Literatūros terminų žodynėlis

Literatūros terminų žodynėlis

Epika, Lyrika, Drama, Kalbėjimas

1. Epas – plačios apimties, dažniausiai eiliuotas paakojamasis kūrinysapie legendinų ar istorinių herojų žygius. Gali būti mitologinis (aiškina pasaulio sandarą, gamtos reiškinius pagal senovės žmonių supratimą) arba herojinis (vaizduoja tautos istorijai svarbius periodus, aiškina žmonių (ir tik jų), herojų poelgius, nuopelnus, bet ne jausmus). Pvz.: “Iliada”, “Odisėja”, “Kalevala”, “Makabharata”, “Rolando giesmė”, “Beovulfas”, “Hiavatos giesmė”.
2. Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys. Ji glausta, turi aiškią pradžią ir pabaigą, siužetą, mažai atsišakojimų. Pvz.: K. Donelaičio “Metai”, A. Baranausko “Anykščių šilelis”.
3. Pasakėčia – trumpas, pasakojamasis, daažniausiai eiliuotas kūrinys. Tyri pamokomąją arba kritinę mintį. Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir moralo.Turinys – alegorinis. Pradininkas – Ezopas. Pvz.: kūrė Fedras, Lafontenas, I. Krylovas.
4. Epopėja – didelės apimties kūrinys, paprastai susidedantis iš kelių tomų. Vaizduoja istoriškai reikšmingus įvykius, svarbų istorijos tarpsnį. Pvz.: L. Tolstojaus “Karas ir taika”, V. Hugo “Vargdieniai”.
5. Apsakymas – nedidelės apimties epinis kūrinys, paprastai vaizduojantis vieną pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodą, etapą. Jame nekeičiama veiksmo vieta, vaizduojama neilga laiko atkarpa. Pvz.: V. Krėvės “Skerdžius”.
6. Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu. Tai vienas iš žoodžių, vaizdų vartojimo perkeltine prasme.
7. Peizažas – gamtos vaizdo aprašymas literaūros kūrinyje. Pobūdis proklauso nuo rašytojo tikslų.
8. Sapnas – vaizdai, jausmai ir mintys, matomi, išgyvenami miegant. Juose dažnai atgyja žmogaus rūpesčiai, mintys, slapti svarbūs jausmai.
9. Liaudies dainos – dainos, sukurtos seniai, kolektyvine kūryba. Pvz.: “Eina našlaitėlė”.
10. Rauda –

savotiška melodeklamacija, “verkimas su žodžiais”, dažniausiai per laidotuves, taip pat per vestuves. Jos tekstas nuolat keičiamas, siejamas su konkrečia situacija. Pvz.: P. Vaičaičio “Vaitojimas”.
11. Eilėraštis – vienas iš didžiausių lyrikos žanrų. Jo požymiai nėra griežtai apibrėžiami. Jis gali būti trumpas arba ilgas, taip pat suskirstytas į posmus arba ištisinis. Svarbiausias jo bruožas yra išreikštas išgyvenimas, jausmas; eilėraštyje gali būti ir pasakojimo elementų. Pvz.: J. Aisčio “Peizažas”.
12. Elegija – lyrikos žanras, kurio svarbiausieji bruožai yra liūdna nuotaika, nusiminimas, liūdni apmąstymai. Elegija kilusi iš laidotuvių raudų, tačiau ji gali sietis ne tik su mirtimi, bet ir su nelaiminga meile, išsiskyrimu. Pvz.: jas rašė Pranas Vaičaitis.
13. Idilė – lyrikos žanras, nedidelės giedros nuotaikos kūrinys, kurio tipiški vaizdai – saulė, pieva, žiedai, upelis, gyvulių kaimenė. Šis žodis vartojamas ir platesne prasme – kaip raamus, giedras, be rūpesčių gyvenimas, darni meilė ir pan. Pvz.: J. Aisčio “Peizažas”.
14. Lyrizmas – tai gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.
15. Paralelizmas – žmogaus ir gamtos gyvenimo ryšys.
16. Palyginimai – gretinimai liaudies dainose, pvz., bernelis dobilėlis, mergelė lelijėlė.
17. Įasmeninimas – kitaip personifikacija, t.y. negyviems daiktams priskiriamos, suteikiamos gyvų žmonių savybės.
