Piršlybų ir vestuvių dainos
Tradiciniai šeimos kūrimo papročiai ir apeigos. Norint suprasti vestuvių poeziją, būtina turėti prieš akis senąsias vestuves. Piršlybų bei vestuvių papročiai, apeigos buvo dirva atitinkamoms dainoms, ir dabar padeda jas pažinti, suprasti. Vestuvės – itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Tai naujos šeimos, turinčios pratęsti gimine, būti jos nemirtingumo laidas, pradžia. Šioje šventėje jaunieji dalyvauja kaip subrendę sąmoningi pagrindinai “kaltininkai”, ir jiems skiriamas visas šeimos, giminės, kaimo jaunimo dėmesys. (Kiti du žmogaus gyvenimo įvykiai – gimimas ir mirtis – “kaltininkų” dar ar jau nesuvokiami. Dar viena žmogaus gyvenimo riba – branda – tradicinėje lietuvių kultūroje nėra taip ryškiai pažymima.) Lietuvių piršlybos ir vestuvės buvo sudėtingos ir prašmatnios. Tai matyti iš labai plataus Veliuonos apylinkių papročių aprašymo, kurį yra pateikęs Antanas Juška (“Svotbinė rėda”, 1880). Iš šio aprašymo galima įsivaizduoti, kokia nepaprastai sudėtinga papročių ir apeigų visuma. Būta čia gražaus rūpinimosi jaunaisiais, jų būsimu gyvenimu, bet kartu ir asmens orumą, savigarbą įžeidžiančių dalykų. Šiuos papročius ir apeigas į dalis ir epizodus galima šitaip suskirstyti: I dalis – piršlybos (pažintuvės, piršlybos, žvalgytuvės, sutartuvės, sužadėtuvės, kvietimas į vestuves); II dalis – vestuvės (mergvakaris jaunojo išleistuvės, sutiktuvės, jaunųjų išvykimas į jungtuves ir grįžimas iš jų, vadavimas, dovanų rinkimas, kraičio išvežimas, išvažiavimas į jaunojo pusę, sutiktuvės, sugultuvės, prikeltuvės, gaubimas, marčpietis, pabaigtuvės); III dalis – grįžtuvės (sugrąžtai ir atgrąžtai). Taip, beje, skirstomos ir piršlybų, vestuvių dainos. O pavieniai papročių ir apeigų epizodai savo ruožtu susideda iš galybės įvairių veiksmų, turinčių religinę, ūkinę arba žaidybinę reikšmę. Pavyzdžiui, piršlybų derybas lydi keitimasis dovanėlėmis, vaišinimas. Jos sutvirtinamos viešu pasibučiavimu, sužiedavimu
ir kitais papročių teisėje svarbiais veiksmais. Kiti vestuvių veiksmai (ėjimas apie stalą, sėdėjimas ant duonkubilio, avikailio, šaudymas, laužų degimas), manoma, susiję su senaisiais tikėjimais, galėjo lemti antgamtinių jėgų prielankumą jaunajai, padėti apsisaugoti nuo pavojų, sulaukti vaikų, būti turtingai ir pan. Dar kiti dalykai (dovanų rinkimas, “vištų vogimas”) turėjo ūkinę reikšmę ar buvo virtę žaidybiniais, “teatriniais” vestuvių elementais (piršlio “korimas” , mitulio penėjimas, svočios išvežimas į pirtį gelda, vestuvių persirengėlių išdaigų ir t.t. ). Apskritai vestuvės – daugiasluoksnis reiškinys, kur susiplaka vos besuvokiami tolimos senovės dalykai ir dabarties interesai, santykiai, išgyvenimai. Realus gyvenimas tarsi įsiliedavo į apeigas. Ir kokių čia nėra tradicinių vestuvių vaidmenų! Jaunasis ir jaunoji, piršlys ir svočia, pabroliai ir pamerges, kviesliai ir kraitvežiai, mitulys ir “stirnikės”, teisėjai ir budelis, “netiktieji jaunikiai” ir