LIKIMO SAMPRATA ŠIUOLAIKINIO ŽMOGAUS GYVENIME

LIKIMO SAMPRATA ŠIUOLAIKINIO ŽMOGAUS GYVENIME

Šiandien itin dažnai svarstomas individualios atsakomybes ir aktyvumo bei iniciatyvumo klausimas: kiek nudienos žmogus gali buti ir yra atsakingas už visuomeneje vykstancius procesus; kiek imanoma efektyvi ju kontrole ir reguliavimas; ar tai iš viso yra žmogaus kompetencijoje.

Musu laiku visuomeneje akivaizdus tokie procesai, kaip senosios tvarkos irimas, leidžiantis isitvirtinti naujiems autoritetams, spartus technologiju vystymasis, gamybos proceso ir masines kulturos standartizacija, tarpininkaujancios patirties plitimas ir pan. Visa tai igalina socialines agenturos atkerejiima, globalizacija, o kartu formuoja ir kitoki žmmogaus santyki tiek su savimi, tiek su supancia aplinka: suteikiamos galimybes greitai, patogiai ir efektyviai komunikuoti, tuo pat metu dalyvauti daugelyje socialiniu aplinku ir atlikti ivairius socialinius vaidmenis bei vartoti daugelio sociumu produktus (netgi priarteti prie tokiu aplinku, kuriose tiesiogiai fiziškai nedalyvaujama), rinktis iš daugelio imanomu alternatyvu. Pleciasi tiesiogiai ir netiesiogiai patiriama tikrove. Taciau kita šiu procesu puse – atomizacija: i tarpusavio santykius skverbiasi vis daugiau tarpininku; bendravimas tampa trumpalaikiu, fragmentišku, niekuo neipareigojanciu; jame vis mažiau vietos belieka pasitikejimui ir atsakomybei; suunkiai beimanomas vientiso saves vaizdo, tapatumo, individualios savasties formavimas. Žmogus funkciškai suvokia ir vertina aplinka, jauciasi vienišas ir nesaugus, susvetimejes socialines tikroves atžvilgiu, bejegis, negaledamas kontroliuoti, ivaldyti bei keisti visuomeneje vykstanciu procesu, rasti jiems racionaliu paaiškinimu. Jis svetimas jam nepaaiškinamos ti

ikroves atžvilgiu, todel dažnai visa atsakomybe ir veikimo iniciatyva atiduoda, perkelia kažkam kitam. Bendravimo ir saugumo poreikiu nepatenkinimas ir siekis adekvaciai juos patenkinti skatina žmones ieškoti nauju saviraiškos ir savisaugos sriciu.

Dažnai sustojama ties dar vienu šiuolaikines visuomenes procesu, turinciu itakos aukšciau minetiesiems, – tradicinio religingumo ir tradicinio bažnycios vaidmens transformacija. Jei anksciau tradicines religines doktrinos suteikdavo žmonems visuotine vertybiniu orientaciju struktura, nusakydavo galutinius ju gyvenimo tikslus ir pateikdavo priemones jiems pasiekti, t.y. orientuodavo kasdiene veikla i šio tikslo realizavima, tai dabar pamažu nusigrežiama nuo tradicines religijos ir ja nebesivadovaujama, norint susivokti neapibrežtumo ir nepastovumo situacijose. Atrodo, kad ji nebetenka sakralizuojancios galios, strukturavusios žmoniu gyvenima, ir kad žmones gyvena sekuliariame, profaniškame pasaulyje. Taciau tai jokiu budu nereiškia religijos nunykimo: ji tik transformuojasi, iggauna kitoki turini. Tai patvirtina nauju religingumo apraišku, religiniu praktiku, religiniu scenariju gyvybingumas žmoniu mentalitete ir elgesyje. Šiandien žmones savo pasitikejima ir atsakomybe orientuoja i naujas tikybas, nauju religiniu isitikinimu sistemas, religines grupuotes, kuriu kurimosi tendencija išryškejo jau XXa. pradžioje, po antrojo pasaulinio karo. Tai paliudija naujojo religingumo formavimasi; pamažu jis igyja institucionalizuotas formas, gasdina savo tariamu (perdetu) agresyvumu ir destruktyvumu. Butu galima pamineti tokius šio proceso ypatumus: ezoterines, kultines, spiritualistines simbolikos antpludis; pakites santykis su anapusybe, transcendencija; eklektiško religinio ta

apatumo ir pasauležiuros, neipareigojancios ir nesaistancios griežtais reikalavimais, formavimasis; funkcinio ir fatališko santykio su pasauliu isivyravimas. Panašu, kad kuriasi nauja religine rinka, siulanti patogu, priimtina tikejima ir lengva, neskausminga išganyma.

