Kauno Pažaislio architetūra

Kauno marių vakariniame krante, apsuptas žalio miško masyvo, stovi Pažaislio architektūros ansamblis – buvę kamaldulių vienuolyno pastatai ir bažnyčia. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto paminklų, kuriame taip ryškiai atispindi talentingų baroko epochos menininkų – architektų, tapytojų ir lipdytojų – kūryba. Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko. Šio stiliaus plėtotės ir klestėjimo svarbiausios priežastys buvo viešpataujančių klasių feodalinė – katalikiškoji rekacija, vadinama kontrreformacija, kuri kilo prieš XVI a. refomacijos sąjūdį, ir feodalizmas, o kai kuriuose kraštuose ir valdovų absoliutizmas. Katalikų bažnyčia, kurios autoritetas ir galybė pašlijo XVI a. dėl reformacijos sąjūdžio, XVII a. vėl sustiprėjo, įsigyja valdžios valdžios ir ekonominės galios. Kovoje prieš reformaciją menas pajungiamas tarnauti bažnyčiai. Bažnyčia skatina feodalus didžturčius statyti naujo kulto namus, steigti ir finansuoti vienuolynus. Statomų bažnyčių didingumu, jų vidaus įrengimo puošnumu, bažnyčia nori pavergti tikinčiųjų minias, pademonstruoti savo galią ir triumfą. Savo prabangiomis rezidencijomis ir pilimis, steigiamiems vienuolynams ir naujoms bažnyčioms statyti Lietuvos, kaip ir kitų šalių feodalai, tais laikais neretai kviesdavo architektus ir menininkus iš Italijos, o šitie statė ir kūrė to meto jų tėvynėje paplitusiomis ir madingomis baroko stiliaus formomis.Barokas, iš tiesų yra labiausiai paplitęs architektūros stilius Lietuvoje. XVII a. ir kone visame XVIII a. baroko formomis Lietuvoje buvo ne tiktai naujai statomi įvairūs pastati, bet taip pat labiau ar mažiau pertaisomi ir pritaikomi naujam stiliui, t.y. barokinami kone visi ankstesni gotikos ir renesanso epochų pastatai, arba bent gaudavo naują vidaus apstatymą.Šioje reprezentatyvioje baroko stiliaus epochoje dominuoja ir labiausiai išsiplėtoja architektūros menas.

Epochai būdinga didingi, impozantiški architektūros ansambliai, valdovų ir didikų pilys, rūmai, vienuolynai, kur dirba ir pasireiškia įžymūs tos epochos įvairių sričių menininkai. Pastatai turėjo šlovinti magnatus – fundatorius, įamžinti jų vardą, imponuoti savo grandioziškumu, užmanymo ir atlikimo prašmatnumu, vidau įrengimo turtingumu. Priešingai renesanso epochos statikos, saikingumo, ramumo įspūdžiams pastatuose, dabar juose siekiama vidaus įtempimo, neramumo, judesio, dinamikos, tapybiškų efektų. Pastatuose ir vėl pradėjo reikštis vertikalizmo tendencijos, kurios buvo tokios stiprios gotikos epochoje. Pastatų planai darosi sudėtingesni negu pirmiau, juose reiškėsi centralizacijos, vieningumo, dekoratyvinės visumos siekimai. Viename pastate ar pastatų kompleksuose siekiama iškelti vieną svarbiausių centrinį ruimą ar vidaus erdvę, kuri dominuotų kitoms antraeilėms pastato ar jų ansamblio dalims.Išorinė pastato dekoracija, priešingai vidurinių amžių pastatams, o ypač bažnyčioms, baroko stiliuje koncentruojama fasade. Siekiant gyvesnių ir judresnių įspūdžių, stipresnių ir šešėlių kontrastų, rūmų, bažnyčių, fasadų plotmės neretai gauna perdėtai plastišką apipavidalinimą. Jos apsčiai išskaidomos dekoratyviniais elementais, smarkiai išsikišančiomis kolonomis ir karnizais, frontonais, nišomis ir statulomis ir kt. Barokas tarsi nori panaikinti sienų