18. Nuolatiniai epitetai – liaudies dainose nuolat vienodai, panašiai apibūdinami žodžiai, pvz.: mergelė – jaunoji, svirnelis – aukštasis.
19. Hiperbolė – nepaprastas vaizduojamojo objekto savybių padidinimas, perdėjimas, siekiant pajuokti, sugėdinti ir pan.
20. Deminutyvai – mažybiniai ir maloniniai žodžiai.
21. Stilizacija – specialus sąmoningas kurio nors kūrinio, ku
urių nors bruožų mėgdžiojimas, imitavimas. Jei siekiama pasišaipyti, pajuokti, tai toks kūrinys vadinamas parodija. Pvz.: liaudies dainų stilizacija A. Miškinio “Dukterytužėlė ir motinėlytė”.
22. Parodija – stilizacijos būdas siekiant pasišaipyti, pajuokti.
23. Rimas – eilėraščių eilučių pabaigos sąskambis. Jis gali būti tikslus ir netikslus. Rimai taip pat skirstomi į vyriškuosius, moteriškuosius ir daktilinius.
24. Rimavimo būdai – gretutinis (aabb), kryžminis (abab) ir gaubiamasis (abba).
25. Metafora – žodžio reikšmės perkėlimas, pagrįstas daiktų, reiškinių ar jų savybių panašumu. Pvz.: skarotos eglės, pienių saulytės, lubinų žvakės ir t.t.
26. Draminė pasaka – sujungti pasakos ir dramos motyvais kūriniai. Pvz.: A. Liobytės “Kuršiukas”.
27. Monologas – vieno veikėjo kalba, lyg ir nesikreipiant į kitą veikėją arba nesitikint iš jo atsakymo.
28. Dialogas – dviejų ar kelių (polilogas) veikėjų pasikalbėjimas.
29. Draminis veiksmas – paprastai gan ryškūs to veiksmo priežasties-pasekmės ryšiai. Veiksmą į priekį stumia veikėjų susidūrimas, priešingos nuomonės, skirtingi siekiai ir tarp veikėjų susidariusi kolizija.
30. Kolizija – priešingų jėgų, siekimų ar interesų susidūrimas.
31. Konfliktas – emocinę įtampą keliantis priešingų siekių, pažiūrų, norų susidūrimas, kova.
32. Intonacija – frazės, sakinio ar ilgesnio teksto tarimo būdas, perduodantis kalbėtojo jausmą, požiūrį į kalbamąjį objektą. Intonacijos savitumą lemia kirčiai, pauzės, tempas, melodija, o tiksliau – visų šių dalykų junginys.
33. Romanas – epikos žanras. Jis didelės apimties, veikia daug veikėjų, būdingos kelios, tarpusavyje susijusios siužetinės linijos, veiksmas vyksta keliose vietose, o trunka romanas tradiciškai ilgai. Romanas, pasitelkęs įvairių formų gudrybių, turi galimybę pavaizduoti platų ir įvairiapusišką gy
yvenimo kontekstą, nupiešti gyvenimo vaizdą. Pvz.: Č. Dikenso “Oliverio Tvisto nuotykiai”.
34. Novelė – vienas pagrindinių epikos žanrų. Ji nedidelės apimties, turi minimalų veikėjų skaičių. Jos veiksmas glaustas, neišplėtotas, trumpas vaizduojamasis laikas, personažo gyvenimo atkarpa, griežta kompozicija arba griežta vaizdų atranka ir tvirti jų priežastiniai ryšiai. Novelei artimiausias žanras – apsakymas. Joje vaizduojami tik svarbiausi herojaus likimui įvykiai, atsiskleidžiantys per trumpą laiką. Pvz.: P. Cvirkos “Klumpės”.
