 metais, motinai susilaužius dešinįjį šlaunikaulį, belipant iš traukinio, Vincentas atvažiuoja į Niueneną, kur dabar gyvena jo tėvai. Jis ją slaugo ir laikinai vėl suartėja su savo šeima. Tačiau jų pažiūros per daug skiriasi, ir jie neįstengia sugyventi kartu. Jis išsinuomoja ateljė pas katalikų bažnyčios zakristijoną. Tačiau pasinėręs į kūrybinius ieškojimus, Vincentas nejučia tampa netikėtai jį užklupusios dramos herojumi. Kai jo motina gulėjo ligos patale, tarp kitų žmonių, at
teidavusių į kleboniją, buvo jau nebe pirmos jaunystės mergina, jų kaimynė, Margo Begeman. Keturiasdešimties metų, nelabai graži, bet geros širdies ir nekvaila. Tą romią merginą, kurios šeima viena labiausiai pasiturinčių Niuenene, patraukia Vincentas. Ji įsimyli jį. Kad moteris pajustų jam švelnų jausmą – to Vincentas niekad nebūtų tikėjęsis. Jis kuo greičiausiai atsiliepia į tą meilę, tuoj ima kurti su Margo vedybų planus. Trumpalaikė ir tragiška idilija. Margo namiškiai demaskuoja šį sumanymą kaip nepakenčiamą skandalą. Kad jų duktė tekėtų už to “tepliotojo”, to nevykėlio, driskiaus! Apie tai negali būti nė kalbos. Tačiau mergina, kuri, atrodo, nepasižymi didele nervų pusiausvyra, nepasiduoda šiam veto. Jeigu jai neleidžiama susituokti su mylimu žmogumi, ji nusinuodys. Taip ir daro, bet nusižudyti nepavyksta. Ji išvežama į privačią Utrechto ligoninę. Šis dar vienas nepavykęs meilės nutikimas iš jo galutinai atima viltį gyventi normalų gyvenimą. Nuo šiol dailė bus jo vienintelis gyvenimo tikslas. Jis tapo drobę po drobės, o rudenį ketina nutapyti net 50 charakteringų kaimiečių galvų. Nesiliauja domėjęsis spalvos dėsniais, atskleidžia jų reikšmę. 1885 metų kovo 26 dieną staiga miršta pastorius Van Gogas. Galutinai nutrūksta Vincento ryšiai su šeima. Tuo metu jis tapo savo didžiąją Olandijos periodo drobę “Bulvių valgytojai”. Laiškuose susiginčija su savo geru draugu Van Rapardu ir jų ryšiai nutrūksta. Vincentas vis labiau įsisąmonina spalvos galimybes. 1886 metais įsirašo į Antverpeno dailės akademiją, bet neilgai joje teiškenčia: pamato, kad negali sutikti su tuo, kas čia dėstoma, ir kad pats eina teisingu keliu. Paryžiuje atranda “šviesiąją” impresionistų tapybą, studijuoja Delakrua ir Montičelį, japonų dailininkus, susipažįsta Emiliu Bernaru, Gogenu, Sera, Gijomenu, Pisaro ir kitais. Vincentas naudojasi kiekviena proga, norėdamas užmegzti santykius su tapytojais. Leidžiasi į įvairius tapybos eksperimentus. Jo drobėse ima triumfuoti spalva. Žiemą Vincentas bando dalyvauti parodose. Tačiau niekas nieko iš jo neperka, o dar bjauriau jam atrodo tai, kad ir kiti nieko negali parduoti – nei Pisaro, nei Gijomenas, nei Gogenas; Vincentas baisiai įširsta, kai jam tai dar kartą primenama. Jis tiesiog negali pakęsti tos minties. Taip pat neapsikenčia, kad yra brolio išlaikytinis.Tarpais Vincentas nusimena, pagalvojęs apie ateitį. Blogas metų laikas, kuris jį visada itin slegia, vėl žadina jam niūrių minčių. Jis ir toliau karštligiškai eksperimentuoja visus Paryžiaus dailininkų tapybos metodus, technikas. Jis tapo impresionistų pamėgtose Senos pakrantėse. Galiausiai Paryžius ir jame nuolat vykstantis bruzdesys jam pradeda atsibosti, vargina, be to, jis daugiau ar mažiau serga. Žiemą dar daugiau padidėja jo nuovargis, nervingumas. Jis svajoja apie dailininkų susivienijimą, apie kolektyvines, panašias į viduramžių, dirbtuves, kur dailininkai, kaip ir japonų, jungiami to paties idealo, statytų būsimojo meno katedrą. Vincentas išstumtas iš paprasto gyvenimo, ilgesingai kankindamasis, kad neturi žmonos, vaikų, namų židinio, visada siekė dalykų, kurie bent truputį atstotų tai, ko jam trūksta, ir duotų šiek tiek žmogiškos šilumos. Visiems tapytojams, su kuriais susitinka, jis siūlo keistis paveikslais ir dalinasi svajonėmis. Vincentas svajoja išvykti ten, kur saulė skaisčiau šviečia, labiau tviska spalvos. 