Šiame darbe aptarsiu Maironį – lietuvių klasiką, nacionalinio judėjimo dainių, vieną žymiausių poetų Lietuvoje. Pirmiausia pateiksiu svarbiausius biografinius faktus, supažindinsiu su charakterio bruožais.
Maironis – tai poeto slapyvardis. Tikra jo pavardė – Jonas Mačiulis. Jis gimė 1862 m. Pasandravio dvare, augo Bernotų viensėdyje, Raseinių srityje. Poeto vaikystė prabėgo vaizdingoje lygumoje, išraižytoje krūmokšniais ir medžiais apaugusių upelių. Mokslo ir vėlesniais metais Maironis, grįžęs į tėviškę atostogų, mėgdavo pasivaikščioti po apylinkes ir pasigrožėti gimtosiomis apylinkėmis. Tėvas Aleksandras Mačiulis buvo laisvas valstietis, nuomuojantis dvarą. Nors turėjo samdinių, darbo užteko ir šeimos nariams, taip pat ir Jonui. Šeimai vadovavo tėvas. Jis nelepino savo vaikų ir neskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Aleksandras Mačiulis buvo gerai pažįstamas su rašytoju, vyskupu M. Valančiumi, su kuriuo susitikdavo Kaune. Valančius Aleksandrą paminėjo savo apysakoje “Palangos Juzė”. Maironio tėvas, vykstant 1863 m. sukilimui, slapstėsi, nenorėdamas prisidėti nei prie sukilėlių, nei sukilimo malšintojų. Vis dėl to, sukilimą numalšinus, jis buvo suimtas caro žandarų ir apkaltintas sukilėlių rėmimu, tardytas paties Kauno gubenatoriaus Muravjovo, bet savo apsukrumo dėka išsigelbėjo. Mačiulių šeimoje augo vienas sūnus ir trys dukterys. Jonas buvo vyriausias jų sūnus. 1873 m. jis įstojo į Kauno gimnazijos parengiamąją klasę. Mokydamasis gimnazijoje, Jonas iš pradžių pasižymėjo matematiniais gabumais, o vėliau pamilo literatūrą. Jis daug skaitė, ypač pamėgo poeziją. Parašė pirmuosius eilėraščius lenkų kalba. Baigęs gimnaziją, 1883m. Mačiulis įstojo į Kijevo universitetą studijuoti Istorijos ir filologijos fakultete. Baigęs universiteto pirmąjį kursą, Jonas Mačiulis vasaros atostogas praleido Ukrainoje, pas dvarininką, mokydamas jo mažus vaikus. Darbo nebuvo daug, todėl Jonas galėjo po studijų pailsėti. Tačiau po vasaros atostogų į Kijevo universitetą Mačiulis nebegrįžo ir įstojo į Kauno kunigų seminariją.
Daugelis bajorų apgailestavo šį Jono žygį. Ne vienas iš jų svajojo išleisti savo dukterį už gražaus jaunikaičio. Mat Jonas – augalotas, garbanotais juodais plaukais, pasiturinčio valstiečio sūnus. Tais laikais įstojimui į kunigų seminariją užtekdavo baigti keturias klases. Jonas ne tik baigęs gimnaziją, bet ir metus studijavęs universitete, jautėsi visa galva aukštesnis už bendramokslius. Jam nereikėjo mokytis daugelio dalykų. Turėdamas daug laisvo laiko, Mačiulis pamėgo skaityti lenkų rašytas knygas apie Lietuvą. Jų paveiktas jis parašė vadovėlį “Lietuvos istorija”, kuris tebuvo išleistas 1891m. Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu. Tuo metu seminarijoje profesoriavo žinomas lietuvių poetas Antanas Baranauskas. Mačiulis ne tik grožėjosi poema “Anykščių šilelis”, bet ir gerbė patį autorių. Iš pradžių rašęs eilėraščius lenkiškai, Maironis pamėgino eiliuoti lietuviškai ir parašė vieną pirmųjų savo kūrinių – poemą “Lietuva”, kurią įteikė Baranauskui, trokšdamas išgirsti jo nuomonę. Nuo 1891 m. Jonas ėmė pasirašinėti Maironio slapyvardžiu, kuris tapo antrąja jo pavarde. Po ketverių metų, baigęs kunigų seminariją, Maironis atsidūrė Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Studentų tarpe Jonas Mačiulis išsiskyrė savo poetiniais sugebėjimais, tačiau atsidėjęs studijoms, jis nieko svarbaus nesukūrė. Pabaigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Jonas ilgus metus buvo Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, vėliau tos pačios Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi. Peterburgo dvasinėje akademijoje Maironis sparčiai kilo hierarchijos laiptais. 