35. Vaizdelis – nedidelis, nesudėtingo turinio kūrinys.
36. Impresija – įspūdis, subjektyvus išgyvenimas.
37. Miniatiūra – mažos apimties, labai glaustas kūrinys. Taip pat jis vaizdus, išraiškingas.
38. Apysaka – epikos žanras tarp apsakymo ir romano, kuriame išryškėja 2-3 veikėjų paveikslai. Pavaizduojami lemtingi tų veikėjų gyvenimo epizodai, bet ne visas gyvenimas. Pvz.: S. Šaltenio “Riešutų duona”.
39. Dienoraštis – kasdieniniai autoriaus užrašai apie save, įvykius, aplinką. Jam artimi biografija, memuarai, autobiografija. Pvz.: Anos Frank “Dienoraštis”, Sue Townsend “Slaptas Adriano Moulo dienoraštis”.
40. Kompozicija – atskirų kūrinio dalių, fragmentų, vaizdų surikiavimas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma; stambesnio kūrinio skirstymas į dalis, skyrius, veiksmus. Kompozicija yra trijų rūšių: uždara (kūrinys turi aiškią pradžią ir pabaigą, įvykiai prasideda ir baigiasi kūrinio rėmuose), žiedinė (dažniausia eilėraštyje, pabaigoje kartojama pradžios eilutė ar posmas) ir atvira arba fragmentinė (kūrinys susideda iš laisvai siejamų vaizdų, apmąstymų virtinės, baigiasi daugtaškiu, klaustuku – parodoma, kad tai atsitiktinė atkarpa iš jausmų, minčių srauto, gyvenimo tėkmės epizodas).
41. Veikėjas gali būti teigiamas ar
rba neigiamas, pagrindinis arba antraeilis, šalutinis, epizodinis, statiškas arba dinamiškas. Personažas – veikėjo sinonimas, herojus – pagrindinis veikėjas, charakteris – veikėjo sinonimas, tik turi būti gan ryškus jo vidinis pasaulis, tipas – veikėjo paveikslas, apibendrinantis tam tikros žmonių grupės bruožus (pvz.: klajūno tipas). Veikėjų kūrimo būdai: 1. Autorinė charakteristika. 2. Portretas. 3. Kiti veikėjai. 4. Autocharakteristika. 5. Kalba. 6. Veiksmai, poelgiai. 7. Aplinka, daiktai. 8. Vardas.
42. Personažas – tarptautinis žodžio “veikėjas” sinonimas.
43. Herojus – pagrindinis veikėjas, į kurį sutelktas visas dėmesys.
44. Charakteris – kartais vartojamas kaip “veikėjo” sinonimas, tačiau tokiu atveju turi būti gana ryškus to veikėjo vidaus pasaulis.
45. Trioletas – labai griežtos sandaros posmas, lyrikos žanras. Jį sudaro 8 eilutės, pirmoji eilutė būtinai sutampa su ketvirtąja ir septintąja, o antroji su aštuntąja. Trioletuose yra tik du rimai. Pvz.: K. Binkio “Tulpės”, “Obelų žiedai”, “Žibuoklės”.
46. Sonetas – griežtos struktūros, griežtos formos žanras. Jį sudaro 14 eilučių: itališkąjį sonetą – 2 ketureiliai ir 2 trieiliai, angliškąjį arba šekspyriškąjį – 3 ketureiliai ir 1 dvieilis. Juos rašė V. Šekspuras, V. Mačernis, Petrarka.
47. Romansas – gali būti įvairaus ilgumo, įvairiai rimuojamas, tačiau paženklintas atviro jausmingumo, nertai – liūdesio, skausmo, kančios. Romanso pasaulis gana aiškus, lengvai suvokiamas, dažnai pagrįstas vakaro, rudens, išsiskyrimo situacija, jame akivaizdžios “aš” ir “tu” figūros – dauguma romansų apie meilę. Pvz.: P. Širvio “Kai brendu naktimi”.