natūralų sustingimą ir kietumą. Vėlesniame baroke jos išlankstomos ar net laužomos kampais, kad dar labiau sukeltų dinamiškos banguojančios masės įspūdį.Didesniam meniniam efektui gauti, optinei iliuzijai pasiekti pastatų vidus kartais statomas su įvairiais perspektyviniais rekursais (optiniais sutrumpėjimais), kad atrodytų aukštesnis ir didesnis, negu tikrovėje. Sugalvojamos įvairios konstrukcijos lubos, kad pastatų vidus turėtų sudėtingą, keistą ir fantastišką apšvietimą, kad darytų nerealų, mistišką įspūdį.Meninis rūmų apipavidalinamas koncentruojamas jų viduje; čia mėgstamos naudoti ir brangios medžiagos. Sienos ir lubos gausiai puošiamos monumentalia dekoratyvine tapyba, skulptūra, reljefiškais lipdytais stiuko ornamentais, baltais, spalvotais ar paauksuotais, sienos neretai išklojamos ir marmuru, o, be to, pasaulietiškuose rūmuose ir veidrodžiais. Didelių dekoratyvinių efektų, šventiškumo ir vaizdingumo teikia pastatų vidui tų papuošimų daugiaspalvingumas, jų įmantrus spindesys, naudojamas spalvotas ar baltas marmuras, paauksuotas medis ar bronza, sidabras, krištolas, dramblio kaulas bei kitos medžiagos. Medinės skulptūros dažnai nudažomos natūralistiškai. Taip apipavidalintos bažnyčios nedaug tesiskyrė nuo valdomų pilių ar teatrų. Šios baroko stiliaus savybės – turtingumas ir prabanga – tapo labiausiai populiarios ir mėgstamos.
Rimtų ir svarių, didingų formų ankstyvasis barokas su laiku darosi laisvesnis ir sudėtingesnis, turtingesnis ir fantastiškesnis. Vėlyvojo baroko formos, iš vienos pusės, lengvėja, darosi smulkesnės, plokštesnės ir labiau žaismingos, nes artėja į rokoko stilių, iš kitos pusės, jame pradeda stipriau reikštis klasikines srovės, kurios siekia formų didumo, griežtumo, paprastumo, nuosaikumo. XVIII a. antroje pusėje baroko stilius nukrypsta į klasicizmą. Pažaislio vienuolynas buvo įsteigtas 1664 m. aukštos kilmės vyro LDK kanclerio, Kristupo Zigmano Paco (1621 – 1684) jo žmonos. Vienuolynas buvo skirtas 12 – ai kamandulų ordino vienuolių atsiskyrėlių gyventi. Šio griežto ordino įkūrėjas buvo benediktinas Šv. Romualdas, gyvenęs Italijoje XII a. Stebuklingas sapnas, kuriame jis matė kopiančius į dangų laiptais vienuolius su baltais rūbais, paskatino Šventąjį ant kalno netoli Arezzo (Areco) įsteigti pirmąjį šito ordino vienuolyną. Tas vienuolynas buvo vėliau pavadintas Camaldoli. Kamaldulų ordino vienuoliai gyveno griežtą atsiskyrėlelių gyvenimą vienuolynuose – eremuose, kiekvienas savo atskirame namelyje – celėje. Didesnę dienos dalį jie praleisdavo besimelsdami, skaitydami Šv. Raštą ar mąstydami apie šventus dalykus. Taip pat jie dirbo įvairius rankų darbus, augino gėles vienuolyno bažnyčiai puošti ir naudingas žoles, sergantiems gydyti. Beveik visuomet jie turėjo tylėti. Valgyti mėsą jiems buvo uždrausta. Jie vilkėjo ilgais baltais rūbais, miegojo apsirengę, vaikščiojo su sandalais, turėjo ilgas barzdas. Vargonų ar sakyklų jų bažnyčiose nebuvo. Kamaldulai apskritai nedaug tesirūpino žmonių dvasiniais reikalais, jiems labiau rūpėjo jų pačių sielos išganymas. Viena iš kamaldulų ordino kongregacijų, kurios vyriausioji būstinė buvo Montis Coronae (Karūnos kalno) vienuolynas netoli Perudzijos, buvo įkurta Lenkijoje Bielanuose, šalia Krokuvos, 1605 m. Ilgainiui Lenkijoje buvo įsteigti 5, Lietuvoje 2 kamaldulų