kiti pokštininkai – visi paklusdavo tradiciniam etiketui, vaidybai ir žaidimui. Kai kurie veikėjai išsiskirdavo savitais drabužiais ir regalijomis, ženklais. Antai kaip išradingai piršlys būdavo išdabinamas Kupiškio apylinkėse, matyti iš šitokio aprašymo: “Važiuojant piršliui namo, moterys jį juokingai aprėdo. Padaro iš šiaudų tam tikrą piršlio gyverį, arba kepurę. Gyveris apkamšytas gaidžio plunksnomis, kaspinais, juostelėmis, popieriais ir žibuliais (blizgučiais). Per petį perjuosta iš šiaudų nupintą juostą, kartais pritaiso šiaudų kardą. Pasidaro šiaudinį šautuvą. Piršlio trinyčių kišenes prikrauna akmenų. Visaip išsidarkoma ir iš jo vežimo, prikaišioja kačergas, pušines pašluostes ir šluotražius, gale vežimo pritaiso lopšį, vyžas, į vidų prikrauna senų geldų, puodų, krepšių. O patį arklį apvelka suplyšusiais drabužiais, priešakines kojas apmauna senomis kelnėmis. Mirk iš juoko, pamatęs tokią baidyklę.” Per vestuves gaminami ir specialūs valgiai. Ypač įspūdingas esti pyragas – karvojus. Aplipindavo jį įvairiausiais iš tešlos padarytomis figūrėlėmis, jis būdavo milžiniškas, užimantis visą krosnį! Vestuvių proga tvarkoma, gražinama ir aplinka: trobos, kiemas, daromi, puošnūs vartai, pakelėse statomi “žibintai” iš burokų, uždegami laužai ir pan. Nekasdieniškas vestuvių karnavalas, trunkąs beveik visą savaitę, išjudindavo sėslius valstiečius: dingdavo įprastas santūrumas, žmonės užsikrėsdavo bendru šventės šurmuliu, atsiverdavo slopinamos galios – ir giliausi jausmai, ir siausmo, išdaigų troškulys. Nenuostabu, kad toji psichologinė dirva buvo palanki ir meninei kūrybai. Vestuves lydėjo graudūs verkavimai, pompastiškos prakalbos (oracijos), mįslingi dialogai, komiškos pantomimos, iškilmingi šokiai ir daugybė dainų. Vestuvių dainos – pačios gražiausios, jų gausiausia visoje lietuvių dainuojamojoje tautosakoje: žinoma daugiau kaip 2100, o su variantais užrašyta per 100 000.Dainų žanrai. Vestuvių dainos įvairiai susijusios su papročiais ir apeigomis. Vienos juos tik vaizduoja, kitos turi savitą paskirtį ceremoniale. Šitos apeiginesfunkcijos buvo pagrindas išsiskirti atskiriems žanrams. Iš tokių pažymėtinos dovanų rinkimo ir vaišių prašymo dainos. Galima sakyti, kad tai taikomasismenas. Dainomis visų pirma siekiama praktinių tikslų. Tikslai lemia ir teksto vaizdus, motyvus, kompoziciją. Čia vestuvininkų širdims suminkštinti naudojamosįvairios gudrybės: jie ir giriami, glostomi jų savimeilė (“mūsų svoto pilni gurbai avelių, pilni aruodai kvietelių, kaupelio semti nenusemti”), ir peikiami, kai dovanoja smulkų varinį skatiką (“mūs katilėliai nekiauri, mes katilėlių nelopom”), netrunka dainininkai ir visokiais žodžiais išvadinti. Išjuokiant svočios pyragą, dainuojama:
Ant ašakos Gali Kauną Atsistojęs Pamatyti, Gali Kauną Kaune žmones Pamatyti, Suskaityti.
Kai kuriose vietovėse tas dainas dar ryškiau išskiria priedainis “ačiū ačiū”, “ačiū jam” ir pan. Todėl šios dainos vadinamos ačiavimais.
