Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė

Dvidešimto amžiaus pradžioje sutvisko nauja šviesa, nušvietusi kiekvieno lietuvio gyvenimo tikslą, sujaukusi pasyvų mąstymą, sudrumstusi giliausias pasąmonės erdves, sukėlusi praeities didybės ir nuoskaudų akimirkas, privertusi “atsimerkti” ir žvelgti ne vien į praeitį, bet ir į ateitį. Tai – Maironis – didžiausias ir stipriausias lietuviško orumo žadintojas, atsakomybės, pareigos, pasiaukojimo Lietuvai šauklys. Jo raginimas kovoti už laisvę – brangiausią tautos turtą, nuskriejo kaip aidas, kuris tvirtai skambėdamas sutvirtino kiekvieno lietuvio drąsą, ryžtą, valią vardan Lietuvos. Tad nenuostabu, kad Maironis vadinamas tėvynės meilės dainiumi. Maironio poezijos nemirtingumas sllypi skambume, romantinio Lietuvos vaizdavime, Praeities įvykių sužadinime, raginime kovoti už laisvę, didingame šlovinime.
Eilėraštis “Išnyksiu kaip dūmas” yra meditacinis, su giliu susimąstymu. Kiekvienas posmelis turi vis kitokią “išnykimo” prasmę, atskleidžia naują vaizdą. Kūrinys kupinas retorinių sušukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėraščio nuotaiką. Tai lyrinio “aš” apmąstymai, kurie pasireiškia sudėtingomis filosofinėmis mintimis apie laikinumą, emocijas, kančią, paliktų giesmių reikšmę ir užtarnautos garbės likimą. Vidiniu monologu atsiskleidžia dvejojimas, vidinės nuotaikos kaita, nerimastinga siela. Lyrinio “aš” tiesumas, nesulaikoma dvasia, veržimasis kilti į žvaigždes pro kaančių kelią parodo ir skyrybos ženklai: šauktukai, klaustukai, daugtaškis. Vidinė įtampa, dvasios nepastovumas, nuotaikų kaita dar labiau sureikšmina kraštutines lyrinio “aš” mintis. Tezėje “Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo” išryškėja požiūris į gyvenimą, nesutramdomą jo tėkmę, galią ir asmenybės likimą laike. Tačiau jo

o mintys kyla ne tik apie save, bet ir kitus: “Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo.”. Neįvardintieji – kovoję už laisvę, kalbą, žemę, vilgytą jų krauju. Bet ar kas nors apie juos pagalvos, susimąstys, supras, kiek čia kentėta, kovota? Ar kas atsimins didvyrius, kurių iškovotu laisvu žodžiu kalbame? Poeto mintys kyla į kitų kultūrų veikalus, narsius vyrus. Iš gilaus filosofinio apmąstymo jis sugrįžta į realybę, kurią papildo naujos emocijų bangos. Nerimastinga siela kelia naujus retorinius klausimus: “O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?”. Eilėrašty ieškoma pasiaukojimo, kovos prasmės, keliančios dvasinę kančią. Atsiskleidžia mąstymas apie kančią, kuri “kraują sujudina”, abejojimą dėtomis pastangomis, gyvenimą, kuriam “nebeužilgo kapai”? Tai pagrindinė kūrinio problematika, kuri neduoda lyriniui “aš” dvasios ramybės. Jis pradeda suvokti, kad įkvėpimas, kurio pagalba kuriamos giesmės, irr yra kančia. Tačiau ji sulyginama su viltim, žvaigžde, šviečiančia iš tolo – tai poeto įdėti romantizmo įvaizdžiai. Vėliau žvelgiama į garbės reikšmę žmogui. Ji lyginama su šešėliu, “kuris bėga greta”, tačiau ji kaip ir žmogus – laikina. Čia išryškėja pagrindinė kūrinio prasmė, kuria poetas išreiškia savo darbų, garbės laikinumą žemėje.
Maironio didžiosios žmogiškosios vertybės yra meilė tėvynei, gamtai. Lyrikoje jis poetizuoja liaudies žmogų, etninį lietuvių charakterį. Liaudies žmogaus paveikslas, būdingas Lietuvos kraštovaizdis ir istorinė praeitis sudaro Maironio Lietuvos vaizdą – jo poezijos pagrindą. Tačiau ko
okia Lietuva dabar? Kokie mes tapom? Ar mes verti Lietuvos?

Leave a Comment