vienuolynai. Pažaislio vienuolynas ties Kaunu buvo 4 ir pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Pažaislio vienuolyno steigėjas K. Pacas Italijoje, Perudrijoje, turėjo progos susipažinti su buvusio netoli to miesto Montis Coronaja vienuolyno remitais. Griežtas atsiskyrėlių gyvenimas padarė jam didelį įspūdį. Jis sumanė steigti šito ordino vienuolyną ir savo tėvynėje. Vieta vienuolynui statyti buvo išrinkta gražioje, vaizdingoje apylinkėje netoli Kauno, tarp miškų stačiame nemuno krante. Kalva, kur turėjo iškilti vienuolynas, fundatoriui pageidaujant buvo praminta “Monis Pacis”, t.y. Taikos kalnas, o pats vienuolynas – “Eremus Montis Pacis”, kas paslėpta forma priminė steigėjų pavardę. Vienuolyno “Montis Pacis” pavadinimas liaudyje neprigijo. Ši vietovė jau seniau buvo liaudies vadinama Pažaisčiu, būtent nuo šalimais tekančio upelio Žaistis.Vienuolyno statyba prasidėjo 1664 m. vasarą, pradžioje iš medžio. Jau apie šį laiką Kristupas Pacas padovanojo statomajam vienuolynui 2 varpus, kelių ar net keliolikos tūkstančių auksinių vertės, o vėlesniais metai jų net keletą. Visi varpai turėjo atitinkamus lotyniškus įrašus. Apie 1665 m. du prūsų meistrai iš Karaliaučiaus atgabeno bažnyčiai geležinį laikrodį, trijų šimtų auksinių vertės su sudėtingu mechanizmu.Vienuolyno statybai K. Pacas pasikvietė architektus ir kitus meistrus iš Italijos. 1667 m. lapkričio 20 dieną buvo iškilmingai padėtas kertinis mūrinės Pažaislio bažnyčios akmuo. Šiam įvykiui įamžinti K. Pacas įmūrijo į pamatus dvi sidabrines lentas su atitinkamais lotyniškais užrašais.Pirmasis Pažaislio architektas buvo kamaldulų vienuolis Lodoviko Fredo. Jis mirė Pažaislyje 1686 m. ir buvo palaidotas bažnyčios rūsyje. Pažaislyje kadaise buvo jo portretas.Baigus statyti bažnyčios pagrindines dalis iš plytų ji buvo pašventinta 1674 m. Apie tai liudija memorialinė marmurinė lenta viršuj bažnyčios didžiųjų durų su atitinkamu lotynišku įrašu.
Bažnyčios skliautų ir kupolo perdengimas buvo pradėtas apie 1675 metus, jos vidaus turtingo dekoravimo darbai buvo vykdomi dar beveik 20 metų. Pažaislio vienuolyno architektinis ansamblis pastatytas XVII a. antroje pusėje. Jis yra vienas žymiausių architektūros paminklų Lietuvoje.Bažnyčios interjeras buvo sukurtas pagal architekto Dž. B. Fredianio, stiuko meistro J. Merlio ir florentiečio tapytojo M. A. Palonio iš anksto parengtą projektą. Pirmiausia stiuko lipdiniais dekoruojami zakristijos, kapitulos ir choro patalpų skliautai. Maždaug tuo pačiu metu (1674 – 1676 m. ) M. A. Palonis nutapė pirmąsias freskas. Kartu si italais Pažaislyje dirbo ir vilnietis skulptorius Mykalojus Volšeidas, iš skiltainio iškalęs keturias skulptūras centriniams vartams ir grupinę kompoziciją pagrindiniam bažnyčios fasadui. K. Z. Paco užsakymu varpus vienuolynui nuliejo geriausias Lietuvos liejikas Johanas Delamarsas. Vietiniai auksakaliai pagamino brangiai kainavusį bažnytinių apeigų inventorių. Nėra abejonės, kad ir dailūs medžio dirbiniai buvo padarytu vietinių meistrų.1684 m. vienuolyno fundatorius K. Z. Pacas mirė, užrašęs kamaldulų vienuoliams didelį palikimą. Jis buvo palaidotas Pažaislio bažnyčios rūsyje, specialiai tam tikslui į rengtoje kriptoje. Čia palaidota ir po metų mirusi jo žmona. Įpusėjusią vienuolyno statyba rūpinosi K. Z. Paco įsūnytas