Kitą ryškų vestuvių dainų žanrą sudaro vestuvininkų apdainavimai. Dauguma jų – komiški. Jais pašiepiami jaunieji, piršlys, svočia, pajauniai ir pamergės, muzikantai ir kt. Apdainavimai labai atitiko vestuvių puotos, triukšmo ir išdaigų nuotaiką. Savo giliomis šaknimis jie siejosi su senu vestuvių apeigose apsimestiniu jaunojo ir jaunosios pusės priešiškumu, kova. Tas tariamai priešiškas nusiteikimas reikalavo išjuokti svetimo pulko žmonių išvaizdą, būdą, elgesį, protą, turtą ir kt. Tokiose dainose kartais pastebime, kad palyginamoji detalė užgožia viską, išauga iki savarankiško vaizdo. Štai kaip išjuokiami svoto dantys:Tarp ratų duntų karklaliai augo.Ciuk ciuk, kiaulala, dobilėlių ėsti,Ciba riba, ožkela, karklų griaužti,Pargydami piemenėliai rykščių laužtų.
Šitas hiperbolizavimas, išvaizdos pašiepimas būdingas senovinei meninei mąstysenai. Vėlesniuose apdainavimuose pasitaiko ir kitokio šmaikštavimo. Pavyzdžiui, pajuokiamas svoto būdas; lankstymasis prieš menkystes:
Kalala vuodegialį Vikstėrėlio, Sotėlis kepuralį Kilstėrėjo.
Šiaip apdainavimuose vyrauja prasimanymo komizmas. Šitokios “žaidimo taisyklės” buvo visiems priimtinos, niekas neįsižeisdavo, priešingai, nuotaikingai vaidindavo apeiginės “dramos” komiškuosius epizodus. Gebėjimas persikelti į apeiginę meninę tikrovę, atsiplėšti nuo kasdienybės, ją išjuokti prasimanymais – įdomus tradicinės kultūros reiškinys. Iškilmingų, išaukštinančių apdainavimų lietuvių vestuvėse taip pat būdavo. Kiek dažniau girdavo jaunuosius, lygindavo su dangaus šviesuliais. Tačiau šitokių himnų nedaug tesukurta. Aukštinimas prasiverždavo daugiausia iškilmingomis oracijomis. Svarbiausią piršlybų ir vestuvių poezijos dalį sudaro lyrinės dainos. Jų ryšys su apeigomis menkas, vos apčiuopiamas (piršlybų dainos) arba žymus išoriškai (daina vaizduojama tam tikrą vestuvių epizodą, perteikia savitą apeiginę būseną), bet neriboja minties eigos, meninio apibendrinimo galimybių. Kompoziciniu požiūriu jos labai įvairios. Vienos išoriškai griežtos kompozicijos, sudarytos iš dviejų ar kelių sugretinimų (dažnai gretinamos žmogaus ir augalo, medžio panašios būsenos, bet mėgstama supriešinti ir pavienių šeimos narių panaši bei skirtinga dalia). Šitokios dainos plėtojamos tartum pagal muzikantų principą: panašios emocijos pasikartodamos viena kitą sustiprina, kartu išsilieja labai susiderinusios.
Kitos lyrinės dainos – laisvesnės plėtotės. Čia susipina pasakojimas, aprašymas, dialogas. Retesnė ištisa išpažintis, monologas. Daugelyje dainų yra lyrinio siužeto užmazgų. Jis plėtojamas emocionaliai, šokuojant nuo vieno vaizdo prie kito: čia tik pasvajota, o kitame posme – jau įvykę, trečiame mintimis nukeliaujama dar toliau – į ateitį. Tad dainų pasaulio visuma apžvelgia praeitį, dabartį ir ateitį, bet viskas išgyvenama lyg dabar. Piršlybų ir vestuvių dainų personažai – bernelis, mergelė, močiutė, seselė, našlaitė, vargo mergelė, brolelis ir kt. – įprasti, aptinkami ir kitos tematikos dainose, tik jų mintys, jausmai reikšmingesni, stipresni ypatingą gyvenimo valandą. Lyrinėse dainose svarbi simbolių paskirtis. Šitaip savitai netikėtais vaizdais atskleidžiami jausmai. Simboliai dainų pasaulį nutvieskia tauria šviesa, įterpia į jį fantastinių bruožų. Vienas iš labai mėgstamų vestuvinių dainų simbolių yra vainikas. Jis simbolizuoja mergeles jaunystę, mergystę, nekaltybę. Vestuvių dainose vaizduojama, kaip vainikas nuimamas nuo galvelės, uždedamas gobtūrėlis. Kitose – kabinamas “ant gembelės”, deginamas, skandinamas.Antytės plaukė, O kad prapuolė Plaukdamos šaukė, Jaunos dienelės, Kad grimzt vainikėlis. Teprapuol ir vainikėlis.
