Lietuvių tautos istorijoje, kultūriniame jos palikime ypač svarbią vietą užima muzikas ir dailininkas M. K. Čiurlionis. Tai buvo pirmasis lietuvių kompozitorius, padejęs pagrindus lietuvių profesionaliajai muzikai. Su jo vardu susiję pirmieji profesionaliniai lietuvių fortepijoninės, kamerinė sir simfoninės muzikos kūriniai, liaudies dainos vaikams, pirmieji bandymai teoriškai apibendrinti lietuvių liaudies dainas, nustatyti muzikos nacionalinio stiliaus pagrindus.
Biografija
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 rugsėjo 22 d. Varėnoje. Tėvams persikėlus gyventi į Druskininkus, čia, gražiame gamtos prieglobstyje, prabėgo būsimojo menininko vaikystės metai. Čiurlionis daug ką paveldėjo iš savo tėvų. Iš tėvo jis išmoko mylėti literatūrą, jausti gamtos grožį. Senasis Čiurlionis ir buvo pirmasis savo sūnaus muzikos mokytojas. Čiurlionio motina – švelni ir jautri moteris; ji mokėjo daug pasakų, patarlių ir dainų. Motina jam įdiegė meilę žmonėms, šypseną ir humorą. Čiurlionis nepaprastai mylėjo savo motiną, švelniai kalbėdavo apie žilus jos plaukelius, rūpesčių kupiną veidą. Būdamas septynerių metų, Čiurlionis jau skambino iš gaidų, tačiau daugiau muzikos pramokyti tėvas jo negalėjo, nes Čiurlionių šeima metai iš metų augo ir materialinės sąlygos sunkėjo. Toliau lavintis jam padėjo padėjo gydytojas J. Markevičius, kuris buvo baigęs Maskvos konservatoriją. Jo dėka Čiurlionis buvo priimtas į kunigaikščio M. Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Savo gabumais jaunasis muzikas atkreipė Oginskio dėmesį, ir šis jam patarė stoti į Varšuvos konservatoriją, žadėdamas jaunąjį muziką materialiai paremti. 1894m. Čiurlionis atsidūrė dideliame kultūriniame centre – Varšuvoje, kur pradėjo sistemingai studijuoti fortepijoną, vėliau kompoziciją, o kartu mokėsi ir bendrojo lavinimo dalykų. 1899m. jis baigė Varšuvos konservatoriją. Jam buvo pasiūlyta direktoriaus darbas naujai steigiamoje Liublino muzikos mokykloje, tačiau Čiurlionis šio pasiūlymo nepriėmė ir liko gyventi Varšuvoje.
1901 m. Čiurlionis išvyko pasitobulinti į Leipcigo konservatoriją, kur studijavo pas prof. K. Reinekę ir S. Jadasoną. Nesitenkindamas žiniomis, gaunamomis iš savo profesorių, Čiurlionis daug mokėsi, uoliai lankė koncertus, ypač žavėjosi Bethoveno, R. Štrauso, Čaikovskio muzika. Leipcigo konservatorijoje jis dalį laiko skirdavo ir tapybai, daugiausia peizažams. Tačiau Leipcigo aplinka jam nepatiko, ir jis ten jautėsi svetimas. Nelengvą materialinį gyvenimą ir studijų baigimą Čiurlioniui apsunkino jo rėmėjo M. Oginskio mirtis. Neturėdamas lėšų užsimokėti už mokslą, jau bebaigiąs studijas, jis buvo pašalintas iš konservatorijos ir, tik draugų sušelptas, vėl galėjo grįžti baigti mokslą. Baigęs Leipcigo konservatorijos kompozicijos klasę, 1902 m. rudenį Čiurlionis vėl grįžo į Varšuvą. Vertėsi mokytojo darbu, kartu nemaža laiko skirdamas kūrybai. Be to, jis pradėjo daigiau tapyti. Tapyba Čiurlionį traukė jau nuo vaikystės. Iš pradžių jis mokėsi Kauziko paišybos mokykloje. Susidomėjimas tapyba neleido Čiurlioniui intensyviai atsidėti muzikos kūrybai. Nors labai įtemptai dirbdamas, Čiurlionis rasdavo