Lietuvių rašytojai

K.Donelaitis
Svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis. “Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta.

Maironis
Aiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos paprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būties pilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą. Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironis lietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimo kriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prrasideda lietuviškos lyrikos istorija.
Maironis-šiuolaikines poezijos pradininkas,vienas zymiausiu lietuviu oratorinio eilerascio kureju.Jis sukure pakyleta,tauru bei idealizuota kalbejima apie tevyne,praeiti.Praeitis – tai,ka butina,verta atsiminti,ko jau nebera,bet kas sudaro visa tautos patyrima.Budamas romantiku, jis idealizuoja praeiti,sureiksmina meile tevynei, demesys krastovaizdziui.
Maironis sukūrė lituvių literatūroje lyrinės poemos žanrą, būdingq romantizmui : Jaunoji Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909), Mūsų vargai (1920).Pasakojamosios poezijos žanro kūrinių – baladžių Kastytis ir Jūratė, Čičinskas. Jis yra juvėnalinio tipo satyrų kūrėjas Skausmo balsas, Mano mokslaudraugiams, Kai kam, Spjauk, drauguži, į viską, kas žiba.

J.Biliunas-XXa.rasytojas humanistas,auksciausia vertybe žmogiskumas, užjaute keenčianti žmog.Pirmasis liet.lit. iskele zmogaus vidini pasauli i pirma vaizdavimo plana ir nuosirdzia meile susilde sukurtu zmoniu paveikslus.Savitas blogio supratimas,naujai traktuojamos dvasines vertybes, o ypač ju stoka gyvenime suteike jo prozai nepakartojamu bruožu, ypač svarbus egzistencinis žmogaus trapumas
J.Biliūnas, pirmas lirtuvių ra

ašytojas, ištobulinęs apsakymą,suteikęs jam europietišką formą. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją pakeitęs pasakotoju, kuris dalyvauja kūrinyje užjauzdamas, suvogdamas, prisiimdamas atsakomybę.
Atrodo, kad už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkas svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų. J.Biliūno kūriniose atsiveria potekstė .
J.Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailėsčio situacijos ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu. Savo kūrinius J.Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“ , tai rodo, kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios įvykius.
Novelės: Kliudžiau, Vagis, Žvaigždė. Paskutiniais gyvenimo metais, jau sirgdamas, parašė pagrindinius savo kūrinius, noveles: Jonukas, Lazda, Ubagas, Brisiaus galas, apysaką Liūdna pasaka ir kt.

xV.Krėvė – įvairiapusio talento menininkas .Jo kūrybos skalė plati : nuo tautosakinių padavimų iki istorinių asmenybių, nuo šiaudinės pastogės veikėjų iki Biblijospersonažų, nuuo Rytų pasakų iki savo tautos išminčių. V.Krėvė išbandė daug žanrų: pasaką,
Padavimą, novelę, apysaką, dramą, tragediją. Jis sukūrė kelias literatūrinių stilių atmainas: romantinį (Dainavos šalies senų žmonių padavimai), aforistinį (Rytų pasakos), biblinį (Dangaus ir žemės sūnūs), realistinį (Šiaudinėj pastogėj).
V.Krėvė – didžiojo stiliaus rašytojas, žemiškąją problematiką, kaimiškąją patirtį pagilinęs būties prasmės klausimais, audringa žmogaus dvasios prigimtimi.

V.M.-Putinas
Šio rašytojo kūryba – daugiažanrė: romanai, dramos, lyrika. V.M.- Putino kūryba užima ilgą laikotarpį (1911 – 1967). Išsiskiria du kūrybos epicentrai: pirmasis apima maždaug 1922 – 1937 m., į jį įeina eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų au

ušrų“, romanas „Altorių šešėly“, poezijos rinktinė „Keliai ir kryžkeliai“. Antrasis epicentras apima paskutinį gyvenimo dešimtmetį (1957 – 1967), į jį įeina “Vakarinėj žaroj“ eilėraščiai ( pirmiausia „Parafrazės“), romanas „Sukilėliai“, eilėraščių rinkiniai „Būties valanda“ ir „Langas“. Šiuos epicentrus sujungia ilgas kūrybinis kelias, kūrybos vientisumas, atspindintis kilimą, neišvengiamą kompromisą, atsinaujinimą ir nuolatinę kūrėjo pastangą išlikti savimi, išsaugoti ištikimybę sau, žmogui, tautai.

Dramatinis eilėraštis pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo būsenose. Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”. Laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Konfliktas-tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos. Reikalauja didelės skaitytojo intelekto įtampos. Daug priešpriešos iš kurios gimsta įtampa. Eilėraščio individas reikalauja pakilti iki jo lygio.