48. Asonansas – balsų sutankinimas, paryškinimas.
49. Aliteracija – priebalsių pabrėžimas, ryškinimas.
50. Etiudas – nedidelis, neužbaigtas kūrinys, kūrinio užuomazgos, apmatai.
51. Ritmas – garsų stabčiojimas, trūkčiojimas, šokčiojimas.
52. Metras – (tam tikra kalbos ritmo tvarka). Specialus eilučių vidaus matas. Jis visada pasikartoja kitoje eilutėje, eilučių grupėje arba ir visame kūrinyje. Dviskiemeniai: chorėjas ~_/~_/~_/~_ (Miškas ūžia, verkia, gaudžia) ir jambas _~/_~/_~/_~/_ (Lietus plonom stiklinėm kojom). Triskiemeniai: daktilis ~_ _/~_ _/~_ _/~_ _ (Sukasi sukasi, vejasi vejasi), amfibrachis _~_/_~_/_~_/_~_ (Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka) ir anapestas _ _~/_ _~ (Aš laimingas esu). ~ – kirčiuotas skiemuo, _ – nekirčiuotas skiemuo, / – atskiriamos pasikartojančios grupės.
53. Eilėdara – tam tikras metrų tvarkos variantas, modelis. Toninė eilėdara pagrįsta vienodu kirčiuotų skiemenų skaičiumi eilutėje. Silabinė eilėdara pagrįsta apytikriai vienodu skiemenų skaičiumi. Silabotoninė eilėdara pagrįsta dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje. Verlibras – bet kaip kirčiuojami skiemenys – labai būdingas dabartinei poezijai.
54. Tragedija – dramos žanras, vaizduojantis stiprių, ryškių, valingų, kenčiančių herojų (1) principinius, neišsprendžiamus susidūrimus, konfliktus (2), pasibaigiančius neišvengiama mirtimi (3). Kasdieninėje kalboje tai reiškia dielę nelaimę, skaudžius išgyvenimus ir pan. Pvz.: V. Šekspyro “Romeo ir Džuljeta”.
55. Prologas – epinio ar draminio kūrinio įžanga, informuojanti apie įvykius prieš užsimezgant kūrinio veiksmui, arba kitokio pobūdžio autoriaus komentarai.
56. Eufuizmas – įmantrus, manieringas ir sąmoningas pasakymas, išpūstas, prašmatnus, autoriaus išprusimą ir sąmojį įkyriai demonstruojantis stlius.
57. Katarsis – meno kūrinio sukeliamas išgyvenimas, nemalonių, skausmingų įspūdžių išsklaidymas, juos sunaikinant, paverčiant priešybe; emocijų nuskaidrinimas, dvasinės pusiausvyros, jausmų harmonijos sutvirtinimas.
58. Tragiškoji klaida – ne šiaip eilinis apsirikimas, o nepataisomas suklydimas, padarytas ne išblogos valios, o nežinant kurių nors svarbių dalykų.
59. Tragiškoji kaltė slypi herojaus prigimtyje; jis negali būti kitoks, negali elgtis ir gyventi kitaip.
60. Periodas – ilgas sudėtingas sakinys, ryškiomis pauzėmis padalintas į kelias dalis, kurios tariamos pakeliant ir nuleidžiant balsą. Balso pakilimas ir nusileidimas kuria bangavimo įspūdį, pakilią, ekspresinę intonaciją.
61. Onomatopėja – tropas, kurio pamatas – įvairių tikrovės garsų pamėgdžiojimas. Tai garsinis simbolis, kurį kalbėtojas pavartoja vietoj tikrojo vardo ar pavadinimo. Pvz.: .tuoj visa salė plešku plešku.
62. Licencija – retorinė figūra, kuria kalbėtojas atvirai, drąsiai reiškia savo mintis ir jausmus ir pavartoja kokį stačiokišką žodį, keiksmą ar posakį minties tikrumui ir aiškumui sustiprinti bei savo emocinei būsenai atskleisti. Pvz.: .”kraujalakiai”, “vagys” – ir labai smarkiai sušunka. “Tu, velne, pasiutėli, kada aš tave keikiau?.. Po šimts pypkių, mes geruoju galim.
63. Anafora – to paties žodžio ar frazės kartojimas sakinių, eilučių ar pastraipų pradžioje. Tokia figūra į priekį iškeliamas žodis ar frazė kalbėtojui yra svarbiausi. Pvz.: – Mums reikia kapitalo, – sako, – be kapitalo kultūros nėra; mums reikia kapitalo savo kultūrai tverti.