laiko bei jėgų ir visuomeminei veiklai, kuri padėjo formuotis demokratinėms jo pažiūroms. Prasidėjus žiaurios Stplypino reakcijos metams, kada caro vyriausybė ėmė smarkiai persekioti pažangesnes organizacijas ir joms prijaučiančius žmones grūsti į kalėjimus bei ištrėmimus, buvo pradėtas sekti ir Čiurlionis. Tuomet jis išvyko į Druskininkus. Po 1905 m. revoliucijos lietuvių tauta gavo šokių tokių demokratinių laisvių, buvo leista rengti pirmąją lietuvių dailės parodą, kuri turėjo įvykti Vilniuje. Šioje parodoje dalyvavo ir Čiurlionis. Jis organizavo parodą, paruošė jos ekspoziciją. Tuomet Čiurlionis ir persikėlė gyventi į Vilnių. Jam teko įtemptai ir daug dirbti, rengiant antrąją lietuvių dailės parodą. Taip pat Čiurlionio iniciatyva prie Lietuvių dailės draugijos buvo įsteigta muzikos sekcija, užsibrėžusi pagrindinį uždavinį – skatinti lietuvių originaliosios muzikos spartesnį vystymąsi ir propaguoti liaudies muziką. Vilniuje Čiurlionis susipažino su rašytoja Sofija Kymantaite. Jos padedamas, stengėsi daugiau pramokti lietuvių kalbos, įsijausti į lietuvių liaudies muzikos dvasią geriausiuose kūriniuose – dainose. Šis bendravimas greitai perėjo į abipusę simpatiją, o vėliau baigėsi sutuoktuvėmis. Tačiau gyvenimas Vilniuje Čiurlioniui nepatiko. Gana sunkios buitinės sąlygos ir dar siauras kultūrinis lietuvių gyvenimas žlugdė kūrybines jo nuotaikas. Menininkas pasiryžo vykti į Peterburgą, tikėdamasis šiame didmiestyje rasti tinkamesnes darbo ir gyvenimo sąlygas. Persikėlęs į Peterburgą, jis taip pat aktyviai dalyvavo visuomenimiame gyvenime. Kartu su konservatorijos studentais J. Tallat-Kelpša ir S. Šimkumi jis subūrė grupę žmonių, kurie užsimojo kelti lietuvių vakarų – koncertų meninį lygį. Be to, jis siūlė prie Lietuvių dailės darugijos įsteigti muzikos skyrių, kurio uždavinys skelbti lietuvių kompozitorių originalių kūrinių konkursus, kaupti į vieną vietą muzikinę medžiagą, įsteigti muzikos biblioteką, ruošti lietuvių muzikos koncertus, spausdinti muzikos kūrinius ir t.t.Gyvenimas Peterburge Čiurlioniui buvo nelengvas. Degdamas nuolatiniu kūrybos karščiu, kupinas įvairių planų bei sumanymų, jis skubėjo kurti, o čia dar reikėjo kovoti ir dėl kasdieninio duonos kąsnio. Jo paties žodžiais tariant, teko dirbti po 24 val. per parą. Tai galutinai pakirto ir taip jau silpną jo sveikata. 1909 m. pabaigoje čiurlionis sunkiai susirgo. Iš pradžių jis buvo parvežtas į Druskininkus, o iš ten po kelių mėnesių, draugų rūpesčiu, perkeltas į Pustelniko ligoninę netoli Varšuvos, kur 1911 m. kovo 28 dieną mirė. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Čiurlionio mirtis buvo didelis smūgis jaunam lietuvių menui.M. K. Čiurlionio muzikinė kūryba
Čiurlionio kūrybinis palikimas yra ne tik gausus savo kiekybe, bet ir didžiai vertingas meniniu atžvilgiu. Jis paliko apie 300 įvairių žanrų muzikos kūrinių. Būdingas šio kompozitoriaus muzikos bruožas yra jos liaudiškumas, susijęs su meile gimtajam kraštui ir gamtos poezijai. Muzikos nuoširdumą lemia vyraujanti lyrinė jo kūrinių nuotaika. Čiurlionio muzikai būdingas ir filosofinis susimąstymas optimistinė nuotaika, šviesi pažiūra į gyvenimą.