J.Savickis – naujo tipo lietuvių rašytojas, moderniosios literatūros kūrėjas, prozos reformatorius. Jo prozoje yra ekspresionizmo
žymių: netikėtumo, išraiškingumo siekimas, situacijų modeliavimas, panaudojant scenos, kaukės įvaizdžius. Rašytojas atsisako vienaprasmio vertinimo, gėris ir blogis atrodo sumišę, bet žmogui yra įgimta ieškoti išeities, siekti gėrio. Lietuvių prozai įprastą
graudumą J.Savickas prozoje keičia įvairesni stebėjimo rakursai, žaidybiškumas, intelektuali ironija, konstruktyvumas.
Prozos rinkiniai : Šventadienio sonetai (1922), Ties aukštu sostu (1928). Apsakymų rinkinys Raudoni batukai (1951), romanas
Šventoji Lietuva (1952), novelės: Vagis, Ad Astra, Fleita.

Salomėjos Nėries biografija komplikuota .Poetė nebuvo įžvalgi politikė .Paskutinių jos gyvenimo metų kūryba, sudėta į rinkinį
„ Prie didelio kelio “, rodo, jog poetė skaudžiai kentėjo, nenorėjo, kad eilėraščiuose išliktų tai, ka

as buvo parašyta jos ranka, bet ne širdimi.
S.Neris – lyrikė, mažųjų lyrinių formų (eilėraščio, miniatiūros) kūrėja. Ankstyvoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį, brandžiausiuose eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą. Poetės lyrika – daininga ir melodinga. Daina yra jos eilėraščio pirmavaizdis. Tautos patirtis S.Nėries lyriką pasiekė per gamtos išgyvenimą, motiniškumo šilumą ir meilės ilgesį.
Pirmoji knyga Ankstį rytą (1927), antrasis eilėraščių rinkinys Pėdos smėlyje (1931).Diemedžiu žydėsiu (1938), už kurį jai suteikiama Lietuvos Respublikos valstybinė premiją

H.Radauskas-XXa.vid.moderniosios poezijos kurejas,kuriam svarbiausia grozis ir estetika.Pagrindinis tikslas-nupiesti grazu vaizda.Poezijos tema-pati kuryba ir jos prasme, individualus rasymo budas, todel eil.nepriskiriami nei vienai lit.srovei.pasaulis ziaurus,gresmingas,priesiskas zmogui,atsiriboti padeda kuryba,menas.
H. Radauskas – rašytojas estetas. Jo negalima priskirti nei vienai literatūros šakai nors ir
pradžioje galėtų būti neoromantikas. H.Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks, kaip kiti.
Jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku
priskirti konkrečiai srovei. H.Radausko kūryba tarsi atskira srovė, įvairių srovių samplaika
Jo svarbiausi rinkiniai – „Strėlė danguje“(1950), „Žiemos daina“ (1955),.

A.Škėma-liet.prozininkas,modernistas,tragiškas.budinga ironija.dangstymasis po ironijos kauke isduoda autoriaus nora paslepti jautria,humaniska siela.intelektualinis-psichologinis romanas,parasytas”samones srauto”forma bei atskleides sunku,kupina praradimu,skausmo paties autoriaus gyvenima. Pagrindinė problema-ištikimybės laisvės principams ir išdavystė. Stilistika paklūsta šizofreniškos sąmonės pulsavimams yra itin ekspresyvi ir dinamiška, kaip įprasta “sąmonės srauto” romanuose. Kūryba yra tikra, kai rašantis žmogus apsinuogina iki slapčiausių savo psichologinių ko

ompleksų
A.Škėma – rašytojas modernistas. Jo kūriniams būdingas dangstymasis po ironijos kauke,
po kuria slepiasi ir pats, norėdamas palėpti jautrią, humanistinę sielą . Jo kūriniams būdingas
autobiografiškumas. Romane “ Balta Drobulė “ rašytojas atskleidžia savo sunkų emigranto
gyvenimą JAV. Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos
raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu

J.Marcinkevičius-dramatiškos prigimties, gyvenimo visumos poetas.Filosofini pagrinda kūrybos visumai sudaro svarbios moralines atramos: tėvyne, meilė, žeme, gamta, kalba..Visa kūryba yra tautos likimo apmastymas, kalba ir kultūra suvokiama kaip sąlyga išlikti tautai.
Jo svarbiausi poezijos rinkiniai:“ Liepsnojantis krūmas“ (1968),“ Gyvenimo švelnus priglaudimas“ (1978),“ Šešios poemos“(1973),
Šalia to – dar daug geru eilėraščių, poemos“ Donelaitis“ (1964),“ Pažinimo medis“ (1979), keli eilėraščių rinkiniai.
Jo poezijos branduolys – tautos ir jos likimo apmąstymas.Žemdirbiu buitis, daiktai, kasdieniniai darbai traktuojami kaip šventas ritualas.Jus.Marcinkevičiaus poezijos dvasia – priešprieša tam ką skelbė oficiali ideologija: sovietinei tautų niviliacijai, jėgos, smurto, prievartos kultui.