Viena iš šio naujojo religingumo formu butu galima laikyti ir tikejima likimu. Tiek kasdiene musu patirtis, tiek ivairus kiekybiniai sociologiniai tyrimai rodo, kad šiandien ši religingumo apraiška yra stipriai isišaknijusi žmoniu samoneje ir elgsenoje. Likimas – tarsi mažas gyvenimo modelis, todel jo samprata gali pasitarnauti kaip priemone atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasauležiura, jausena ir laikysena, atspindeti socialini pasauli jo akimis: kiek žmogus jauciasi atsakingas už jame vykstancius procesus, už ju eiga ir krypti? Kiek jis laisvai ir nevaržomai gali tai itakoti?

Tad kokia tikrove slepia likimo metafora?

Šiandien Lietuvos žmoniu mentalitete pastebimos kelios pagrindines likimo sampratos, kuriose ir atsispindi jaunuoliu jausenos, laikysenos šiandienos pasaulyje – tarpine, nusakoma kaip žmogaus ir dievo bendradarbiavimas, likimo vergai ir likimo kalviai (pažymetina, kad duoti pavadinimai tera tik salyginiai).

Pirmoji laikysena pavadinta tarpine, nes cia visa žmogaus egzistencija – kelias nuo gimimo iki mirties – suvokiamas kaip bendras jo paties ir dievo veikimas, kurimas, harmoningas ju bendradarbiavimas. Kasdienybeje toks žmogus – savarankiškas ir veiklus, sugebantis išskleisti savo potencijas, rinktis savo valia, noru ir intencija, kurti savo likima, brežti savo gyvenimo orientyrus. Bet vis delto pi

ilnutinis žmogaus gyvenimo iprasminimas ir pagrindimas neimanomas be dievo malones ir palaimos. Paprastai jis suprantamas dvejopai. Vieniems budinga krikšcioniško Dievo samprata: jis suvokiamas kaip kurejas, kaip asmeniškas dievas, dalyvaujas žmoniu gyvenime, kaip gailestingas ir teisingas bei galintis nubausti Viešpats. Gi žmogus – jo kurinys, turintis laisva valia ir galimybe veikti. Žmogaus ir Dievo santykis – asmeniškas, samoningai suvoktas, abipusis, turintis grižtamaji ryši. Nejauciama jokia prieštara tarp žmogiškojo ir dieviškojo pradu, nes jie veikia kartu, vienas kita papildydami. Ir tik toks ryšys užtikrina žmogiškosios egzistencijos pilnatve. Kitiems gi dievas – beasmene jega, energijos rušis, desniai, nubrežiantys tam tikrus orientyrus laisvam žmogaus pasirinkimui, kaip kažkas iš aukšciau, iš ten. Panašu, kad ši laikysena turetu buti priimtiniausia tradicinio (katalikiško) mentaliteto žmonems, nes joje mažiausiai katalikiškai samonei svetimu elementu. O tam, kad pateikiamos šiek tiek skirtingos dievo apibrežtys, gali itakos tureti pliuralistine šiuolaikinio žmogaus patirtis, kurios pagrindine nuostata yra nesirinkti, netureti jokiu rinkimosi kriteriju arba rinktis bet ka. Toks rinkimosi/nesirinkimo budas taikomas ir religiniuose dalykuose (religinis pliuralizmas): išlieka poreikis tiketi, taciau keiciamas tikejimo turinys, pasirenkant bet ka, kas yra priimtina ir patogu. Todel gali buti taip lengvai keiciamas ir iprastai suvokiamo dievo (krikšcioniško dievo) sampratos turinys, bet kokias kitas aukštesnes jegas ivardijant dievu.

Tokiomis gyvenimiškomis nuostatomis besivadovaujantys žmones re

ealiausiai gali itakoti visuomeneje vykstancius reiškinius, juos kontroliuoti ir buti atsakingais už juos.

Žmones, kuriems budinga antroji laikysena, butu galima pavadinti likimo vergais. Jei pirmaja pozicija palaikantys žmones suvokia save kaip kuriancius, tvarkancius savo gyvenima ir veikla su ju dievo pagalba (bendras žmogaus ir dievo kurimas), tai šie jauciasi visiškai arba beveik visiškai priklausomi ir suvaržyti, negali pakeisti gyvenimo savo pastangomis ir vidinemis potencijomis, jam suteikti aiškia krypti ir tikslus. Visa savo atsakomybe, veiklos aktyvuma ir iniciatyva jie projektuoja, atiduoda ne sau, o kažkam kitam, likimui. Likimas paprastai personifikuojamas i aukštesne beasmene jega, valdancia žmones, ju likimus ir gyvenimus. Šioje likimo sampratoje ryškiausiai atsispindi šiandienos žmogaus bejegiškumas ir nesaugumas, nesugebejimas artikuliuotai paaiškinti ji supancios aplinkos ir pateikti racionaliu šios priklausomybes argumentaciju. Tai sudaro prielaidas formuotis fatališkam žmogaus santykiui su pasauliu, kur jo veikimo laisve – labai maža ir ribota, o priklausomybe nuo kažko kito – labai didele.