Taip apdainuojamas atsiskyrėlis su mergyste, jaunomis dienelėmis. Dramatiškas išgyvenimas simboliniu vaizdu perkeliamas iš buitinės į poetinę plotmę. Vestuvių dainų simbolių gana daug. Čia vaizduojami paukščiai (gegutė, gulbinas, sakalas, zylė, balandis, antis, gaigalas ir kt.), kiti gyvūnai (žirgas, kiškis, lydys ir kt.), augalija (ąžuolas, klevas, liepa, obelis, vyšnia, sedula, putinas, radasta, rožė, lelija, mairūnas, dobilas, žemuogė, riešutas ir t.t.), žmonių buities, aplinkos dalykai (laivas, tiltas, žiedas, kepurė, vainikas, pentinai ir t.t.). Dažnai simboliai įsiterpia į tiesioginės prasmės kalba, sužadina atitinkamas asociacijas. Pavyzdžiui, pasitelkus labai populiarų vestuvių dainų įvaizdį – žirgą, simbolizuojantį bernelio jaunystę, valią valužę, pabrėžiama, kad žirgelis “liūdi”, “pailsęs”, “alsiai nusižvengė”, “nenustovėjo”, “skęsta” ir pan.
Dainų simboliai neretai iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmintos smulkmenos.Už jūrų marių, Kad Dievas duotų Už vandenėlių, Giedrią dienelę, Verkia brolelis Aš persikelčiau Ant akmenėlio. (2×2) Per Nemunėlį. (2×2)
Jo kepurėlė Aš pataisyčiau Yr ant šalelės, Jo kepurėlę, Šilkų juostelė Aš suvaržyčiau Atsiliuosavo. (2×2) Šilkų juostelę. (2×2)
Dainininkas čia sutelkia dėmesį ties palyginti nesvarbiais dalykais, bet dėl jų jautriai reaguodamas, nuoširdžiai atveria mums savo jausmus. Dainos vaizdai poetizuoja šitą artumo ir gerumo troškimo būsena, parodo jos grožį. Simbolizuoja kartu suteikia dainai neapibrėžtumo, kuris stiprėja blėstant jų perkeltinės prasmės suvokimui.
Piršlybų ir vestuvių dainų leitmotyvai. Piršlybų dainos atskleidžia išgyvenimus renkantis“širdies draugalėlį”, rengiantis vesti. Išryškėjaidealai, kuriais vadovaujamasi kuriant šeimą. Siekiai ir žmogaus vertės matai esti įvairūs – ūkiniai, doroviniai, estetiniai. Antai vienas svarbiųtradicinės idealios nuotakos bruožų – darbų mokėjimas. Ji turi būti ir verpėja, ir audėja, linų rovėja ir t.t. Kuo dainos bernelis džiaugiasi, matytiiš šitokio posmo:
Tu mano mergužėle, Mergele lelijėle, Tai aš tavim gėrėjaus, Kai tu šienelį grėbei.
Tas tavo grėblužėlis, Tas tavo klevinėlis, Tai jis gražiai švytavo, Šienelį sugrėbdamas,
Dainose trokštama darbščios, gražios, doros, protingos ir atjaučiančios nuotakos. Jose iškylai troškimo bernelio paveikslas – jis geras artojas, šienpjovys. Bijoma grubaus, šiurkštaus, nemylimo, seno, o ypač girtuoklio. Daina “Kas bernelio pamįslyta“ vaizduoja, kas laukia ištelėjus už girtuoklio. Paskutiniaisiais šimtmečiais vis daugiau norėta, kad būtų atsižvelgta į asmeninį prielankumą. Tokios mintys išreikštos populiarioje dainoje “Pasvarstyk, antela”. Natūralu, kad ieškoma nuotaikos, žvalgomasi jaunikio iš savos aplinkos, iš valstiečių. Kitų socialinių sluoksnių žmones supeikdavo. Štai dainoje “Ant kalnelio rugiai” (variantas “Eik, sese, namo”) nei amatininko, raštininko, nei čigono, kareivio gyvenimo būdas nepatrauklus.