brolėnas Kazimieras Mykolas Pacas.Dž. B. Frediamui išvykus iš Pažaislio, statyboms vadovavo broliai Karlas ir Pjeras Putiniai. Tuo metu buvo baigti marmuro apdailos darbai.Po K. Z. Paco mirties nutrūko ir bažnyčios puošyba freskomis. Apie 1685 m. M. A. Palonis išvyko į Lenkiją. Jo darbą tęsė mažai žinomas italų tapytojas J. Rosis, kuris nutapė didžiulę freską “Marijos karūnavimas”.Iš 1797 m. vizitacijos aktų matyti, kad tuo metu kamaldulų jau buvo pastatytas.Užbaigtas Pažaislio vienuolyno ansamblis tapo vienu iš puošniausių ir dailiausių visame krašte. Jo bažnyčia savo stiliaus grožiu, sukauptais joje dailės kūriniais kėlė didelio pasigrožėjimo jausmą kiekvienam lankytojui. Ištiesų išklota brangiu, gyslotu, juodu ir raudonu (išgrystu baltu) marmuru, apsčiai išpuoštą meniško darbo stiuko lipdiniais ir freskomis bei paveikslais ant drobės, altonine balto marmuro bei paauksuota medžio skulptūra bei mozaikiniais darbais, aprūpintą stambiais varpais, labai vertingais auksakalių darbo sidabriniais ir auksiniais kulto reikmenimis, Pažaislio bažnyčia išgarsėjo visame krašte.
Palyginę įvairių XVI – XVIII a. Europos vienuolynų planus, pastebėsime, kad skirtinguose ordinuose yra susiformvę saviti regulos padiktuoti architektūrins kompozicijos bruožai. Kamaldulių vienuolynų išplanavimas dažniausiai būdavo toks: a) pailgo stačiakmapio formos vienuolyno teritorija, užstatyta pastatais, simetriškai išdėstytais pagal išilginę kompozicijos ašį;b) centrinę vietą užima bažnyčia;c) priešais bažnyčią – pastatai, skirti pasauliečiams priimti (svečių namas, oficinos), o iš šonų – pagrindiniai vienuolyno korpusai;d) už bažnyčios – uždara teritorija (eremitoriumas).Pažaislio architektūros ansamblis, užimantis 7,2ha teritoriją, savo kompozicija labai artimas Krokuvos Bielianų vienuolynui, pastatytam 1605-1630 metais sekant Rocca di Gardo (Italija). Kamaldulių vienuolyno išplanavimo. Išilginė ansamblio kompozicijos ašis eina vakarų – rytų kryptimi. Ji kerta didžiuosius vienuolyno vartus, alėja, centrinę svečių namo dalį, bažnyčią ir varpinę. Simetriški ašies atžvilgiu yra svečių namo sparnai su rizalitais, dvi oficinos, du pagrindiniai korpusai su vidaus kiemeliais, atsiskyrėlių nameliai. Aukštu mūru aptverta pagrindinė buvusi vienuolyno teritorija iš šiaurės ir rytų pusės supa du didžiuliai sodai (aptverti rąstų tvora). Šiaurinio sodo vakarinėje dalyje yra ūkinis kiemas su dviem pastatais.Nors ansamblio architektūrinė kompozicija nėra orginali, tačiau nepaprastai vientisa – retas to meto kamaldulių vienuolynas galėtų prilygti jam tokiu pastatų išplanavimo darnumu, logišku kompozocijos išbaigtumu. Išilginė kompozicijos ašį gražiai išryškina į vienuolyną vedanti alėja, centriniai takai, simetriškai išdėstyti pastatai. Kartu su vienuolyno vidaus kiemais pastatai sudaro meistriškai išbalansuotą architektūrinę aplinką, ansamblio branduolį – bažnyčiai, kurios pagrindinis fasadas atkreiptas į edvų didįjį kiemą, o mažiau įspūdingi šonai – į nedidelius, jaukius uždarus kiemelius. Nuo alėjos vartų artėjant į ansamblio centrą, įspūdis palaipsniui didėja ir pasiekia kulminaciją ties bažnyčia. Tokią architektūros erdvinę kompoziciją projekto autoriui padiktavo ne išorinio efekto siekimas, o gilus baroko, kaip dinamiško stiliaus, pajautimas ir religinė simbolika.