Visoje savo kūryboje Čiurlionis ypač didelę reikšmę teikė jos idėjiniam turiniui. Jis gerbė klasikines tradicijas, giliai jas analizavo ir panaudojo naujiems kūrybiniams ieškojimams.Čiurlionis pirmasis nurodė teisingas gaires kitiems lietuvių kompozitoriams, vystantiems nacionalinį lietuvių muzikos stilių. Jis pirmasis panaudojo liaudies dainų intonacijas savo originaliuosiuose kūriniuose. Liaudies dainų motyvai ir nuotaika daro jo muziką liaudišką.Nesitenkindamas įprastinėmis meninės išraiškos priemonėmis, kompozitorius ieškojo būdų muzikinei kalbai praturtinti. Todėl jo kūriniuose neretai matome savitai vedamą melodinę liniją, naujas harmonines spalvas, išradingai panaudotas daugiabalsės muzikos formas-fugą, imitaciją, kanoną ir kt. Tematinės medžiagos vystymui jis dažnai pritaiko variacijų principą.Čiurlionis yra parašęs daugiau kaip 150 kūrinių fortepijonui, daugiausia preliudų. Greta jų minėtos fugos, kanonai, sonatos, mazurkos, polonezai, noktiurnai, variacijos liaudies dainų temomis ir kt. Pirmuosius savo kūrinius fortepijonui Čiurlionis sukūrė, studijuodamas Varšuvos muzikos institute. Tai buvo daugiausia preliudai, parašyti Šopeno įtakoje ir atspindintys svajingą, jautrią, lyrišką jauno kompozitoriaus prigimtį. Didelę reikšmę Čiurlionio fortepijoninio, o ir apskritai muzikinio stiliaus formavimuisi turėjo studijos Leipcigo konservatorijoje. Jo to meto preliuduose ryški liaudies motyvų įtaka. Jomis pagrįstas ir mažas preliudas a-moll, kurio melodija skamba varpų garsus primenančios, pastoviai kartojamos boso melodijos fone.Nuo 1904m. Ima reikštis visai savitas Čiurlionio fortepijoninis stilius. Nuo buvusio ramaus Šopeniško lyrizmo kompozitorius kaskart vis labiau pereina į dramatizmą, veržlumą, melodinės slinkties neįprastumą.Čiurlionis visada domėjosi lietuvių liaudies menine kūryba, stengėsi pajusti visą liaudies dainų grožį ir jį atkurti savo muzikoje. Kompozitorius parinko apie 20 lietuvių liaudies dainų, iš kurių vienas tiesiog pritaikė fortepijonui, o kitų temomis parašė po keletą variacijų. Įdomiausios variacijos fortepijonui, kuriose nepaprastai puikiai išreiškiama dzūkų rugiapjūtės liaudies dainos nuotaika, yra “Bėkit, bareliai”. Ir šiame darbo bare Čiurlionis buvo pirmasis lietuvių muzikas. Liaudies dainų pritaikymuose, kaip ir visoje fortepijoninėje Čiurlionio muzikoje, taip pat ryškėja būdingas kompozitoriaus braižas – santūrus fortepijoninės faktūros panaudojimas, nesivaikant virtuozinės technikos, neieškant pigaus efektingumo.Čiurlionis yra lietuvių kamerinės instrumentinės muzikos pradininkas. Baigdamas Varšuvos konservatoriją, Čiurlionis sukūrė pirmąją lietuvišką simfoninę poemą „Miške“.Visas kūrinys pasižymi kompoziciniu vieningumu ir cikliškumu, kurį pabrėžia įžangos motyvo įsipynimas į visas simfonines poemos dalis.Čiurlionį visada nepaprastai žavėdavo jūra. Jūros vardu jis pavadino ir stambiausią savo simfoninį kūrinį. „Jūra“ – tai monumentalus kūrinys, parašytas dideliam simfoniniam orkestrui su vargonais. Ji pasižymi psichologiniu gilumu ir didele dramatine įtampa. Kompozitorius buvo parašęs ir daugiau simfoninių kūrinių – fugą styginiam orkestrui, simfonijos I dalį, uvertiūrą „Kęstutis“, poemą „Pasaulio sukūrimas“ ir kt.Čiurlionis minėtinas ir kaip vienas iš pirmųjų lietuvių muzikologų – teoretikas, kritikas ir publicistas. Vienas iš svarbiausių, kaip muzikos kritiko, darbų buvo Č. Sasnausko „Lietuviškos muzikos“ recenzijos. Stambiausias Čiurlionio muzikinis teorinis darbas, kuriame išryškėja jo estetinės pažiūros ir ypač jo požiūris į liaudies meninę kūrybą, yra jo straipsnis „Apie muziką“.Vystydama Čiurlionio kūrybines tradicijas, lietuvių tarybinė muzika praturtėjo daugeliu įvairių žanrų realistinių, gyvenimo tikrovę atspindinčių muzikos kūrinių, padedančių darbo žmonėms statyti naują šviesesnį rytojų.M. K. Čiurlionio dailininko kūrybos pasaulis
Mikaljaus Konstantino vailystė prabėgo gražiose Druskininkų apylinkėse. Pirmiausia pasireiškė Čiurlionio muzikniai gabumai, daile jis susidomėjo vėliau, jau būdamas muzikas profesionalas. Grižęs iš Leipcigo, Čiurlionis pradeda jau rimtai studijuoti tapybą, piešinį. Jis įstoja į Kauziko vedamą paišybos mokyklą. Sukuria „Pasaulio sutvėrimą“, „Juozapo sapną“ ir kt., kurie padaro didelį įspūdį kolegoms ir mokyklos direktoriui, kuris parūpina atskirą dirbtuvę. „Pasaulio sutvėrimo“ ciklą sudaro 13 paveikslų, nutapytų tempera ant popieriaus.
