lietuviu liaudies dainos

PANEVĖŽIO JUOZO BALČIKONIO GIMNAZIJA

REFERATAS

Lietuvių liaudies dainos

Vadovė

lietuvių kalbos mokytoja L. Miliukaitė

Darbą atliko 8 b klasės mokinė

R. Susnytė

PANEVĖŽYS 2002

ĮVADAS

Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis jau XVII- XIII a. Bet
pasaulinio pripažinimo jos susilaukė tik po 1745m.,vokiečių kalba išėjus
Pilypo Ruigio veikalui “Lietuvių kalbos tyrinėjimas”. Tuomet jomis
susidomėjo vokiečių rašytojai, filosofai ir mokslininkai G. E. Lesingas, J.
G. Herderis, J. V. Gėtė, F. Neselmanas. XIX- XX a. susirūpinta šių dainų
rinkimu, skelbimu ir išsaugojimu. 1825 m. Mažojoje Lietuvoje Liudvikas Rėza
išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį. Po trejų metų pačioje
Lietuvoje išėjo Simono SStanevičiaus “ Dainos Žemaičių”. Vis dėlto
reikšmingiausi yra brolių Antano ir Jono Juškų darbai. Beveik vien iš
Veliuonos apylinkių jų surinktos dainos yra skaičiuojamos tūkstančiais.
Vėliau į lietuvių liaudies dainų rinkimą įsitraukė daugiau įvairių
profesijų žmonių: Jonas Basanavičius, Vilius Kalvaitis, Adolfas
Sabaliauskas, Vincas Krėvė Mickevičius, Jurgis Dovydaitis, Augustas
Robertas Niemis, Teodoras Brazys ir kt. 1980 m. Lietuvos literatūros ir
tautosakos institutas pradėjo leisti “Lietuvių liaudies dainyną”. Jau
pasirodė dvylika iš daugiau nei dvidešimties planuojamų tomų.

Dainuojamoji tautosaka

Taigi dainuojamoji tautosaka- ryškiausia lietuvių tautosakos dalis, ypač
klestėjusi XVI a. pab.- XVII a. Senovės lietuviai savo ggyvenimą giliai
siejo su dainomis. Aplinkybės, formavusios lietuvių tautos dvasią, buvo
labai svarbios ir vystantis dainuojamajai tautosakai. Liaudies muzikoje
atsispindi senovės žmonių būdas, pomėgiai. Paprastai balsu, melodijomis
jie išreikšdavo giliausius savo jausmus. Tad lietuvių liaudies dainų
ryškiausias bruožas yra lyrizmas. Deja, šiais laikais, nepaisant
entuziastų, kaupiančių mū

ūsų tautos dainas, jos sparčiai nyksta.

Lietuvių liaudies dainose dominuoja mintys, būsenos, nuotaikos, jausmai,
vidiniai išgyvenimai. Retai kada tiesiogiai minimas karas, kovos. Be to,
jose nemaža tokių meninių priemonių kaip deminutyvai, nuolatiniai epitetai
( močiutė sengalvėlė, mergelė jaunoji,žirgelis bėrasis), savotiški
palyginimai. Tad spėjama, jog dainuojamąją tautosaką daugiausia kūrė
moterys.

Neginčytina yra tai, jog tautosakos kūriniai- kolektyvinė kūryba.
Paprastai dainą sugalvodavo vienas žmogus, paskui iš lūpų į lūpas ji
sklisdavo pas kitus. Taigi nenuostabu, kad panašių dainuojamųjų kūrinių
galime rasti, sakykim, ir Aukštaitijoje, ir pas Žemaitijoje. Kadangi
dainos plisdavo nerašytine forma, jos įgaudavo naujų žodžių, posmų. Tad
viena daina gali turėti dešimtis variantų. Pvz., jau minėtame “Lietuvių
liaudies dainyne” yra pateikiami 23 vaikų dainos “Žvirblytis” variantai.
Verta paminėti, jog taip sklindant dainuojamajai tautosakai vykdavo ir
savotiška atranka- negražūs bei nevertingi kūriniai užsimiršdavo.

Norint suprasti liaudies dainas pravartu išmanyti lietuvių papročius,
etnografiją. Liietuvių, kaip ir daugumos šiauriečių, liaudies dainose yra
santūriai minima meilė, nedaug tėra humoristinių dainų, bet gausu simbolių.
Dažniausiai dainuojamoje tautosakoje realus gyvenimas perteikiamas labai
netiesiogiai, o užuominom, per detales.

Sakoma, jog lietuvius dainų gausumu ir įvairove aplenkia tik kinai. Juk
viena daina skirta dainuoti vakare, pavargus po dienos darbų, kita-
išlydint brolį į karą, trečia- ištekant. Tad lietuvių liaudies dainos,
pagal tai, kaip, kur, kada ir kodėl jos atliekamos, yra skirstomos į
temines grupes. Kaip teigia Leonardas Sauka (Lietuvių tautosaka. 1998. P.
154.), didžiąją dalį dainų būtų galima suskirstyti į tris kategorijas:

1. Asmens ir
r šeimos gyvenimo dainos.

2. Kasmetinių darbų ir papročių dainos.

3. Visuomenės gyvenimo dainos.

Prie išvardintų grupių dar priskiriamos žaidimų, šokių, vaišių dainos ir
talalinės.

Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiąją dalį lietuvių liaudies
dainų. Pagal temines grupes jas dar būtų galima išskirstyti į jaunimo,
vestuvių, vaikų, meilės, krikštynų ir kt. dainas. Vestuvių dainos- pačios
gražiausios, turtingiausios ir įvairiausios lietuvių dainuojamoje
tautosakoje. Jos giliai susijusios su senosiomis vestuvėmis. Kiekvienai
ceremonijos daliai buvo skirtas tam tikras dainų žanras. Vestuvinėse
dainose atsispindi švelnūs santykiai tarp šeimos narių, žmonos ištikimybė,
nuotakos pagarba namiškiams. Nemažai yra vestuvėms skirtų jumoristinių
dainų. Pačiose seniausiose vestuvėse būdavo atliekamos ir sutartinės.
Būdingiausi vestuvinių dainų bruožai- hiperbolizmas, komizmas ir
emocionalumas.

Kasmetinių darbų ir papročių dainos susijusios su metų laikais. Kasmet
žmonės eidavo pjauti šieno, javų, rauti linų, grikių. Tad juos lydėdavo
šienapjūtės, javapjūtės, rugiapjūtės ir kt. dainos. Šalia kalendorinių
darbo dainos yra laikomos seniausiomis iš lietuvių dainuojamosios
tautosakos. Paprastai tokių dainų tik pradžia skirta darbui. Likusioje
dalyje ryškėja lyrizmas, dainininko svajonės, troškimai. Skiriamos dvi
pagrindinės darbo dainų grupės- namų ir lauko darbų.

Kalendorinės šventės- svarbi kaimo žmogaus gyvenimo dalis. Tai proga
džiaugtis, linksmintis. Tad šventes dažniausiai lydėdavo ir dainos- Kalėdų,
Joninių, Užgavėnių ir kt. Šiose dainose ypač išsiskiria švenčių simboliai.
Pvz. Joninių dainoms būdingi gamtos, šviesos motyvai. Labai įdomios yra
advento dainos. Jos turtingos specifiniais priedainiais, tokiais kaip
aleliumai, leliumoj, aleliuma loda, aleliuma rūta ir pan.:

Žaliam sode obelėlė, Tai ji
i gražiai žydėjo,

Aleliuma rūta, obelėlė. Aleliuma rūta, žydėjo.
Kalendorinių apeigų dainos ypatingos tuo, kad atsirado dar tada, kai žmonės
išpažino pagoniškąjį tikėjimą, taigi jose ryškiausia įvairūs pagoniški
kultai. Tai išskirtinis šių dainų bruožas.

Visuomeninių dainų grupei priskiriamos karo, sukilimų, tremties ir kitos
istorinės dainos. Gausiausia sukurta karo dainų. Kaip ir kitose lietuvių
liaudies dainose karo dainų tekstuose gausu deminutyvų, kovų vaizdai
supoetinti. Kadangi dažniausiai tokias dainas, laukdamos grįžtančių sūnų,
vyrų, brolių, kūrė moterys, tiesiogiai apie karą šiuose kūriniuose
neužsimenama:

Devynios kulkos Kur galva krito-

Pro šalį lėkė, Rožė išdygo,

O ta dešimta Kur kraujas tiško-

Brolelį kirto. Žemčiūgai blizga.

Juose svarbiausia laukimas, tarpusavio santykiai, jausmų išsakymas. Karo
dainos yra labai nekonkrečios, jas galima pritaikyti įvairiems asmenims.
Vis dėlto šios dainos ir svarbus istorijos šaltinis. Žinomos karo dainų
melodijos šiek tiek skiriasi nuo, sakykim, darbo dainų melodijų. Jos čia
labiau išplėtotos, ilgesnės. Laikui bėgant dauguma lietuvių kovų dainų
virto karo baladėmis.

Lietuvių liaudies dainuojamajai tautosakai priskiriamos ir raudos.
Dažniausiai buvo raudama per laidotuves, taip pat ir per vestuves, ištikus
kokiai nors nelaimei ir pan. Ypatingas raudos bruožas- lankstumas. Jos
tekstas nuolat kinta priklausomai nuo situacijos. Viena iš svarbiausių
laidotuvių raudų ypatybių- velionio idealizacija. Juk sakoma, kad apie
mirusį arba gerai, arba nieko. Taigi raudose, pasitelkiant įvairius
įvaizdžius, jis poetizuojamas. Taip pat raudose gali būti vardijami
velionio darbai, jis raginamas grįžti į kasdieninį gyvenimą, skaudžiai
išgyvenama jo netektis:

Ai Dievuliukai mana, kur aš
š pasdėsiu be draugela!

Ai Dievuliukai mana, ku aš dirbsiu be ja!