Vienuolyno gyvenamųjų pastatų ir bažnyčios išorė, išskyrus jos didįjį fasadą, apipavidalinta kukliai, paprastai; visos statybos pastangos ir darbas, kaip tai buvo įprasta baroko stiliaus laikais, buvo nukreiptos į bažnyčios kaip šio pastatų ansamblio idėjinio centro, ir jos šalutinių rūmų išpuošimų marmuru, stiuko lipdiniais ir freskine tapyba. Monumentali dekoratyvinė tapyba, kuri dominuoja bažnyčios interjero puošyboje, atlikta al fresko technika. Tai įvairaus formato kompozicijos, kurių čia yra arti šimto. Skliautų ir paskliaučių freskos įkomponuotos į puošnius kartušus ir reljefinius stiuko rėmus. Kitos, žymiai didesnės, su gražiais profiliuotais juodo marmuro apvadais, nutapytos ant sienų. Kiekviena freskinė kompozicija galima laikyti atskiru vaizduojamojo meno kūriniu, nors visas jas sieja ne tik ta pati atlikimo technika, bet ir siužetai.Kadangi bažnyčia buvo pašventinta Marijos ir Elzbietos susitikimo garbei, daugiausia freskų yra skirta Marijos kultui. Prieangio skliaute nutapyta įspūdinga “Marijos aplankymo” scena, centiniame kupole – didžiulė daugiafigūrė kompozicija “Marijos karūnavimas”, o chore – ciklas freskų, sukurtų legendų apie Marijos gyvenimą motyvais.Kita freskų grupę sudaro įvairios kompozicijos biblinę tematiką. Freskų siužetai daugiau ar mažiau atitinka patalpų, kuriose jos nutapytos, paskirtį. Zakristijos ir kapitulos skliautuose pavaizuotos legendos iš Kristaus gyvenimo: “Kristus Emause su mokiniais”, “Puota pas fariziejų Simoną”, “Paskutinė vakarienė”, “Kojų plovimas”, “Kristaus nuplakimas” ir kt.Pati gausiausia freskų grupė – tai kompozicijos, vaizduojančios epizodus iš legendinio kamaldulių gyvenimo. Jomis nutapyti zakristijos ir kapitulos koridorių skliautai ir paskliautės, dvi koplyčios, presbiterija, ir didysis refektoriumas, laikrodžių bokštų prieangiai.Dar viena freskų grupė skirta vienuolyno fundatoriams ir jų patronams. Tai didžiulės kompozicijos šv. M. Magdalenos de Paci, šv. Kristupo koplyčiose ir bažnyčios prieangyje virš centrinių durų.Didieji įvažiuojamieji vienuolyno vartai stovi tarp lygių ir palyginti žemų mūro sienų, kurios yra pabrėžtos kampuose apskritais kuoriniais bokštais. Centrinių vartų dalį puošia skobtinis smiltainio frontonas, o jo vidurį užpildo Pažaislio vienuolyno fundatorių Pacų herbai – dviguba lelija, uždėta ant barokinio kartuso, su plastiška karūna viršuje. Šoninės vartų nišos buvo kadaise išpuoštos šventųjų statulomis. Už vartų prasidedančios Pacų alėjos mūro sienų plokščias nišas kadaise kai kur puošė freskiniai paveikslai. Vakarinis vienaaukšis 96m. ilgio korpusas buvo vadinamas namu svečiams. Jo ilga frontoną iš abiejų galų užbaigia išsikišę rizalitai. Šis korpuso stipriausias architektūrinis akcentas yra jo vidurinė dviaukštė dalis, kurios abu fasadai suskaidyti padvigubintais piliastrais su laužtiniu , stiprokai išsikišančiu viršuj jų antabliamentu. Šios dviaukštės dalies erdvus pravažiavimas susideda iš dviejų patalpų; jis perdengtas kryžminiais skliautais, išpuoštas stiuko lipdiniais ir freskomis. Vakarinio korpuso, kaip ir mažų šoninių kiemo namų, vienintelius architektūrinius akcentus sudaro durų ir langų įrėminimai. Kiemo pagyvinimui didelę reikšmę turi čia augantys seni dideli medžiai, gėlių lysvės. Abipus plataus