Didėjant valstiečių diferenciacijai vis svarbesnis kuriant šeimą tampa turtas. Tai atsispindėjo ir dainose. Bet vyrauja tikrai humanistinė nuostata, kad tuokiantis svarbiausia ne turtas, o asmeninės žmogaus savybės. Pavyzdys – daina “Oi mergele, tu jaunoji”, kur trapiai atviram dialogui nuostabiai atitaria išlakiai pakilę ir nurimstantys priedainių melodijos vingiai:– Oi mergele, tu jaunoji, o-o-o! Aš neturiu pasogėlio, o-o-o!Oi, ar eisiu tu už manęs, o-o? Nei baltųjų stuomenėlių, o-o.
– Mielai eičiau aš už tavęs, o-o-o! – Oi mergele tu jaunoji, o-o-o!Bet neturiu pasogėlio, o-o. Nereik tavo pasogėlio, o-o.
Nereik tavo stuomenėlių, o-o-o!Tik man reikia tavęs jaunos, o-o.
Socialinis jautrumas nuskriaustajam akivaizdus atskleidžiant našlaitės, neturinčios nei kraičio, nei dalios, išgyvenimus (dainos “Lėk, sakalėli”, “Vai, žydėk, žydėk”). Vedybų reikalus senovės šeimoje tvarkydavo tėvai, neretai neatsižvelgdami į jaunųjų norus. Dėl šio papročio kildavo aštrių konfliktų, skaudžių išgyvenimų. Dainų mergelė skundžiasi, kad tėvas žada išleisti už seno, našlio (daina “Tykiai tykiai Nemunėlis teka”). O apie meilę, svarbiausią vedybų priežastį, kalbama gana santūriai ir lakoniškai, užuolankomis. Šiai temai skirtos tik kelio dainos. Pavyzdžiui, “Aš išdainavau”, kur tyras meilės jausmas tarsi išsilieja gražiausia, dar nedainuota daina. Girdimas ir atsakas – “pavasario dienelę” dainos nieks neišgirdo, tik bernužėlis:
-Ai, kieno kieno -Mano mergelės Gražus balselis Gražus balselis Kaip Veliuonos varpelis? Kaip Veliuonos varpelis.
Įspūdingiausios šios dainos melodijos taip pat nutviekstos tyro veržimosi į aukštumas. Skrydžio viršūnėse tęsiamos, nuolat kartojamos pasiektos aukščiausios gaidos. Skrydžio viršūnėse tęsiamos, nuolat kartojamos pasiektos aukščiausios gaidos. O kaip jos esti dar ir išpuošiamos, rodo šis žemaitiškas variantas:
Aš išdainavau Dar vienos Visas daineles, Nedainavau.
Pačių vestuvių dainų leitmotyvai kiek negu piršlybų dainų. Vestuvių dainos vaizduoja svarbiąsias būsenas, kurias patiria žmogus, žengdamas šį gyvenimo žingsnį. Senoviška šeimos sankloda lėmė, kad vedybos nuotakai būdavo didelė drama. Kaip matyti iš vestuvių eigos jaunosios namuose, ištekėjimą ji suvokdavo vos ne kaip savęs – gyvo žmogaus – laidotuves. Tai rodo ne tik ryšku ir iš dainų. Antai puikioje Simono Stanevičiaus užrašytoje dainoje “Ko sėdi, broleli, ko rymai” seselę nugailint pasitelkiamos tokios pačios metaforos, kaip karo dainoje apraudant žuvusį:
O kur mūsų seselė sėdėjo, O kur mūsų jaunoji rymojo, Ten išdygo balta lelijėlė, Ašaružių žemužė nekėlė.