1888 metų vasario mėnesį jis taip ir padaro – atvažiuoja į Arlį. Šis kraštas jį sužavi. Jis nesustodamas tapo pražydusius sodus. Jo tapyba tampa tikru saulės kultu. Vienas po kito gimsta nuostabūs šedevrai. Apimtas dvasinio svaigulio, Vincentas jaučiasi virstąs tikru tapytoju.Jis taip lengvai įstengia susikaupti, jo ranka pasidarė tokia tvirta, kad tapyba jam tėra pramoga. Bet jį vis tiek slapta graužia ilgesys. Kai tik padeda į šalį teptukus, širdį jam vėl pripildo kartėlis. Jo darbo siautulys – tai noras užsimiršti, tapyba – alkoholis, kuriuo jis desperatiškai svaiginasi. Tapyba jį gydo nuo nenusisekusio gyvenimo, palengvina jo blogybes. Tačiau toks įtemptas darbas be galo jį vargina ir kelia pavojų jo sveikatai, dar ypač kai jis taip prastai maitinasi. Spalio mėnesį į Arlį atsikelia Gogenas. Iš pradžių nuo jo draugijos Vincentas atsigauna. Tačiau netrukus paaiškėja, kad visiškai skiriasi jų temperamentai, o svarbiausia – estetinės pažiūros. Prasideda nesutarimai. Gruodžio 25 dieną Vincentas puola prie Gogeno su skustuvu rankoje. Grįžęs namo nusipjauna kairiąją ausį, ne visą, o tik spenelį ir apatinę kaušelio pusę. Pamišimo priepuoliai Vincentui užeina vienas po kito. Jis bando jiems spirtis. Netrukus supranta, kad geriausia jam bus psichiatrinėje. Priešingai, negu Vincentas tikėjosi, pamišimo priepuoliai ir čia kartojasi. Baisiai nerimaudamas, Teo atskuba į Arlį, į ligoninę, kur pasikalba su gydytoju praktikantu, priėmusiu jo) brolį. Šis jam pasako, kad Vincentui užėjo smarkus pamišimo priepuolis ir, visiškai praradęs sąmonę, jis šėlsta, izoliuotas vienutėje. Vincentas trepsi, rėkauja, turi regos ir klausos haliucinacijų. Tarpais dainuoja. Pamažu didelės bromo dozės, duodamos Vincentui, apmalšina kliedesį. Po trumpo ligos pasunkėjimo aukštos pamišimo bangos vėl nuslūgsta.Vincentas išnyra iš nesąmoningumo nakties. Priepuolis praėjo. Vincentui leidžiama išeiti į miestą. Iš pradžių jis neprisimena, kad buvo apsirgęs. Suvokia tai tik palaipsniui. Vincentas peržiūri savo drobes. Jis ketina netrukus vėl imtis darbo. Jo dailė pasidaro labai ekspresionistiška. 1890 metais Vincentas gauna gerų žinių: jo broliui gimė sūnus; Mercure de France žurnale išspausdinta svarbi, labai teigiama studija apie jo tapybą, parduotas vienas jo paveikslas – vienintelis, jam gyvam esant, – “Raudonasis vynuogynas”. Tačiau stumia į neviltį naujas, nepaprastai ilgas ligos priepuolis Jis mėgina nusižudyti. Nebeištverdamas psichiatrinės atmosferos, primygtinai prašo brolį leisti jam grįžti į šiaurę. Gegužės 17 dieną jis atvažiuoja į Paryžių, o 21 dieną nusikelia į Overą prie Uazės. Jo sveikatos būklę stebi daktaras Gaše. Gyvenimas miestelyje Vincentui prasideda labai gerai. Jis nutapo kasdien po paveikslą. Tačiau liepos 27 dieną Vincentas paleidžia iš revolverio kulką sau į krūtinę. Vincentui gyvenimas buvo beviltiškai nepakeliamas, jis laikė save tapančiu pamišėliu, luošiu, kuris paralyžuoja, apsunkina saviškių gyvenimą, nevykėlis, kaltininkas, prakeiktasis. 1890 metų liepos 29 dieną, pusę antros ryto jis susmunka lovoje. Jis nustojo gyvenęs. Tylomis. Be žodžio. Be skundo. Ramiai, taip, kaip tie, kurie žino. Jam buvo trisdešimt septyneri metai.