pagrindinio tako į bažnyčią įrengti dideli žolynai. Juose tebėra dar XVII amžiaus statyti apskritos formos šuliniai, sumūryti iš smiltainio blokų ( šituose šuliniuose kamaldulai veisė vėžius, kurie turėjo atstoti mėsą. Šiandien turistai ten meta centus ir galvoja norus). Šuliniai papuošti geležiniais antstatais iš keturių ornamnetuotų lankų. Šį žaliuojantį kiemą papildo saikingai panaudotos mažosios architektūrinės formos: šoniniai varteliai bei vartai, vedantys į pietinį ir šiaurinį sodus, į ūkinį kiemą. Stipriausias šio kiemo akcentas – bažnyčios fasadas. Jis vieningai apjungtas su visu bažnyčios pastatu profiliuotu karnizu. Bažnyčios fasadas iškyla savo dviem bokštais iki 32 metrų aukščio ir greta kupolo dominuoja visiems jį supantiems pastatams, kartu akcentuodamas ansamblio simetrijos ir kompozicinę ašį. Siaurokas, bet gana dinamiškai kylantis į viršų fasadas, susietas su bokštų apatinėmis dalimis. Jie laisvai iškyla tik savo viršutiniais grakščių, lengvų formų aukštais. Fasadui įspūdį dar labiau padidina kuklūs ir vienaaukščiai galerijų ilgi frontai, o taip pat ir žemų aplinkinių namų kukli architektūra. Tai yra kontrastinis, baroko architektūrai būdingas kompozicijos būdas. Visas bažnyčios fasado ir šalutinių sparnų – galerijų frontas sukomponuotas pagal barokinės ritmikos principą: fasadas – kaip galingai dominuojantis centrinis akcentas – ir šoniniai daug žemesni ir plokščiau perdengti sparnai su bent kiek aukštesniais rizalitais galuose. Fasado vidurinė dalis įgaubta. Įgaubtas Pažaislio bažnyčios fasadas yra pirmasis Šiaurės Europos bažnyčių architektūroje. Fasado išlinkimo įspūdį padidina priešinga linkme išgaubti laiptai. Bažnyčios fasado kompozicija yra vientisa. Išlaikyta darni. Viršuj portalo durų įmantriai išlankstytame kartuse įtapytas kamaldulų ordino ženklas. Atika (sienelę virš vainikuojančio karnizo) puošė du šoniniai dailios ir gana retos suklestėjusios baroko formos langeliai. Tarp jų yra didelis reljefiškas heraldinis skydas, nudažytas mėlynai su gelsvais apvadais.
Bažnyčios kupolas, kuris sutelkia visas jos dalis į visumą, galingai iškyla į erdves ant šešiašonio būgno, paaukštinto mažu atiku, iki 49,08 m., o su kryžiumi 54,08 m. aukščio. Kupolo būgnas savotiškai sutvirtinamas šešiais voliutų formos kontraforsais, kurie kartu gražiai užpildo būgno bei bažnyčios stogo susidūrimo kampus. kupOlas įgauna dėl to didesnio išraiškingumo, optinės stabilizacijos, o jo siluetas tuo paįvairinamas ir pagyvinamas. Kupolo viršūnę vainikuoja žibintas, šešiašonio paviljonėlio pavidalo anstatas. Žibintą užbaigia kryžius, stovįs ant heraldiškų penkių kalvelių. Yra tai Perudžijos kamaldulų kongregacijos ženklas. Abipus bažnyčios esantieji uždari vidaus kiemai, į kuriuos įžengiama pro šoninius fasado fronto portalus, buvo kadaise išpuošti žolynais, gėlėmis, medeliais. Kyla įmantrūs įvairių fasado bokštų ir centrinio kupolo šoniniai rakursai, vaizdingi reginiai. Galerijų sienos suskaidytos jonėnų orderio piliastrais su laužytu antabliamentu iki pat vainikuojančio karnizo, o arkiniai langai darniai įsijungia į juos apsupančias sienas ir jų architektūrines formas; įdomus saulės laikrodis, įrengtas XVII amžiuje pietinėje bažnyčios sienoje. Visa tai sudaro būdingą barokinių formų ir jų