Individas ir visuomenė

Individas
Pažvelkime atgal, į laikus prieš keturis tūkstančius metų. Prisiminkime tuometinio pirmojo kultūros centro Mesopotamijos gyventojų šumerų pasaulėžiūrą.

Šumeras pirmiausia žvelgdavo į dangų. Tenai jis regėdavo ritmingai ateinančias ir pasitraukiančias dievybes. Dangus – amžinumas, dievybė, reali būtis, žemiškojo pasaulio provaizdis. Žemiškasis gyvenimas buvo laikomas tik netobulu amžinojo dangaus atvaizdu, nulemtu žmogui nepavaldžių likimo jėgų. Žmogaus gyvenimas yra tik dangiškojo veiksmo atkartojimas ir daugiau nieko. Šumerai neturėjo suformavę individualumo sampratos. Todėl, anot jų, visą esmę sudaro iš dangaus ateinantys pavyzdžiai, veiksmų klišės. Viskas numatoma (aastrologija!).

Trumpai tariant, nebuvo jokio istorijos ar individo suvokimo. Tikrovė buvo laikoma kaip cikliškas virsmas: “Nieko nėra vienkartinio, viskas kartojasi.; kiekvienas veiksmas jau yra kartą vykęs, vyksta dabar ir vyks ateityje; tie patys individai jau buvo, yra ir pasirodys ateityje.” (Citata iš: Thomas Cahill. Abrahams Welt – Wie das jüdische Volk die Zivilisation erfand. Köln, 2002).

Biblijoje mes susiduriame su absoliučiai priešingais dalykais. Pradžios knygos vienuoliktame ir dvyliktame skyriuose sutinkame tikrą asmenybę – tai Abraomas! Jį pašaukė Dievas ir liepė leistis į nežinomą kelionę. Abbraomui ateitis nebuvo žinoma. Dievui Abraomas labai svarbus kaip individas. Su jo pagalba Dievas kuria istoriją. Visiškai kitokie dalykai vaizduojami Gilgamešo epe.

Biblijoje jau pirmajame skyriuje “nudievinamas” dangus ir žvaigždės – jos viso labo tik dangaus lempos. Dieviškas yra vienas Dievas, o

žmogus panašus į jį. Be to, žmogus yra laisvas ir gali bei turi pats priimti moralinius sprendimus.

Izraelitams didelę reikšmę turi gyvenimas čia ir dabar, nes čia ir dabar priimami svarbūs moraliniai sprendimai. Istorija ne kartojama, o aktyviai kuriama. Ir visa tai vyksta prisiimant atsakomybę prieš Dievą.

Štai toks kontekstas. O dabar pereikime prie teisės. Teisė įgauna prasmę tik tuomet, kai egzistuoja nauji veiksmai, kuriuos atlieka būtent individas ir kai tie jo veiksmai turi reikšmę ateičiai. Negalima kalbėti apie teisę nesant laisvam, negalinčiam laisvai elgtis individui.

Be to, individas turi turėti teisę klysti. Tik turintis teisę suklysti gali būti individas. Hannesas Steinas patvirtina: “Be kaltės problemos nėra ir individo. Individas gali būti tik tas, kuris gali tapti kaltu” (H. Stein. Mooses und die Offenbarung der Demokratie, Berlin, 1998). Apie šį principą liudija jau Adomas ir Ieva. Pr 2–3 jie sutinkami kaip individualios asmenybės, įpareigotos paklusti pirmajam “įstatymui” (Pr 2, 17), tačiau laisvos klysti, net padaryti nuodėmę. Teisė – kaltė – individas yra neatskiriamai susiję dalykai.

Kiekvienas žmogus individualiai atsakingas prieš Dievą! Ši nuostata bene aiškiausiai pateikiama Įstatymo 24,16: “Tėvai nebus baudžiami mirtimi už savo vaikus nei vaikai bus baudžiami už tėvus. Tik už savo paties nusikaltimą žmogus gali būti nubaustas mirtimi”. Kiekvienas individas svarbus Dievui, atsako prieš jį ir

r todėl gali būti kaltas. Individuali žmogaus kaltė visų pirma sudaro prielaidas jo individualumui

Leave a Comment