1819m. rugsėjo 10d. gimė Ana Kornelija Karbentus, būsimoji Vincento motina. 1822m. vasario 8d. gimė Teodoras Van Gogas, būsimasis Vincento tėvas. 1849m. Teodoras Van Gogas paskirtas pastoriumi Grot-Ziunderte. 1851m. pastorius Teodoras Van Gogas gegužės mėnesį veda Aną Korneliją Karbentus. 1852m. kovo 30d. gimė vyresnysis Van Gogo brolis, Vincentas; mirė šešių savaičių. 1853m. kovo 30d. gimė Vincentas Van Gogas, būsimasis dailininkas. 1862m. atrasti pirmieji Vincento piešiniai. 1865m. Vincentas įstoja į Provilio vadovaujamą mokyklą Zevenbergene. 1869m.Vincentas įstoja tarnautoju į Gupilio firmos filialą Hagoje. 1870m. Prancūzijos ir Vokietijos karas. 1873m. sausio 1d. Teo įstoja į Gupilio firmos filialą Briuselyje. Gegužės mėnesį Vincentas pakeliamas tarnyboje ir išvyksta į Londoną. Rugsėjį apsigyvena pas Luaje. 1874m. liepą Ursula Luaje duoda Vincentui neigiamą atsakymą. Jis grįžta į Olandiją. Liepos vidury su seserimi Ana vyksta į Londoną. Spalio mėnesį siunčiamas į Paryžių, kad “išsiblaškytų”. Bredoje miršta Vincento senelis, pastorius Vincentas Van Gogas. 1875m. gegužę už prastą tarnybą perkeliamas į Paryžių. Gruodį išvyksta į Olandiją. 1876m. grįžta į Paryžių ir atleidžiamas iš darbo. Balandį parvyksta pas tėvus, į Eteną. Įstoja mokytoju į Stoukso anglikonų mokyklą Ramsgeite. Liepą pradeda dirbti pagalbininku pamokslininku pas Džonsą. Kalėdoms grįžta į Olandiją. 1877m. sausį įstoja tarnauti į knygyną Dordrechte. Meta darbą ir atvyksta į Amsterdamą ruoštis teologijos studijoms. 1878m. įstoja į praktinę evangelijos skleidimo mokyklą Briuselyje. Tačiau už per didelį uolumą evangelijos skleidimo komitetas papeikia ir atšaukia iš pareigų. 1879 – 1880 m. gyvena kaip valkata. Jis ima piešti. 1880m. spalį Briuselyje susidraugauja su Van Rapardu. 1881m. būdamas pas tėvus, Etene įsimyli savo pusseserę Ke, tačiau ji jį atstumia. 1882 metais priglaudžia pas save palaido gyvenimo, sergančią ir nėščią merginą Siną. Tačiau ji švaisto iš Teo gaunamus pinigus, o Vincentas badauja, visai nusilpsta, tačiau nutapo puikų kūrinį – “Sorrow”. 1883m. Teo atskiria jį nuo Sinos. Truputį atsigavęs, nutapo dar vieną nepakartojamą kūrinį “Vėjo čaižomą medį”. 1884m., motinai susilaužius koją, jis atvažiuoja į Niueneną, kur dabar gyvena jo tėvai. Jis slaugo ją. Rudenį ketina nutapyti 50 charakteringų kaimiečių galvų. 1885m. kovo 26d. miršta pastorius Van Gogas. Vincentas nutapo “Bulvių valgytojai”. 1886m. įsirašo į Antverpeno dailės akademiją. Bet nepritaria tam, kas čia dėstoma ir eina savo keliu. Susipažįsta Emiliu Bernaru, Gogenu, Sera, Gijomenu, Pisaro ir kitais. 1887m. Vincentas Paryžiuje tapo impresionistiniu stiliumi. 1888m. atvažiuoja į Arlį. Prie jo prisijungia Gogenas, tačiau gruodžio 25d. Vincentas puola prie Gogeno su skustuvu rankoje. Grįžęs namo nusipjauna kairiąją ausį. 1889m. dėl baisių priepuolių, atsigula į psichiatrinę. Tačiau priepuoliai kartojosi ir čia. 1890m. parduotas vienas jo paveikslas – vienintelis, jam gyvam esant, – “Raudonasis vynuogynas”. Nebeištverdamas psichiatrinės atmosferos, primygtinai prašo brolį leisti jam grįžti į šiaurę. Gegužės 17 dieną jis atvažiuoja į Paryžių, o 21 dieną nusikelia į Overą prie Uazės. Liepos 27 dieną Vincentas paleidžia iš revolverio kulką sau į krūtinę. 1890 metų liepos 29 dieną, pusę antros ryto jis miršta.

Leave a Comment