susikirtimo, šviesos ir šešėlių žaismą. Saulės laikrodžio lotyniškas įrašas “Sis Memor Occasus Sole Cadente Tiu” (saulei leidžiantis, atmint ta proga save) turėjo kiekvienam, žvelgiančiam į jį, priminti šios žemės gyvenimo praeinamumą.Už bažnyčios, sode, tarp įvairių medžių buvo įrengta kamaldulų vienuolių – atsiskyrėlių buveinė eremitoriumas (110 x 99 m) į kurį pašaliniam įeiti buvo draudžiama. Jis apsuptas aukštomis lygiomis mūro sienomis, kurių plotmes iš vidaus pusės pagyvimo aklos, ovaliai užbaigtos nišos. Kai kurias nišas kadaise puošė religinio turinio freskos, uždažytos XIX amžiuje. Eremitoriume, pagal įprastą kamaldulų vienuolynų schemą, stovėjo lygiagriačiomis eilėmis 12 ar daugiau vidutinio dydžio (10,4 x 7 m) namelių – celių. Iš jų trys išliko iki mūsų laikų. Apie kiekvieną namelį buvo apsodintas ir aptvertas vaismedžių darželis. Jame vienuoliai augino vaistažoles žmonės ir dekoratyvinius augalus bažnyčiai puošti. Prie kai kurių celių darželiuose buvo įrengti saulės laikrodžiai. Patys nameliai yra paprasčiausios formos ir apdailos, uždengti keturšlaičiais stogais. Langai, kaip ir kitų vienuolyno apatinių namų, buvo užgrotuoti. Kiekvienas namelis susidėjo iš keturių kambarėlių; virš kiekvieno durų buvo lotyniškas užrašas. Dešinėje buvo darbo kambarys su krosnimi, malkomis ir darbo įrankiais (“Interno”, pragaras); antrasis mažesnis buvo su koplyčia ir altoriumi (“Paradiso”, rojus); kairėje pusėje buvo studijų ir gyvenamasis kambarys su langeliu į koridorių maistui paduoti (“Giudizio”, teismas) bei mažesnis miegamasis; čia sienos nišoje ant šiaudų čiužinio ar ant kieto pintinio pakloto miegojo atsiskyrėlis, kambarėlis turėjo įrašą “Monte”, mintis. Bokštas eremitoriumo gale stovi netoli stataus Nemuno kampo, vienuolyno sienos stačiakampiame iškyšulyje yra triaukštis, 11 metrų aukščio – gražių reginių bokštas. Iš bokšto atsiveria puikus Nemuno slėnio su jo laukais ir miškais bei plačių tolimesnių apylinkių reginys. Vienuoliais čia ieškojo vienatvės ir poilsio bei grožėdavosi jų palikto pasaulio grožiu.
1920 m. archeologai vienuolyną rado nusiaubtą ir apleistą. Iš jo buvo išgrobstyta meno vertybės, nuplėštas žalvarinis bažnyčios stogas, išdaužyti langai, išlaužytos durys. Aptrupėjusios figūros skliautuose ir nuo drėgmės nykstančios freskos atrodė beviltiškai. Tik sienose išlikusios kelios marmurinės lentos su lotyniškais tekstais skelbė, jog čia, taikos kalne, kažkada buvo įkurtas vienuolynas atsiskyrėliams.Nuo 1920 m iki II – ojo Pasaulinio karo Pažaislyje buvo įsikūrusios iš Čikagos atvykusios Šv. Kazimiero kongregacijos vienuolės lietuvės. Už surinktas aukas jos suremontavo keletą vienuolyno pastatų, uždengė bažnyčios stogą, sutvarkė aplinką, tačiau restauravimo darbais nesirūpino. Tik 1967 m. įkūrus Pažaislyje Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialą, prasidėjo ansamblio tvarkymas. Dabar Pažaislio ansamblis priklauso kazimierietėms.

Literatūra: 1. Meškauskas S. “Pažaislis”, 1983m.2. Kairiūkštytė – Jacinienė H. “Pažaislio vienuolynas ir jo meninės vertenybės”, 1930m.3. Žilevičius L. “Nauja apie Pažaislio architektūros ansamblį”, 1981m.4. Čerškutė S. “Pažaislio ansamblio plano svarbesnieji bruožai”, 1972m.5. Kairiūkštytė – Jacinienė H., Baršauskas J. “Pažaislis”,