64. Sinonimija remiasi tos pačios arba artimos reikšmės, bet skirtingo skambesio žodžių arba žodžių junginio kartojimu greta arba netoli vienas kito. Pvz.: .apie Lietuvą kalba: jos praeitį, didumą, platumą, spėkas. .bet, nelaimė, to nėra, tik riejasi, pjaunasi, plūstasi.
65. Retorinis sušukimas – viena iš emocingiausių stiliaus figūrų, kuria kalbėtojas stebisi, piktinasi, džiaugiasi, triumfuoja.
66. Antitezė – tai kontrastingų reiškinių arba dalykų gretinimas, reiškiamas paralelinėmis sintaksinėmis konstrukcijomis.
67. Analogija yra skirtingų dalykų lyginimas, paremtas jų panašumu.
68. Kontrastas – atvirkštinė analogija, juo paryškinama lyginamų reiškinių priešybė.
69. Sentencija – tai glaustai suformuluota bei apibendrinta gyvenimo išmintis. Tekste ji gali atlikti keletą paskirčių – aiškinti, mokyti, kviesti, raginti imti pavyzdį, paskatinti veikti, gėdinti, priminti. Ji pati gali būti argumentas.
70. Kompromisas – priešingų nuomonių ar interesų atstovų susitarimas, pasiektas abipusėmis nuolaidomis.
71. Legenda (lot. legenda – tai, kas skaitytina) yra ir folkloro, ir literatūros žanras. Legendos turinys paprastai apibendrina esmingus, lemtingus praeities reiškinius, taip pat vaizduoja Dievo ir šventųjų gyvenimus. Legendos vaizduojamajam pasauliui būdingi fantastiniai, antgamtiniai elementai, tačiau skaitytojas skatinamas pasitikėti pasakojimo tikrumu. Legendai dažniausiai būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos, apibendrinimo mostas. Jai artimi sakmės bei padavimo žanrai.
72. Padavimas aiškina konkrečių gamtos ar istorijos paminklų, ypatingų vietovių kilmę. Padavimų paskirtis – aiškinamoji, pažintinė.
73. Parodija (graik. parõdia (o – su brūkšneliu viršuje)farcir – prikimšti) – storžieviški juokai, išdaigos arba komedijos atmaina, susiformavusi viduramžiais, – anekdotiškomis kasdienybės situacijomis pagrįsti vaidinimai, šiurkštokai pašiepiantys, parodijuojantys kokius nors aktualius reiškinius, bruožus.
86. Tragikomedija – dramos žanras, kuriame susipina komedijos ir tragedijos bruožai. Neva juokdamasis, vartodamas įvairias komizmo rūšis – groteską, paradoksą, farsą, parodiją, tragikomedijos autorius siekia atskleisti iš principo liūdnus, tragiškus, visuotinai svarbius reiškinius. Vaizdžiai tariant, tragikomedija – tai juokas pro ašaras.
87. Remarka (pranc. remarque) – autoriaus pastaba, komentarai dramos kūrinio tekste. Remarkomis gali būti informuojama apie veiksmo vietą, laiką, personažų išorę ar net būdą. Tačiau išplėtotoje remarkoje gali atsiskleisti ir tiesioginis autoriaus požiūris į vaizduojamus dalykus. Remarka tam tikra prasme yra pasakotojo požiūrisį vaizduojamus dalykus.Remarka tam tikra prasme yra pasakotojo (būdingo epikai) apraiška, pasakojimo “rudimentai”.
88. Atributas (lot. attributum) – esminė, neatskiriama objekto, daikto ar reiškinio savybė, požymis.
89. Ironija (graik. eironeia – apsimetimas, nežinojimas) yra viena ir iš komizmo formų, ir stiliaus ypatybė. Tai paslėpta, sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas; žodžio, posakio ar ilgesnio teksto reikšmė, priešinga tiesioginei, prieštaravimas tarp vaizduojamojo objekto tikrosios reikšmės ir jo vertinimo – pavyzdžiui, linksmas santykis su baisiais dalykais ir atvirkščiai. Ne visi žmonės sugeba iškart suvokti ir įvertinti ironiją – dėl to kartais susipykstama ar paprasčiausiai nesusikalbama.

Leave a Comment