Šitos bendros nuotakos tradicija nusidriekia į labai tolimą praeitį. Verkti per vestuves reikalaudavo tradiciniai papročiai. Bet ir dabartis nebūdavo džiuginanti: per vestuves nuotaka atplėšiama nuo tėvų ir gimtųjų namų. Prasidėdavo ne tik sunkūs ištekėjusios moters darbai ir rūpesčiai, bet ir tekdavo paklusti vyro tėvų valiai, ji prarasdavo paskutiniuosius savarankiškumo trupinius. Todėl taip graudžiai atsisveikinama su jaunyste, mergyste, taip gaila išsiskirti su jaunimu. Šie jausmai ir yra vienas iš vestuvių dainų leitmotyvų. Atsisveikinimo su jaunyste, mergyste išgyvenimai atskleidžiami per simbolius: apgailima kaselė, rūta, vainikas ir kt. (dainos “Oi rūta rūta”, “oi tu kasele”, ”Vai, žiba žiburėlis”). Kitas leitmotyvas – išsiskyrimas su tėvais, broliais, seserimis, su gimtaisiais namais (dainos “Jau žirgeliai sukinkyti”, “Oi broliai broliai”, “Tu mano motinėle”, “Oi giria giria”, “tris dienas, tris naktis”, “Ar vėjai pūtė”, “Oi, bodžias, bodžias”). Aitrinama širdis, kad nebematys visko, prie ko taip prisirišta, kad jau daugiau nebedirbs, nebepadės tėvams, nebeslaugys jų. Dažnai vienam kūrinyje susipina atsisveikinimo su “jaunomis dienelėmis”, “rūtele” ir tėvais, namiškiais motyvai. Vienas iš tokių kūrinių – garsioji XVIII a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje užrašyta mergvakario daina “Aš atsisakiau savo močiutei”. Nuotaka graudinasi atsiskirdama nuo močiutės: jau prisiverpė “baltų linelių”, prisišiūravo “baltų stalelių”, prisišlavė ”kiemo vejelės”. Ypač subtiliai, jautriai atskleisti išgyvenimai skiriantis su mergišku grožiu:
O vainikėli žalių rūtelių, N’ilgai žaliuosi ant mano galvelės! Mano kaselės žalių šilkelių, Jau neblizgėste saulei kaitinant! Mano plaukeliai, o geltonieji, Nesiskirste, vėjo pučiami!
Į dainą dar plūsteli viltis: juk nepražus visamoters puikė iškart, bet ji mažai tepaguodžia –nebebus kur pasirodyti:
O nuometėli mano plonasis, Vėjo pučiamas dar padūzgėsi! Mano raštelai, o vibingrieji, Saulei kaitinant dar pablizgėsite! Mano kasytės žalių šilkelių Sienoj kabėste, mane virkdyste! Mano žiedeliai, o auksinėliai,Skrynioj gulėste ir berūdyste!
Ne taip plačiai apdainuojamas bernelio atsisveikinimas su “jaunomis dienomis”, su žirgu, kepurėle, pentinais (dainos “Pragėriau žirgelį”, “O kur buvai, berneli” ir kt.). Dar vienas ryškus vestuvių dainų leitmotyvas – vargas, laukiantis anytos namuose. Lengvo gyvenimo viltys ištekėjusios griaunamos jau per piršlybas: bernelio žadami “riešutėliai”, “obuolėliai”, “uogelės” reiškia ašaras , atodūsius (dainos “Siuntė mane motinėlė”, “Aušta aušrelė”), žadami sidabro kalneliai, deimanto akmenėliai tėra smėlis ir titnagas (daina “Oi tu mergele”). Piršlybų dainose šie vargo vaizdai dar toli, o vestuvių dainose – čia pat. Apie vargą dainuojama ir vežant kraitį (“Ko liūdi, putinėli”), ir pinant vainiką kai prašoma neįpinti “vargios rūtelės”, “juodo vargelio”, išvažiuojant pas jaunąjį, per gaubtuves ir kt. Vargo vaizdas metaforiškai išplėtotas dainoje “Beauštanti aušrelė”: ”Aš ir pamačiau savo vargelį // Prie anytos vartelių”. Toks poetinis mitinis vaizdinys, sukurtas iš karčios moters patirties, buvo gludintas tūkstantmečius. Tiesa, į dainą įsiterpia naivi viltis:
Kad išeitų brolelis, Ir išėjo brolelis, Išsineštų kardelį, Išsinešė kardelį, O kad iškirstų mano vargelį O ir iškirto vartų lentelę,
Išanytos vartelių. (2×2) Tikt ne mano vergelį. (2×2)Jaudina noras išsiveržti iš vargo, nors nebūta jokių galimybių. Panašus vidinis nerimas tarpais plūsteli iš šios dainos elegiškos nuotaikos melodijos.
