Maironio eilėraštis ,,Ant Neapolio užtakos”

Maironio eilėraštis ,,Ant Neapolio užtakos” turi įterptą paantraštę ,,saulei nusileidžiant”, vadinasi, autorius norėtų akcentuoti paros laiką ir nuo to priklausančią šventovę, kuri tampa svarbiu erdvėlaikio elementu. Eilėraštis galėtų būti priskirtas ,,geografiniams” arba ,,kelionių įspūdžių” eilėraščiams- kaip ,,Rigi Kulm”, ,,Vakaras ant ežero keturių kantonų”, ,,Alpių viršūnės” bei kiti, Lietuvos kraštovaizdį atspindintys Maironio eilėraščiai. (Nesunku pastebėti jog dauguma jų apie kalnus; lyrinio subjekto pozicija juose yra iš kalno viršūnės, kur atsiveria platus vaizdas). Maironis yra vienas iškiliausių autorių Lietuvos literatūroje: nelengva vienareikšmiškai įvvertinti poeziją, rašytą 1989m. Autorius rašo jau taisyklinga lietuvių kalba, kai kuriuose žodžiuose vardan eilėdaros savaip pakeičia kirčio viet¹ (vaivorżkštė). Eilėraštyje gausu šauktukų, klausimų retorikos, taip būdingos Maironio stiliui.
Pirmoji strofa yra kraštovaizdžio ekspozicija: Neapolio užtaka, Kaprijos sala, Vezuvijus, paauksuoti debesys. Ramus Italijos peizažas įkvepia, todėl antroji strofa itin emocionali: skaitytojas raginamas pažiūrėti į Vakarus, stebėtis. O gal tai pokalbis su pačiu savimi, žinant, kad skaitytojas, atsivertęs knygą, visvien nematys realaus tos vietos vaizdo. Todėl lyrinis ,,aš” čia tampa itin aktyviu: joo klausimai ir pasigėrėjimo šūksniai nukreipti į patį save lyg tai būtų ne vientisas asmuo, o įspūdį patiriantis lyrinis subjektas ir jo alter ego (lot.- kitas aš), kuris jį kalbina. Truputį personifikuojama saulė, kalnai, vaivorykštė. Tai suteikia kalbai vaizdingumo. Trečiojoje strofoje st

tebimasi dangumi, įdedant kultūrinį kontekstą. Nuo čia prasideda specifinių Italijos kultūrinių ženklų minėjimas: žymus renesanso dailininkas Fra Angelico da Fiesole, lazzaronės, San Martino bažnyčia, gondoleriai ir jų Santa Lučija giesmė. Dangaus mėlynumas toks ryškus, jog net vienas didžiausių Italijos tapytojų tokio ,,nerašė”. Baigiantis dienai nutyla elgetų šūksmai ir kasdieninį triukšmą pakeičia sakraliniai garsai- ba˛nyčios varpai, skambinantys ,,angelą Dievo”. Dienos nuovargis tarsi perauga į vakaro susikaupimą, į tą pagarbią tylą, kuria baigiama diena. Tarsi baroko dailininko paveiksle, savo tekste Maironis vaizduoja angelą, kuris ,,neša saldų ramumą Migdo darbus žmogaus ir gamtos”. Gamtos didybė prislopina mažąjį žmogų, su smulkiais jo rūpesčiais, darbais, vaizduote. Tik žvaigždės, kurios ,,dreba, mirga iš aukšto bailiai”, atspindi žmogaus jauseną tokioje jaudinančios gamtos apsuptyje. Nenuostabu, jog užplūsta religiniai jausmai, ilgesys, kuuris apibendrinamas kreipiniu į Neapolio žemę: ,,Tu nuvargusią sielą.(iki galo)”. Švelnios muzikos garsai padeda patirti ramybę ir tarsi užmegzti dialogą su dangumi- galbūt Dievu- svajoti.

Leave a Comment