Lietuviu liaudies dainos

Plungės r. Kulių vidurinė mokykla

Lietuvių kalbos referatas

Lietuvių liaudies dainos

Darbą atliko:
8a kl. Mok. Aurimas Liutikas

Vadovė:
Mokytoja Ramutė Damulienė

Kuliai, 2003

ĮVADAS

Ištakos ir prigimtis. Daina- viena iš labiausiai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Spėjama, kad medžiotojų, vaizduojančių elnius, šokių jau būta paleolito epochoje. O šokio, visada lydimo instrumentinės muzikos, siautulyje imta ritmiškai šūkauti. Taip atsirado vokalinė muzika, susidarė prielaidos pirmosios dainoms. Seną dainavimo ryšį su šokiu savotiškai padeda nustatyti lietuvių žodis daina. Aiškindami jo kilmę, gretiname jį su latvių kalbos žodžiu diet – dainuoti, šokti.
Ilgainiui daina attitolo nuo šokio, ėmė savarankiškai gyvuoti, bet visiems laikams liko sujungta su poezija ir muzika. Šitoje sąjungoje glūdi nepaprasta galia. 1829 m. S. Stankevičius atkreipęs dėmesį, kad melodijos suteikia dainoms gyvastį, rašė: ,, <.> daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšios arba, žodžiais pirmosios dainos sakant, akmuo be kraujo”.
Tiesa, poezijos ir muzikos sujungimas dainoje – sudėtingas dalykas. Gali būti šių menų harmonija arba jie gali sudaryti kontrastą ir savo nuotaika, ir verte. Apskritai šių menų susivienijimas visada santykinis, nepaneigiantis ryškaus abbiejų pradų savarankiškumo, todėl daina visada dvilypė.
Daina senojoje raštijoje (iki XVIII a. pabaigos). Tiesioginių žinių apie lietuvių liaudies dainas mūsų tūkstantmečio pradžioje neturime. Tėra užrašyta keletas teiginių apie kitų baltų genčių dainas, kurios gali padėti suprasti ir lietuvių dainų praeitį.
Duomenų ap

pie lietuvių dainas randame XVI a. kronikose: A. Gvanjinio ,,Europos Sarmatijos aprašyme” ir M. Strijkovskio ,,Kronikoje”.

DĖSTYMAS

Lietuva nuo seno garsėja kaip dainų ir dainininkų kraštas. Šios dainos, paliktos protėvių, yra didelis turtas, kuris atskleidžia poetišką ir gražų jų kūrėjų jausmų pasaulį, pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų.
Lietuvių liaudies dainos yra lyrinės, nes jose vaizduojami ne patys gyvenimo įvykiai, bet jų sukelti jausmai ir išgyvenimai. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug švelnumo, nuoširdumo suteikia joms dažni deminutyvai, t.y. mažybiniai maloniniai žodžiai: bernelis, bernužėlis, mergelė, motušėlė ir kt. Poetiškus nekasdieniškus vaizdus sustiprina nuolatiniai epitetai, simboliniai gamtos įvaizdžiai: jaunoji mergelė, baltoji gulbelė, berželis svyruonėlis ir kt.
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz., suupant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, lydint brolį ar mylimąjį į karą – karo dainos, per vestuves – vestuvių, dirbant – darbo ir t.t. Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.
Daugiatūkstantinę dainų aibę sugrupuoti, kad būtų suprantama ir aiški tvarka, nėra lengva. Iš dalies šiokią tokią dainų tvarką siūlo pats gyvenimas, atskiros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos. Atsižvelgiant į tai, didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti į tris grupes: 1.

. Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos.
Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos. Raudama buvo per vestuves, laidotuves, išleidžiant sūnus ar brolius į karą, minint mirusiuosius ar ištikus kokiai nelaimei. Jos paremtos tradicija ir improvizacija.
Darbo dainos. Darbas- daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Tad koks gali būti ryšys tarp sūriu prakaitu laistomos kasdieninės veiklos ir, rodos, praktinės naudos neteikiančių liaudies dainų? Pasirodo- yra, ir net labai glaudus.
Kaimo žmonės dainas pasitelkė į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams vis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau- linaraučio, o rudenį ir žiemą- kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį (pirmas bandos išgynimas) ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo gynimo dainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos. Tik malimo dainos dainuojamos per ištisus metus.
Dainų vaizdai daug tikroviškesni negu pasakų. Pa
asak vienos lietuviškų dainų karalienės, dainose – gyvenimas, o pasakose – neteisybė, prasimanymas. Dainos padėjo lietuviams gintis nuo nutautėjimo, suburdavo, nuramindavo žmones tremtyje, emigracijoje, kėlė žmonių dvasią prasidėjus tautiniam atgimimui.
Pasaulio visuomenės dėmesį į lietuvių dainas pirmasis atkreipė Pilypas Ruigys. Leisdamas vokiškąjį savo knygos “Lietuvių kalbos tyrinėjimas” variantą 1745 m., jis paskelbė trijų lietuviškų dainų tekstus. Po keliolikos metų į jas atkreipė dėmesį ir jų grožį išgarsino vokiečių mokslininkai Gotholdas Lesingas ir Johanas Robertas Herderis. Viena iš dainų labai patiko net didžiajam Gėtei. Jis ją panaudojo savo dramoje “Žvejė” (1782). Vėliau lietuviškas dainas rinko ir skelbė daugelis žymių žmonių Lietuvoje ir užsienyje: 19 amžiuje – Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius, Fridrichas Kuršaitis, vokietis Ferdinandas Neselmanas, broliai Antanas ir Jonas Juškos, 20 amžiuje – suomis Augustas Niemis, Jonas Basanavičius, Balys Sruoga, Jadvyga Čiurlionytė ir kiti.
Tradiciniai šeimos papročiai ir apeigos. Norint suprasti vestuvių poeziją, būtina turėti prieš akis senąsias vestuves. Piršlybų bei vestuvių papročiai, apeigos buvo dirva atitinkamoms dainoms, ir dabar padeda jas pažinti, suprasti.
Vestuvės- itin reikšmingas įvykis, didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Tai pradžia naujos šeimos, turinčios pratęsti giminę, būti jos nemirtingumo laidas. Šioje šventėje jaunieji dalyvauja kaip subrendę sąmojingi pagrindiniai “kaltininkai”, ir jiems skiriamas visas šeimos, giminės, kaimo jaunimo dėmesys! (Kiti du žmogaus gyvenimo įvykiai- gimimas ir mirtis- “kaltininkų” ar dar, ar jau ne
esuvokiami. Dar viena žmogaus gyvenimo riba- branda- tradicinėje lietuvių kultūroje nėra taip ryškiai pažymima.)

IŠVADOS

Viena iš svarbiausių lietuvių tautosakos rūšių yra dainos. Dainos- paliktos protėvių ir yra didelis turtas. Jos pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų. Dainose pavartojama daug meninių priemonių: lyrizmas, deminutyvai, nuolatiniai ir kontekstiniai epitetai, įasmeninimai.
Dainos negrupuojant būtu sunku jas aptarti surašyti, todėl jos yra sugrupuotos. Grupuoti- taip pat labai sunku, kad būtu suprantama ir aiški tvarka. Iš dalies šiokią tokią dainų tvarką siūlo pats gyvenimas, atskiros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos. Atsižvelgiant į tai dainos skirstomos į tris grupes: 1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos.
Dainos iš pirmo žvilgsnio visiškai praktinės naudos neturi. Taigi kodėl žmonės jas dainavo? Žmonės pasitelkė dainas į pagalbą nuotaikai pakelti, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, kad tapo beveik tokia pačia būtinybe kaip ir dirbti.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

L.Sauka “LIETUVIŲ TAUTOSAKA”
Internetas
Pranė Jokimaitienė ir Norbertas Vėlius “Atbėga elnias devynragis”

Leave a Comment