Kuri kalba turi būti gimtoji lietuvių emigrantų vaikams? Argumentuokite.
Dabartinio ekonominio nuosmūkio metu Lietuvoje dažnas šalies pilietis susimąsto apie emigraciją, netekę darbo arba tiesiog nebematantys savo tolimesnės ateities prespektyvų tėvynėje, neretai išvyksta į užsienį „laimės ieškoti“. Nors ir skamba banaliai, bet jei jau tenka ieškoti būdų kaip pagerinti kritinę materialinė padėtį šeimoje, tai apsispręsti emigruoti ar ne, tampa tikrai nesunku. Televizijoje, spaudoje ir internete emigracija įvardijama, kaip viena rimčiausių šio dešimtmečio problemų, nes ji ženkliai priseideda prie kitos, depopuliacijos problemos, kai jaunųjų lietuvaičių gimsta mažiau, nei anapilin iškeliauja senųjų. Tad jei emigracija ir toliau plis tokiu tempu, gal lietuvių tauta iš viso išnyks? Manau, kad tauta išliks, jei gyvuos jos kalba. Tad į klausimą kuri kalba turėtų būti gimtoji lietuvių emigrantų vaikams, atsakyčiau patriotiškai – lietuvių.Enciklopedijoje peteikiama gimtosios kalbos sąvoka yra tokia: “Gimtoji kalba, tai kalba, kurią asmuo išmoksta pirmiausia. Gimtosios kalbos išmokstama be formalaus mokymo, paprastai iš kitų šeimos narių”. Dar pridurčiau, kad tai kalba, kuria mąsto asmuo. Retais atvejais gimtąją kalbą galime pasirinkti patys, dažniausiai jos mus išmoko tėvai. Tikrai tikiu, kad ne viena emigrantų šeima į užduotą klausimą, kuria kalba reiktų pratinti kalbėti vaikus atsakytų priešingai nei aš. Manau, tai priklauso nuo to ar ji ruošiasi kada nors grįšti į Lietuvą ar ne. Galbūt, net ketina progai atsiradus priimti pilietybę šalies, į kurią atsikraustė. Užsienyje, kur galioja vadinamasis „saulės įstatymas“ (pvz..: JAV, Kanada), tai atlikti yra ypač lengva, nes tokios valstybės teritotrijoje gimusiam vaikui suteikiama teisė iškarto įgyti šios šalies pilietybę.„Niekas nežino tai, ką aš prarandu, kai palieku žemę savo gimtąją, nepažįstamojo keistoje žemėje; Tai, dabar, yra mano vaikų šalis.“ Šie vokiečių fiziologo Karlo Ewaldo Konstantino Heringo žodžiai puikiai iliustruoja pastarąjį atvėjį, kai šeima nusprendžia nesieti nei savo, nei atžalos, kurią augina, praeities bei ateities su Lietuva. Tuomet viskas vyksta gana paprastai: vaiko gimtąją tampa ta kalba, kuria kalba jo tėvai. Daugiausiai tikėtina, jog tai užsienio kalba, ypač, jei mamytė ir tėvelis yra skirtingų tautybių, nes lietuvių kalba, kaip bebūtų gaila, niekada netaps populeresnė Pasaulyje už anglų, rusų, vokiečiu, ispanų ar italų kalbas. Taip yra dėl jos indoeuropietiškos kilmės – jo sudėtingumo. Atrodytų kitos gimtosios kalbos pasirinkimas nei tėvų, nei jų vaikų, gyvenimo nepablogins, galbūt atvirkščiai, užsienyje augančiam vaikui butų net lengviau adaptuotis, laisviau reikšti savo nuomonę ir bendrauti aplinkoje. Juk sklandus komunikavimas kalba, kuria kalba aplinkiniai, atvertų didesnes galimybes ateityje įsidarbinti valstybiniame arba privačiame paslaugų sektoriuje, o darbas ir pajamos – tai pagrindas savarankiško gyvenimo pradžiai.