Pasaulio sutvėrimas – IV Pasaulio sutvėrimas – VI Pasaulio sutvėrimas – XIII
Už „Laidotuvių“ ir „Audros“ ciklus Čiurlionis gauna premijas.
Laidotuvių simfonija – I Laidotuvių simfonija – II Laidotuvių simfonija – IV
Taigi, turėdamas trisdešimt metų, Čiurlionis muzikas tampa dailininku, iš karto sudomindamas visus savo kūryba. 1905 – 1908 m. Čiurlioniui labai kūribingi . Dailininkas nutapo “Bičiulystę”, “Garsą”. Jauna būtybė, pasipuošusi į karūną panačiu galvos apdangalu, laiko rankoje šviesos rutulį, kuris šviečia lyg saulė žalsvo dangaus fone. Taip šviesu, tokie malonūs šios bičiulystės skleidžiami spinduliai, kad žmogus susikaupia ir paskęsta savo mintyse. Su tokia bičiuliška savo paveikslų šiluma į dailę atėjo ir pats Čiurlionis, šildydamas ją žiūrovų jausmus, jų širdį.
Čiurlionis ima domėtis lietuvių liaudies menu, semiasi įkvėpimo savo kūrybai. Ruošdamasis Vilniuje antrąją lietuvių dailės parodą, jis susirūpina liaudies meno skyriumi, ragina per spaudą rinkti šiam skyriui eksponatus. Pažvelgę į pačius charakteringiausius dailininko darbus, pamatysime, kad jie kupini liaudies poezijos, kad juose daug liaudies dailės elementų, kad jie tikrai liaudiški savo dvasia. Atsiranda triptikas – peizažas „Reigardas“ – tai gimtųjų Druskininkų apylinkių vaizdas. Taip pat triptikas „Vasara“. Nors Čiurlionio kūriniai pilni fantastikos, poezijos ir muzikos, nors juose vaizduojamas pasaulis nėra realiai apčiuopiamas, konkretus, bet dailininkas „nelaužia iš piršto“ savo kūrybai medžiagos, o ilgai studijuoja gamtą, kurią atitinkamai perfrazuoja, siekdamas idėjos, turinio alegorijos, lyg poetas stengiasi suasmeninti gamtą, gausiai naudodamas poetines metaforas. Kūrybos pabaigoje, lyg ištroškęs paprasto Lietuvos vaizdo, Čiurlionis labai nuoširdžiai vaizduoja romantišką gamtovaizdį. Tai svajingos, kiek paslaptingos „Žemaičių kapinės“. Kitas, „Pavasario“ ciklas kupinas gyvenimo džiaugsmo.
„Zodiako ženklų“ cikle Čiurlionis irgi ieško poetiško paralelizmo tarp sąlyginio žvaigždės ieroglifo ir meninio jo įkūnijimo ar poetinio sudvasinimo, iliustruojančio zodiako ženklą tapybiškai. „Zodiako“ ciklą sudaro 12 paveiklų, stilistiškai vieningų, puikiai suderintų tarpusavyje.
