Maironio eilėraščio „Taip niekas tavęs nemylės“ analizėPoeto Maironio (Jono Mačiulio) vardas – tautos dainiaus sinonimas. Per visą savo kūrybinį laikotarpį poetas išleido vieną vienintelį savo eilėraščių rinkinį („Pavasario balsai“), kuris būdavo nuolat papildomas (iš viso buvo keturi leidimai). „Pavasario balsų“ rinkinys pradedamas eilėraščiu „Taip niekas tavęs nemylės“, suteikiančiu pakilaus kalbėjimo intonaciją visam rinkiniui ir iškeliančiu svarbiausią meilės objektą.Eilėraščio pirmoji strofa yra labai emocinga. Joje atsiskleidžia lyrinio subjekto būsena, dvasios paslapčių išsakymas. Čia išryškėja Maironiui būdingas kalbėjimo būdas/strategija, mezgasi ne įprastinis „aš“ – „tu“, o „jis“ – „tu“ dialogas. Lyrinis subjektas liūdnas, kenčiantis: „<..> nuliūdęs poeta!“, „<..> kančių tiek pakelti galės“. Strofos emocingumą padeda atskleisti retorinės priemonės (klausimas ir sušukimas) bei skyryba.Antrajame posmelyje išlieka ta pati lyrinio subjekto būsena, nusakomas jausmo intensyvumas, palyginant subjektą su tobulybės simboliu – žvaigžde: „Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė / Per kiauras naktis nesumerkė akių,“. Meilė objektas, numylėtoji, nepaprasta. Epitetais įvardijamas jos grožis, paslaptingumas, išskirtinumas: „Kas suteikė tau, numylėta-graži! / Tą įstabią slaptąją galią“. Numylėtosios „slaptoji galia“ – meilės galia: „Kuria į dausas jojo dvasią neši; / Vėl dega jam norai atšalę!“. Dėl šios meilės ir mylimosios ypatingumo lyrinis subjektas atsisako dviejų svarbiausių visuomeniniu požiūriu vertybių – garbės ir turtų: „Ir auksą, ir vardą žadėjo.“. Mylimosios išorinis grožis lyriniam subjektui ne toks svarbus: „Tu proto netemdai gražybe“ ir jis nesigaili dėl meilės jai paaukojęs savo jaunystę. Numylėtosios dėka lyrinis subjektas susikuria naują, kūrėjo pasaulį: „Ir naują pasaulį jis mato“, „Tada tai jo gema pirmoji giesmė“.
Aštuntojoje strofoje paaiškėja, kad lyrinio subjekto „pirmoji giesmė“ neliko neišgirsta. Ji pasklido po visą šalį – Lietuvą („Kur Nemuno vandenys bėga“): „Pasklido giesmė po tą šalį toli“. Kas yra numylėtoji, Maironis atskleidžia tik eilėraščio pabaigoje: „Tu jo numylėta tėvyne!“.Eilėraštis „Taip niekas tavęs nemylės“ priskiriamas visuomeniniams/patriotiniams Maironio eilėraščiams, tačiau (kaip, kad būdinga šiam poetui) paskutiniosiose strofose pradeda ryškėti (vos ne tiesiogiai pasakoma) poeto būsena, šiuo atveju tai siekis būti pripažintam, neužmirštam.