Tačiau, mano nuomone, gerai išmokus užsienio kalbą, svčioj šaly galima įsidarbinti nemažiau sėkmingai. Tik pagrindinis skirtumas tas, kad užsienio kalbai išmokti savo gyvenime turime nemažai galimybių, o gimtąjai – tik vieną, todėl privalu ją pasirinkti atsakingai. Beto kaip visi puikiai žinome, ne tik pinigais gyvenimo gerovė matuojama. Vienas iš tokių nematerealiųjų turtų – tautybė – tai pačio žmogaus istorijos dalis, jo protėvių palikimas, pereinantis iš kartos į kartą, kurio prasmės, mano manymu, iškreipti keičiant pilietybę tikrai nederėtų. Juolab, kad svetur augdamos atžalos nesunkiai gali išsaugoti Lietuvos pilietybę, tik tam reikia, jog vaiko gimtąją kalba tėvai pasirinktų lietuvių kalbą. Toks poelgis tikrai neturėtų jokių neigiamų pasėkmių gimusiam ir išsilavinimo užsienyje lietuvių kalba siekiančiam vaikui. Visų pirma pagrindiniuose lietuvių emigracijos centruose, kaip pavyzdžiui Dubline ar Čikagoje, veikia mokyklos, kuriose galima įgyti išsilavinimą mokantis, šiuo atveju, jau gimtąją – lietuvių kalba. Galėčiau pridurti, kad jau ir pačioje Lietuvoje sparčiai daugėja virtualių mokyklų, kuriose žinių bagažą lietuvių kalba galimą susikrauti virtualiai, per atstumą, bendraujant su mokytojais, esančiais Lietuvoje, ir tiesiog atliekant jų paskirtas dienines užduotis bei atsiskaitymus. Tiesa, tokiu būdu besimokantys ir valstybinį brandos egzaminą laikyti pasirengę emigrantai, šiuo tikslu privalės grįšti į Lietuvą. Vilniaus Ozo vidurinės mokyklojos, vienos pažangiausių tokių virtualių mokyklų Lietuvoje, duomenimis virtualiai besimokantys abiturientai egzaminus išlaiko nepraščiau nei jų tautiečiai mokslus kremtantys mokyklos suole. Antra priežastis kodėl lietuvių emigrantų vaikų gimtoji kalba turėtų būti lietuvių yra ta, kad vaikui ši kalba padėtų lengviau suvokti lietuviškąsias tradicijas ir paskatintų lietuviškosios savimonės brandą. Juk kiekvienas žmogus jaučia ir mąsto, išgyvena bei tiksliausiai savo jausmus reiškia gimtąją kalba. Todėl, manau, kad kiekvienas lietuvis, net ir gyvendamas užsienyje, skaitydamas Lietuvos literatūros „titanų“: Maironio, Putino, Marcinkevičiaus ar Donelaičio lietuviškai užrašytus žodžius, pajustų tą tikrąjį kalbos grožį, praturtintų juo ir savo dvasią. Vien ką reiškia etnografinės Granausko novelės supažindinančios su senosiomis lietuvių tradicijimis ir ūkio darbais.Apibendrindamas pasakysiu, jog gimtoji kalba smarkiai įtakoja žmogus gyvenimą: ugdo jo tradicijas ir savimonę, todėl šeimoje ji turėtų būti rimtai apsvarstoma, atsižvelgiant į ateities planus bei pilietybę, kurią turėtų įgyti vaikai. Rašytojas Gustavas Freitagas yra pasakęs: „Tik svetur perpranti visą gimtosios kalbos žavesį, tik ten jauti, kas yra tėvynė“. Tad tereikia suvokti, kad gyvenimas užsienyje nevisada yra karštutinis nutolimas nuo lietuvybės. Taipogi negalima pamiršti, kad naujųjų tecnologijų amžius, kuriame gyvename, atveria neribotas galimybes tobulėti, bendrauti bei įgyti visapusišką išsilavinimą ir gimtąja lietuvių kalba, kurios viena iš svarbiausių funkcijų ir yra ta, jog ji vienija visus tautos žmones. Tik jei išsaugosime savo gimtąją lietuvių kalbą – būsime vieningi ir gyvuosime Pasaulyje kaip tauta.