Meno aukštumos. Lyrinės piršlybų ir vestuvių dainos jaudina dramatišku turiniu, patraukia humaniškumu ir kitomis idealiomis paskatomis. Jos peržengė taikomojo apeiginio meno ribas, iškilo į tikrojo meno erdves. Dainos tai pasiekė visuotinai sureikšmindamos piršlybų ir vestuvių papročių bei apeigų išgyvenimus. Šioje poezijoje nuolat plazda amžinos jaunystės, meilės, namų, vargo, skriaudos temos. Šitokia kūryba tęsėsi šimtus metų, tad ir ryški jos vaga – daug meniškų, didžiai prasmingų ir jausmingų kūrinių, nusipelniusių nemirtingumo. Bendro reikšmingumo nutvieksti saviti balanos gadynės žmogaus piršlybų ir vestuvių išgyvenimai kūrinių, nusipelniusių nemirtingumo. Dainos atveria taurų dvasinį pasaulį, žavi nuotaikingumu, jausmingai išreiškia žmogiškojo grožio idealus. Šitokio žavesio kupina kiekviena meniška daina. Atkreipkite dėmesį, pavyzdžiui, į vestuvinę dainą “Oi giria giria”. Ji perdėm dzūkiška, nors paplitusi ir Užnemunėje. Prasideda aukštąja gaida – iš karto sukuriama kulminacijos įtampa. O pirmieji poetinio dainos teksto posmai jau kuria nuotaiką:
Oi giria giria, Giedrią dienelę Girele žalioji, Paukšteliai čiulbėjo, Pilna drabnų (smulkių) paukštelių. Ūkanotą tylėjo.
Pradžios vaizdai dvelkia tyru intymumu. Netiesioginis kreipimasis į girią, sustiprintas pakartojimų, mažybinių formų, neįprastos žodžių tvarkos – inversijos, epiteto žalioji, baigiasi eilute “pilna drabnų paukštelių”. Ar ne jie simboliška užuomina antrame posme apie žmogiškojo džiaugsmo nepastovumą pažadina nerimą? Tolesni posmai iš išorės glaustai ir santūriai, bet jautriai ir dėmesingai praskleidžia dukros, ne savo valia tekančios, atiduodamos į svetimą šalelę, jausmus (plg. “ūkanotą tylėjo”). Atsisveikinimo liūdesys nėra tik asmeninis išgyvenimas. Daina pulsuoja žmogiškumu, neapsakoma užuojauta nuotakai, nelengvai jos daliai. Suprantama, dėl ko nuskriaustoji dilgina motinai širdį (“Tu pasigesi savo dukružėlės, dukrelės audėjėlės”), tai didina išsiskyrimo graudulį. Nenumaldyta gėla ir baigiasi dalis dainos variantų, ją atliepia melodija, sukuria atitinkamą nuotaiką. Šios dainos melodija, pasak J. Čiurlionytės, “visiškai ir giliai išreiškia poetinį vaizdą”.
Apžvelgtoji daina santūriai reiškia jausmus, o visa vaizdinė paletė tikroviška, alsuojanti gamtos ir šeimos gyvenimo įspūdžius. Kitose dainose poetinė mintis netrunka nuskrieti į fantastinį simbolinį pasaulį. Štai kompozitoriaus Juozo Naujalio išgarsinta daina “Oi, žiba žiburėlis” taip pat prasideda tikroviškais įspūdžiais:Oi, žiba žiburėlis Kaip aukso liktorėlis, Oi, ar laukia mano močiutė Dukrelės parvažiuojant?
Pakiliai suvokiami vėlyvo vakaro tamsoje mirgantys žibintai, padaryti iš geltonų ir raudonų išskaptuotų burokų – jie “aukso liktorėliai”! bet iš karto plūsteli iš dainos neramus namų pasiilgimas, prasiveržia didelis nuotakos noras, kad rūpintųsi jos dalia, šeimoje lauktų pats artimiausias žmogus. Kartu jaučiamas dvasinis netikrumas, sąmyšis, tarsi dukrelė save stebėtų iš šalies (“ar laukia mano močiutė dukrelės” – ne manęs!). Iš gilumos tuoj plūsteli kitas jausmas: savo jaunystės, mergiškų dienų negailėjimas. Juk ir į tėvų namus grįžo tikėdamasi susigrąžinti valią valužę – “rūtelių vainikėlį”. Tolesnė dainos dalis ištisai simboliška:
Važiavau pamaružiu, Nupūtė vainikėlį Mėlynais akmenužiais, Į gilų dunojėlį, Vai ir ištiko šiaurus vėjelis – Ataplaukia, atalinguoja, Nupūtė vainikėlį. Du raibi gaigalėliai.