Neretas savo gyvenima bando paaiškinti, pasitelkdamas karmos savoka. Karma yra žinoma kaip indu religines filosofijos savoka, dogma, reiškianti žmogaus veiksmu per jo eiline egzistencija visuma, nulemiancia jo artimiausia persikunijima. Tai – savotiškas desnis, automatiškai veikiantis atpildo mechanizmas, paaiškinantis, kas žmogaus laukia po jo mirties ir kodel socialine žmoniu padetis yra nevienoda. Panašu, kad karmos samprata patogi ir priimtina tuo, jog ji leidžia pateisinti žmogaus nesavarankiškuma ir silpnavališkuma, pasyvia jo laikysena, santyki su pasauliu, kur jo atsakomybe ir iniciatyva atiduodama beasmenes jegos kompetencijai.

Labiausiai tiketina, kad toks santykis su pasauliu yra budingas vyresnes kartos žmonems. Beveik visi jie turi vienokia ar kitokia sovietmecio patirti, kai viskas buvo garantuota (darbo vieta, atlyginimas, gyvenamasis plotas ir t.t.) ir nereikejo deti dideliu pastangu savo gerovei užtikrinti. Gi šiandien gyvenimas iš ju reikalauja daug ko – veiklumo, aktyvumo, komunikabilumo, atsakomybes ir iniciatyvos. Daugumai ju dabar sunku pritapti, persiorientuoti prie šiuolaikines gyvensenos tempu, todel jie save vertina kaip pasyvius ir praradusius atrama savo gyvenime bei neturincius jokios sprendžiamosios galios socialines problematikos svarstyme.

Treciosios laikysenos atstovai likimo kalviai, savarankiški ir niekieno nevaržomi, save laiko savo valios ir likimo šeimininkais, savarankiškai obliuojanciais savo gyvenima ir veikla. Paprastai tokie žmones deklaruoja savo nepriklausomybe ir nera linke sieti savo gyvenimo prasmingumo su kokio nors dievo veikimu. Taciau nemaža dalis tokiu, kurie visgi palieka vietos šiokiam tokiam dievo dalyvavimui ju gyvenime. Neklystume sakydami, kad tokia gyvenimo vizija priimtiniausia paaugliams, jaunuoliams, kurie visgi neturi realios itakos socialinei raidai ir ivykiams. Visiškai tiketina, kad pastarieji atspindi šiuo metu itin populiaria nieko nepaisancio, apie nieka negalvojancio jaunuolio, nesibodincio paminti visas senas vertybes ir maksimas, pozicija. Taipogi ji turetu buti patraukli ir vadinamiesiems kulturiniams marginalams, propaguojantiems alternatyvini gyvenimo stiliu: jie mažai isijungia i socialiai aprobuotas aplinkas, renkasi neformalius saviraiškos budus (tarkim, grojimas ir uždarbiavimas gatvese), buriasi i uždaras grupuotes; cia jie kuria savo pasauli, pritaikydami jam ivairius socialines tvarkos atributus (savos strukturos buvimas, taisykliu galiojimas). Tiek vienu, tiek kitu elgsenoje galima ižiureti begima iš socialiai reglamentuotos erdves. Jie bega, nes taipogi jauciasi bejegiai ir negalintys rasti aiškaus atsakymo i iškylancius klausimus. Taciau savo bejegiškumo jie neprojektuoja, nesuvercia likimui kaip beasmenei tikrovei, o ji kompensuoja, kurdami sau priimtinus elgesio modelius.

Aprašytos žmoniu laikysenos – savotiški teoriniai konstruktai, kuriu visgi nereiketu laikyti idealiais ir universaliais. Jie padeda isigilinti i lietuviu mentaliteta, pažinti ju pasaulio refleksija, santyki su socialine erdve ir joje vykstanciais procesais. Ir visgi tenka konstatuoti tai, kad lietuviu mentalitetas dar nera pasiekes brandos stadijos, nes tik nežymi visuomenes dalis jauciasi realiai galinti itakoti joje vykstancius procesus, gyli ir krypti, prisiimti už tai atsakomybe.

Leave a Comment