Tai linksma buva! Vagi vis aš pasiradavadavau su juo. Ajajajai.

Šioje dainuojamosios tautosakos rūšyje žmogaus išgyvenimai paprastai
išsilieja realiais vaizdais, bet dažnai peržengia tikrovės ribą. Vestuvinės
raudos dar vadinamos virkavimais. Tai būdavo merginos atsisveikinimas su
rūtų darželiu, tėvų namais, mergyste. Raudoms būdinga melodijos slinktis
žemyn, laisva ritmo tėkmė, dūsavimo intonacija. Kaip ir dauguma lietuvių
liaudies tradicijų, raudos paprotys baigia išnykti. Kai kur Dzūkijoje jis
dar gyvas.

Lietuvių skirstymas į aukštaičius, dzūkus , suvalkiečius bei žemaičius
susijęs ir su liaudies dainomis. Galima teigti, kad kiekvienos etnografinės
grupės ne tik papročiai, apranga, bet ir dainos skiriasi.

Aukštaičių dainos yra dvejopos- įprastos, dvibalsės bei tribalsės ir
sutartinės. Mokslininkai mano, kad sutartinės atsirado dar akmens amžiuje.
Tai labai savitas, kituose Europos kraštuose nežinomas dainų žanras.
Sutartinės daugiausia šiaurės rytų aukštaičių liaudies dainos. Joms būdinga
polifoninis balsų vedimas, sinkopuoti ritmai, sekundinis balsų derinimas,
dažnai kartojami priedainiai, aštrus skambesys. Melodijos gan trumpos,
siauros apimties. Sutartinės yra skirstomos į dvejines, trejines ir
keturines. Dvejinės atliekamos dviejų dainininkų arba grupių, abu balsai
dainuoja skirtingas melodijas, bet dažniausiai tais pačiais žodžiais.
Sutartinės paprastai būdavo atliekamos per šventes, sueigas, dirbant
įvairius darbus ar ilsintis. Panašiai atliekamos ir trejinės bei keturinės.
Daugiabalsės aukštaičių dainos- gyvos, tyros, turi daugiausia priedainių.
Dzūkai, kaip ir rytų aukštaičiai- dainingiausi lietuviai. Vis dėlto jų
dainuojamoji tautosaka ryškiai skiriasi nuo aukštaičių. Pietryčių Lietuvos
dalyje ilgiausiai išlaikytos senovinės tradicijos, papročiai, tad ilgai
neužmirštos ir liaudies dainos. Dzūkų etnografinė grupė turi itin
specifinių dainų žanrų. Tai jau minėtos raudos, Kalėdų, advento dainos.
Vienbalsės dzūkų dainos ypač pasižymi savo turtinga melodika. Jos yra labai
jausmingos, gražios, dažniausiai liūdnos. Dzūkų dainų ritmas sukuria laisvo
pasakojimo įspūdį. Galbūt dėl tokių dainų šis kraštas dar pramintas
Dainava.
Vakarų aukštaičių, paprastai vadinami suvalkiečiais, dainos yra
daugiabalsės, bet balsai derinami laisviau, negu aikštaičių daugiabalsėse
dainose. Vienbalsės suvalkiečių dainos- grakščios, giedros, tyros. Vakarų
aukštaičių dainuojamoje tautosakoje matomas panašumas su kitų sričių
liaudies dainomis. Greičiausiai taip atsitiko dėl glaudžių ryšių su
artimomis etnografinėmis grupėmis.
Kaip ir aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik pastarųjų jos
yra šiek tiek švelnesnės, dainingesnės, paryškinama aukščiausioji nata.
Žemaičių dainų repertuaras yra kur kas skurdesnis nei kitų etnografinių
sričių. Didžiąją dalį jų dainuojamosios tautosakos sudaro vėlesnės kilmės
dainos. Ryškus žemaičių liaudies dainų bruožas- komizmas. Palyginus
aukštaičių ir žemaičių dainuojamąją tautosaką matome, jog rytų lietuvių
dainos yra gerokai turtingesnės, grakštesnės.
Lietuvių liaudies dainos atspindi mūsų tautos istoriją, būtį ir yra
vertingas informacijos šaltinis mokslininkams. Daug įvairių iškilių žmonių
prisidėjo jas renkant ir išsaugant. Lietuvių dainuojamoje tautosakoje
vyrauja panaši tematika, bet skirtingi jos raiškos būdai, priklausomai nuo
etnografinio regiono. Lietuvių liaudies dainos yra nacionalinis turtas,
kurį reikėtų ne tik kaupti bei saugoti, bet ir pasistengti, kad jos gyvuotų
toliau.

Naudotos literatūros sąrašas:
Gaudrimas J., Jasinskas K., Tauragis A. Muzika IX- XI klasei. 1974. P. 96.
Sauka L. Lietuvių tautosaka. 1998. P. 149- 249.
Aleksynas K., Puteikienė Z. Lietuvių tautosakos chrestomatija IX klasei.
1984. P. 16. Umbrasienė V. Muzikos literatūra. 1989. P. 10- 11.

Leave a Comment