-Jūs raibi gaigalėliai,O jūs raibaplunksneliai,Oi, pasinerkit in dunojėlį,Išimkit vainikėlį.
Simbolika kelia dainą iš konkrečių vakaro įspūdžių į išmonės plotmę, taip pat savaip spalvingą ir gyvą (plg. “mėlyni akmenužėliai”, “ataplaukia atalinguoja” , “raibi gaigalėliai”, “raibaplunksneliai”), kurioje ir pats atsisveikinimas su mergyste nebe toks skaudus, meninės išmonės supoetintas. Beje, šitoks polėkis į tyrą jausmo erdvę juntamas nuo pirmojo idealizuojančio “aukso liktorėlių” įvaizdžio. Jausmo atvirumas dainos pradžioje tąja jaudinančia nuotaika apgaubia visus tolesnius posmus.
Poetiniais vaizdais atkurti išgyvenimai, būsenos reiškiamos dvejopomis melodijomis. Labai paplitusi minorinė melodija atskleidžia liūdno susimąstymo nuotaką, o mažorinė lyg užgožia jaunosios graudulį, žaismingu ritmu tarsi sukuria triukšmingų vestuvių šventės nuotaiką. Tokios šventės, kur verkiančią nuotaką įsilinksminęs piršlys, pasak M. Katkaus, galėjo ir šitaip stačiokiškai tildyti: “Ko tu verki, Barborėle? Juk tu ant veislės važiuoji”. Apžvelgėme dvi šiek tiek artimas turiniu, bet meniniu atžvilgiu visai kitokias dainas. Tai rodo, kad neplati piršlybų ir vestuvių dainų tematika nebuvo kliūtis atsirasti daugybei įvairių meniškų kūrinių. Jie, atitrūkę nuo vestuvių ceremonialo, kaip mėgstamos dainos įsilieja į bendrą, bet kada dainuojamų dainų repertuarą. Šio repertuaro diduma – piršlybų ir vestuvių dainos. Tarp jų yra ir daug nepaprasto grožio poezijos ir muzikos perlų. Tiesa, ne visi itin meniški kūriniai įsiliejo į bendrą populiarių XX a. lietuvių dainų fondą. Kai kurie dėl savitos melodijos bei kitų priežasčių kol kas tebėra populiarios poezijos viršukalnės. Prie šitokių kūrinių galima priskirti vestuvinę dainą “Vai, žydėk žydėk”. Ji, kaip ir kitos turtingos dainos, peržengė apeigų rėmus, išsiplėtė jos poveikio sfera. Jos visos aprėpti neįmanoma, kaip neįmanoma išmatuoti tikro meno kūrinio reikšmės. Visoje lietuvių liaudies poezijoje gausiausia yra piršlybų ir vestuvių dainų grupė. Vestuvių papročiai ir apeigos – esminis pagrindas, o kartu ir varžtai šiai kūrybai. Taikomojo meno ir apeiginio vyksmo funkcijos susipina dovanų rinkimo dainose. Piršlybų dainos atskleidžia išgyvenimus ruošiantis vedyboms. Būsimųjų sutuoktinių širdis aitrina realybės ir troškimų, tėvų valios ir asmeninio pasirinkimo susidūrimai. Vestuvių dainose vyrauja graudūs troškimo su šviesa jaunyste, brangiais artimaisiais ir jaunimu, su gimtaisiais namais, bauginančio gyvenimo vyro namuose, laukiančio juodo vargo motyvai. Pro tradicinės kultūros nulemtus išgyvenimus iš piršlybų ir vestuvių dainų prasiveržia taurus bendražmogiškas turinys, ir tai lemia šio meninio palikimo grožį ir nemirtingumą.