Liudo Vasario santykis su Bažnyčia Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“

Vincas Mykolaitis-Putinas – iškyliausia XX amžiaus vidurio lietuvių literatūros figūra. Jo romanas „Altorių šešėly“ įėjo į lietuvių literatūrą, kaip pirmasis meniškai brandus psichologinis romanas, kuriame Liudo Vasario paveikslas atskleidžia individualios sąmonės, psichikos bei santykių su aplinka formavimąsi, tolimesnę raidą bei galutinį jos rezultatą. Pagrindinė romano varomoji jėga – vidinis kunigo konfliktas, kylantis iš jo santykio Katalikų Bažnyčia. Pagrindinis knygos veikėjas Liudas Vasaris stojo į kunigų seminariją dėl daugelio priežasčių, bet paminėsiu tik pačias svarbiausias, nulėmusias jo apsisprendimą tapti kunigu. Pirmoji ta, kad „niekad ir niekur jis dar nebuvo konstatavęs savyje jokio jausmo, jokios dvasinės šilumos į Dievą“, todėl „jis ėjo į religinį krizį ir tikėjimo netekimo kelią“. Būsimas klierikas manė, jog seminarija sustiprins jo tikėjimą.Taip pat, „tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, visą nulemiančiai tėvo valiai ir tylios, jautrios motinos norui“. Trečioji priežastis yra ta, kad „ne tik mokinių tarpe, bet ir žemesnėse klasėse, tuo metu buvo pasireiškęs didokas patvirkimas“, „Liudo draugas nusišovė, susirgęs veneros liga“, – visa tai „darė gyvenimą juodą, purviną, bjaurų“. Dar viena priežastis pastūmėjusi jaunuolį Liudą stoti į kunigų seminariją – jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, „didelių darbų noras“, be to, „Maironis jam tapo milžinu, dievaičiu, idealu. O Maironis – KUNIGAS!“. Seminarijos sienos ir rutina malšino menišką dvasią, kėlė melancholiją, bet Liudas Vasaris ir toliau stengėsi tapti geru kunigu „iš pašaukimo“ – pajausti savyje „Dievo kibirkštį“. Tačiau laikui bėgant, jo požiūris į Bažnyčią nuolat keitėsi – teologinės dogmos ir jo nuomonė išsiskyrė: anksčiau norėjęs tapti geru kunigu, suprato niekad tokiu nebūsiąs. Tokiais savianalizės momentais vyskūpai ir klebonai, kiti patyrę kunigai abejojančiam patardavo dėl pašaukimo stokos nesirūpinti, gyventi paprastai, ar net nusižengiant Dievo sargybinių kodeksui, bet nuolat būti atsargiu – nepapiktinti visuomenės: „Tik žiūrėk, kad nebūtų viešo pasipiktinimo parapijoj.“

Pirmųjų kunigavimo metų pabaigoje, kunigui Vasariui jau gerai susipažinus su visuomeninio kunigų gyvenimo peripetijomis, jų „altorių šešėliais“ ir nesugebant visiškai užgniažti savo meilės moterims, jo ankstesni nuogastavimai pasitvirtino: „aš kartais nė nesijaučiu esąs kunigas, mane masina poeto laisvė, pasaulis, moterys. Kaip man gali sektis pastoracija?“. Liudas Vasaris vis dažniau ir dažniau svarstė apie savo tolimesnę ateitį Bažnyčios globoje, kankinosi, kovojo su savo paties mintimis, bet jo siela vis tolo nuo kunigystės… Romane aprašomas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis, kurio metu Liudui Vasariui buvo tekę emigruoti į užsienį, kur gyvenimas be dvasinių suvaržymų visiškai pasikeitė jo požiūrį į pastoraciją: kunigas nustojo vilkėti sutaną, atlikinėti kai kurias privalomas jo luomo atstovams pareigas („Vasaris pamatė, koks jis tapo svetimas savo luomo reikalams ir žmonėms.“; „Jam norėjosi bėgti nuo tų sutanotų kaip ir jis, bet jau kitaip mąstančiu ir kitaip jaučiančių žmonių…“).Grįžęs į Lietuvą ne tik širdyje ar pasąmonėje, bet jau ir veiksmais maištaujantis Vasaris, taip pat vengė būvimo kunigu. Liudo ir Bažnyčios santykis puikiai atsispindėjo pokalbiuose su šv. tėvu, vyskūpu Severinu: „Aš dar tiek esu doras žmogus, kad veidmainiauti nenoriu“; „Reikia būti arba geru kunigu, arba visai juo nebūti.“Galiausiai vidinį kunigo konfliktą su Katalikų Bažnyčia pabaigia jo apsisprendimas krepti gyvenimo kelią aplenkiant kunigų luomą. Paskutiniai romano žodžiai – Liudo Vasario pareiškimas vyskupystės kurijai skatina tiesiogiai suvokti pagrindinio veikėjo kunigavimo pabaigą, o kartu ir jo kaip ekskunigo, visiškai laisvo pasauliečio, gyvenimo pradžią.