1903 m. Maironiui buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. 1909 m. Jonas Mačiulis grįžo įKauno kunigų seminariją dirbti rektoriumi. Seminariją Maironis sulietuvino – lietuvių kalba čia pamažu tapo dėstomąja, nors tuo metu buvo kalbama lenkiškai. Dar dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Maironis išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį “Pavasario balsai”, kurį sudarė 45 kūriniai. 1913 m. išleistas naujas papildytas “Pavasario balsų” leidimas. 1920 m. “Pavasario balsų” leidimas – paskutinis, bet pats brandžiausias Maironio poezijos rinkinys. Bet koks Maironis buvo kasdieninėje tikrovėje? Emocinė įtampa, dramatinė jausmų kova, atviras prisipažinimo, skundo, džiaugsmo ir pykčio ir entuziazmo žodis – Maironio poezijoje to kupina. Deja, gyveniškame jo vaizde vyravo kitokios spalvos. Daugelis jį prisimena šaltą ir oficialų, visada išlaikantį atstumą tarp savęs ir kitų. Tikriausiai jis toks susiformavo didelės vidinės disciplinos ir valios dėka. Maironis – pareigos ir tvarkos žmogus, pedantiškai tiksliai ir visiškai tiksliai atlikdavęs visa, kas siejosi su jo tarnybine padėtimi. To paties reikalaudavo ir iš kitų. Jonas mylėjo gamtą ir džiaugėsi ja visur ir visada. Prieš ją nublankdavo kiti gražumynai ir įdomybės. Kiekvieną vasarą Maironis lankydavosi Palangoje. mžininkai prisimena, kaip jis “su baltu apsiaustu, šiaudine skrybėle, ir gumbuota lazda, tvirtos saujos sugniaužta, seserį Marcelę už parankės paėmęs, žingsniuodavo jūros tilto link”. Jonas pėsčias nužygiuodavo iš Kretingos į Palangą. Maironis mėgo ir fizinį darbą. Žmonės dažnai matydavo jį su kastuvu rankose, sodinant medelius arba dekoratyvinius krūmus. Už šventoriaus, į upelio pusę buvęs duobėtas, apgriuvęs kalno šlaitas, iš ten buvo imta molio ir žvyro bažnyčios statybai. Nuo jo rankų duobių nebeliko, atsirado takai prie kurių buvo pasodinti medeliai. Marcelė pasakojo, kad jis apkasdavo vaisinius medelius savo sode, genėdavo juos ir dirbdavo kitus darbus. Jis padėdavo darbininkams, kai šie remontavo jo namą Kaune. Maironis buvo stiprus, saikingai valgęs, nerūkęs ir mažai tegėręs. Mėgdavo lošti šachmatais. Rengdavosi paprastai ir kukliai. Iš valgių labiausiai mėgo šliužikus, rūgpienį su bulvėmis. Namuose jis virėjos nelaikė. Pietus ir vakarienę jam pagamindavo sesuo Marcelė. Savo bute laikydavosi pedantiškos tvarkos ir švaros. Ant sienos kabėjęs kreivas paveikslas tuojau būdavo išlyginamas. Marcelės vaikus taip pat pratino prie tvarkos. Darydavo jiems pastabą, kai jie, pakabinę sviesto, palikdavo duobutes (aš manau, kad tai jau per daug pedantiška). Maironis mėgo keliauti. Poetas lankėsi Šveicarijoje, Italijoje. Šie kraštai ir jų gamta jam paliko neišdildomą įspūdį, nors vis vien gražiausia ir mieliausia jam buvo Lietuvos gamta. 1920 m. Mačiulis dalyvavo lietuvių meno kūrėjų draugijoje, ten buvo išrinktas į jos valdybą. Vėliau kurį laiką skaitė literatūros paskaitas Kauno universitete. Mirė Maironis Kaune 1932 m. birželio 28 d. Manau, kad Maironis yra vienas reikšmingiausių Lietuvoje poetų. Maironio poezijoje būdinga įtampa, liūdnumas. Stipriausia poemų vieta yra gamtos aprašymas. Svarbiausia Maironio poetinės kūrybos sritis – lyrika.Literatūros sąrašas
J.Būtėnas “Maironis”Lietuvių literatūros mokslo ir kritikos chrestomatija:Vanda Zaborskaitė (Maironio Asmenybė)Irena Slavinskaitė ”Maironis”