Zodiakas. Vėžys Zodiakas. Mergelė
Ypač didelį įspūdį daro „Mergelė“, paskendusi tarp aukštų gėlių, iškėlusi galvą, žiūri į žvaigždes, į „mergelės“ ženklą. Gėlės, dangaus erdvės, mergelės švelnus siluetas, lengvas, svajingas koloritas teikia visam paveikslui ypatingą atspalvį. Vyrauja ramybė.Į Čiurlionio paveikslus atėjo fantastika, poezija, muzika, simboliai iš lietuvių liaudies dainų, pasakų, ir padavimų, ir atėjo dailė, kuri yra labai lietuviška, liaudiška, mylima visos žemės gyventojų, kuri tapo internacionaline kultūros nuosavybe, jos neįkainojamu turtu.
M. K. Čiurlioniui mirus
1911 m. Dailės draugija Vilniuje ir Kaune surengė pirmąją pomirtinę Čiurlionio dailės parodą. O 1913 m. Vilniuje buvo atidaryta pastovi Čiurlionio kūrybos paroda. Taigi Čiurlioniui mirus jo kūryba buvo dar labiau susidomėta, o tokios parodos plačiausiai išgarsino jo vardą. Pomirtinė dailės paroda
1912 m. Peterburge, minint Čiurlionio mirties metines, pirmą kartą atlikta jo simfoninė poema “Miške”.
1913 m. Dailės draugija išleido leidinį “Čiurlionies kuopa”, kurio pagrindinis rūpestis buvo dailininko darbų eksponavimas.
1936 m. Kaune, minint 25-ąsias Čiurlionio mirties metines, pirmą kartą atlikta jo simfoninė poema “Jūra”. 1961 m., praėjus 50 metų po Čiurlionio mirties, dailininkas Adomas Varnas nutapė jo portretą. 1975 m. 100-ųjų Čiurlionio gimimo metinių proga skulptorius Vladas Vildžiūnas Druskininkuose pastatė jam paminklą. 1995 m. Lietuvoje buvo išleista nauja proginė 50 Lt moneta su Čiurlionio atvaizdu.
Čiurlionio vardas Lietuvoje ir Pasaulyje
1925 m. gruodžio 13 d. Pauliaus Galaunės pastangomis Kaune buvo atidaryta Čiurlionio galerija. 1936 m. lapkričio 1 d. Čiurlionio galerija buvo perkelta į Kauno istorijos ir Čiurlionio dailės muziejų rūmus. Iki 1940 m. ji buvo vadinama Vytauto Didžiojo kultūros muziejumi, o dabar – Kauno valstybiniu M.K.Čiurlionio dailės muziejumi. 1940-44 m. Vilniuje veikė Čiurlionio meno ansamblis, kurį sudarė apie 170 meno mėgėjų.1945 m. buvo įkurta Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla. Atsiradus choreografijos ir dailės skyriams, ji buvo pervadinta į Čiurlionio meno mokyklą (dab. Čiurlionio menų gimnazija).
1963 m. Druskininkuose, name, kuriame gyveno ir kūrė M.K.Čiurlionis, buvo atidarytas Čiurlionio memorialinis muziejus. 1964 m. Lietuvos alpinistai, vadovaujami Romualdo Augūno, pirmieji įkopė į 5794 m. aukščio Pamyro viršukalnę, dabar vadinamą Čiurlionio viršūne. 1975-76 m. Perlojoje (Varėnos raj.) stovyklavę 26 liaudies meistrai Čiurlionio šimtųjų gimimo metinių proga palei Varėnos-Druskininkų kelią pastatė 22 skulptūras ir stulpus, pavadintus “Čiurlionio keliu”.M. K. Čiurlionis – dar gyvas ir ilgai po mirties – buvo tik nedaugelio dailės eruditų suprastas ir garsėjo Vilniaus, Varšuvos ir Peterburgo meno pasaulyje. Visi puikiai suprato, kad pasaulis neteko didelio kūrėjo – dailininko ir muziko – žmogaus, kuris laužė nusistovėjusius kūrybos kanonus, meninio mąstymo trafaretus ir rodė naują kelią dailei, žavėdamas poetiškumu, fantazijos jėga, kūrybos emocijų polėkiu, papirkdamas giliu kūrybos liaudiškumu, nuoširdumu, švelnumu ir svajingumu.
Naudota literatūra:1. „M. K. Čiurlionis“. 1974 m. J. Gaudrimas, A. Savickas.2. „M. K. Čiurlionis“. 2002 m. Lietuvos muzikos sąjunga3. www.licėjus.lt