J.Aputis-tęsia lyrines prozos trad.Rašytojas vienas pirmųjų prabilo apie senosios kartos dvasinius rupesčius.Žmogiškumas ir dvasingumas laikomi svarbiausiomis vertybemis ,kurias būtina perduoti kartoms ir apginti nuo smurto. Novelėse stiprus egzistencinio ir istorinio laiko pojutis,glaudus ryšys su praeitimi ir kelias į humanizmo viršune.
Pagrindinės jo knygos: „Horizonte bėga šernai“ (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977), „kelias per Žalpę“ (1980),
„Kelaivio novelės“ (1985)

R.Granauskas-XXa.antros puses liet.lit.rašytojas.Svarbiausia kūrybos tema-senasis Liet.kaimas,jo vertybiu nykimas,jaunosios kartos degradavimas.Ryšys tarp kartu, demesys senam žmogui.
„Duonos valgytojai“ (1975), „Gyvenimas po klevu“ (1988), „Baltas vainikas juodam garvežiui“ (1987), „Raudonas ant balto“ (2000)
– jo reikšmingiausios knygos

Vanda Juknaitė Rašo eseistiką, daugiausia svarsto aštrias etikos problemas.
Romanas”Šermenys” (1990), apysaka “Stiklo šalis” (1995),drama” Formulė” (1995 – 1998).

Sauliu Šaltenis – prozininkas ir dramaturgas, vienas iš tų, kurie modernizavo mūsų proza ir dramą.
Svarbiausi jo kūriniai : apysaka “Riešutų duona“ (1972), jos draminis variantas“ Škac, mirtie, visados škac!“ (1978),
Apysaka“ Duokiškis“ (1977).

Bitė Vilimaitė – trumpų novelių – novelyčių, impresijų – autorė.
Reikšmingiausi rinkiniai :“Baltos dėmės“ (1969), „Obelų sunki našta“ (1975), „Vasaros paveikslėlis“ (1981), „Tėvo vardas“ (1987),“ Užpustytas traukinys“ (1996).
Svarbus jos novelių pluoštas siejasi su rašytojų biografijomis: Žemaitės, Povilo Višinskio, Šatrijos Raganos...Pasirėmus
daugiausia laiškais, ji praskleidžia gyvenimo akimirkas, kur atsiveria jautriai įžvelgti psichologijos bruožai, intymių išgyvenimų atodangos. Didžioji kūrybos dalis skirta

Sigitos Gedos eilėraščiai atstovauja galingos vaizduotės ir gaivališkumo pradui lietuvių poezijoje .Atsisakoma bet kokio logizavimo, apibrėžtos minties. Eilėraščių kompozicijos pagrindas – asociacijos, garsiniais komplikuotais pasikartojimais, žodžių žaisme pagrįstos jungtys.
Pirmoji knyga „Pėdos“, poema ‚ “Strazdas“ .

M.Martinaitis
Savo tikrąjį kelią surado tada, kai pajuto turįs savitą patirtį, susietą su žemdirbio kultūra, su tautosaka, kuri tebebuvo gyva, dar neišėjusi į knygas. Šio poeto kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė su veikėjais, įvykiais, su itin savita poetine logika. Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas. Svarbiausi įvaizdžiai: kelio, liepto, vandens, rašto. Paryškinta atminties ir atsiminimo linija, apimanti ir literatūrinę atmintį, pagarbą gyvenimui ir žodžiui.
Peržengti save, ištirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendro buvimo liudytoju. Siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą individualaus “aš” reikšmingumo.
Pimoji knyga „ Balandžio sniegas“(1962), „Debesų lieptais“ (1966), rinkiniai: „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974), „Tie patys žodžiai“ (1980). 1977 metais išėjo nedidelis rinkinys – „Kukučio baladės“.

J.Vaičiunaite-autentiška miesto, jo meno, kulūros, architekturos išugdyta kūreja, kūryboje jaučiamas gamtos artejimas,gamtos įvaizdžiu gausejimas.Gamta ir kultūra susijungia.Šie salyčiai įdomus saviti, svarbus istoriniai žmones, istorija.
Pirmoji poezijo knygelė – „Pavasario akvarelės“(1960), eilėraščių knyga „Pilkas šiaurės namas“ (1994), poezijos knyga „Žemynos vaikai“(1995), poetinės – biografinės prozos knyga „Vaikystės veidrody“ (1996).

.
T.Venclova
Apie savo literatūrinius principus viename iš interviu yra pasakęs: „Poezijoje vertinu santūrumą, skonį, tikslumą, vidinę logiką, apgalvotą kompoziciją, techninį grieštumą ir išradingumą, rimtą kultūrinį užnugarį, kuris, žinoma, neturi būti demonstruojamasspecialiai. Nemėgstu vadinamojo spontaniškumo..“
Pirmąji eilėraščių rinkinį išleido 1972 metais – tai buvo „Kalbos ženklas“, „Tankėjanti šviesa“(1990), verčia vakarų poeziją, reiškiasi kaip eseistasir publicistas. 1998m. Vilniuje išėjo eilėraščių knyga „Reginys iš alėjos“, 2000 m. interviu knyga „Manau, kad...“.

.

Leave a Comment