Įvadas
Tautosakos kūriniai – dainos, pasakos, sakmės, mįslės ir kt. – dar ne taip seniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje. Sunku net įsivaizduoti, kiek įvairiausių folkloro faktų saugojo senų senovėje gyvenusių žmonių atmintis. Tam, kad ši gausybė tekstų ir kitokių žinių būtų perduota iš kartos į kartą, ji turėjo būti organizuota į darnią sistemą. Daugelis kūrinių iškildavo į viešumą tik tam tikromis progomis. Nuo pat lopšio per visą vaikyste mažąjį žmogų lydėjo tautosaka. Antai kūdikį sūpuodama, mama jam dainuoja lopšines, jam skiriami žaidinimai, visokie kėkavimai ir lingavimai, kiek vėliau jam sekamos nesudėtingos pasakos. Paūgėję vaikai jau patys iš tėvų, vieni iš kitų išmokdavo daug paprastų dainelių, pasakėlių, juokų, pasierzinimų.Vaikui, paaugliui subrendus, kartu du jaunyste bei jos linksmybėmis ir rūpesčiais ateina meilė. Apie ją bene visos mūsų senosios meilės dainos ir jaunimo dainos, dainuotos vakarėliuose ir šiaip per didesnius suėjimus.Ir taip per visą gyvenimą žmogų apsupdavo tautosaka. Ar tai vestuvės, ar laidotuvės visuomet dainavo dainas. Žmogus augo ir kartu su juo vystėsi tautosaka. Prie kiekvieno likimo posūkio žmogų pasitikdavo atitinkamas tautosakos žanras.
Ūkiniai darbai
Mūsų protėviai naudojo paprastus pačių pasigamintus darbo įrankius ir turėjo labai sunkiai dirbti, kad pelnytų sau duoną ir namų šilumą, tačiau jie rasdavo jėgų dainoms, pokštams, dažnai iki aušros trunkančių patalkių linksmybėms. Dažniausiai žmogų per visus darbus lydėdavo dainos. Žmonės sakydavo: “Daina dieną trumpina, daina darbą lengvina”. Su darbu susijusiose dainose gėrimasi įvairiais darbo įrankiais, o dar labiau – artojais, audėjomis ir kitus darbus dirbančiais žmonėmis, jų suartomis dirvomis, išaustomis drobėmis.
Dainos
Arimo dainų negausu, jose dažnai atsiskleidžia pati arimo buitis: jaučių jungimas, mergelės pusryčių nešimas. Beveik visur siekiama pabrėžti žagrelės ir artojėlio puikumą.
OI, KAD TURĖTAU
Oi, kad turėtauPas tėvulį valelę, Tai nusikirstauŽalioj girioj eglelę.
Tai pastatytauVidur dvaro klėtelę,Oi, ir įdėtauJai varines dureles.
Tai ir sudėtauŽalios liepos suolelius,Tai ir įdėtauZerkolinius langelius.
Tai pažiūrėtauĮ pūdimo laukelius – Ar gražiai ariaMano jaunas bernelis.
Oi, ar švytruojaPlėniniai noragėliai,Oi, ar baubuoja Palšieji jauteliai.
Tai gražiai aria Mano jaunas bernelis, Oi, tai švitruojaPlėniniai noragėliai. Oi, tai švytruojaPlėniniai noragėliai,Oi, baubuojaPalšieji jauteliai.
Daug dainuota ir per šienapjūtę. Tai dainos apie šieno pjovimą ir grėbimą. Gana dažna meilės, kartais karo, rekrutų tematika. Šienapjūtės dainose labai mėgstami priedainiai.
EIN BROLELIS PER LANKELĘ
Ein brolelis per lankelęSu plieno dalgeliu, Oja oi oja, Su plieno dalgeliu.
– Kai nueisiu į lankelę,Kirsiu dobilėlį,Oja oi oja,Kirsiu dobilėlį.
Kai nukirpsiu dobilėlį,Kaišysiu kepurę,Oja oi oja,Kaišysiu kepure.
Užsikaišęs kepurėlę,Viliosiu mergelę,Oja oi oja,Viliosiu mergelę.
– Neprivilsi manęs jaunosSu tuo dobilėliu,Oja oi oja,Su to dobilėliu.
Priviliosi mane jaunąSu meiliu žodeliu,Oja oi oja,Su meiliu žodeliu
Yra taip pat ir rugiapjūtės dainos. Dainos lydėdavo rugiapjūtę tada, kai moterys pjaudavo pjautuvais. Tai sunkus darbas, trunkantis nuo aušros iki sutemos. Todėl ir rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos įvairiu dienos metu: vienos tiko dainuoti rytą, vidurdienį, kitos – vakare, darbui baigiantis. Savitą rugiapjūtės dainų grupę sudaro tokios, kuriu turinyje nėra nieko, kas sietų jas su šiuo darbu. Tai piršimosi motyvai, šeimos narių santykiai, net karo tematika.Rugiapjūtės vakaro dainos – darbo dienos, atoslūgio, nuovargio dainos. Prasiveržia pjovėjėlių martelių nuoskauda.
VAI TU RUGELI
Vai tu rugeli, Tu žiemkentėli, Kur tu kentėjaiŽiemą vasarėlę?
Tu nebijojaiŠaltų šalnelių, Šaltų šalnelių,Šiaurių vėjelių.
Šiaurių vėjelių,Smarkių lytelių.Tik pabijojaiPlieno dalgelio.
Plieno dalgelio,Jaunų brolelių,Jaunų broleliųIr kirtėjėlių,
Jaunų seseliųIr grėbėjėlių.Parėj talkelėLabai nuilsus,
Kelne rugeliusBaigus nukirtus.– Dėkui saulutėj,Ką nusileidai,
Anksti talkelęNamo paleidai.– Išeikit, ponai,Iš didžio dvaro,
Priimkit, ponai,Rugių vainiką.
Patarlės ir priežodžiai,,Patarlės – tai tautos išmintis” – šis posakis kartojamas gana dažnai. Dar galiu pridurti kitą: ,, Kiekvienam žodžiui yra patarlė”.Patarlė – tai sakinys, trumpa alegorija, dažnai palyginimas, kuri netiesiogine, kartais alegorine, metaforine forma išreiškia kokią nors apibendrintą mintį, teiginį, gyvenimo išminti, nuomonę apie žmogaus gyvenimo situacijas.Dauguma patarlių susijusios būtent su žmogaus gyvenimu ir buitimi, žmonių santykiais, mąstymo būdu ir žmogaus psichika , požiūriu į gyvenimą bei gamtos reiškinius ir panašiai.Su darbais buvo susieti tam tikri ritualai, pastebėjimai. Iš šito ir išsirutuliojo patarlės.
Daug rankų didžią naštą pakelia.Bendrai dirbdami, žmonės daug padaro.
Virbas nulūžta, o virbų šluota nelūžta.Vienybė – galybė.
Ranka ranką mazgoja.Jei kas man padės, tai ir aš jam padėsiu.
Neperšokės nesakyk ,,op”.Kol nepadarei ko, nesigirk.
Meška dar miške, o jau kailį raižo.Dar nieko nepadarė, o jau giriasi, kad panaudos.
Dėk grūda prie grūdo – pripilsi aruodą.
Kur ars – nepavargs, kur vogs – nepralobs.
Darbas gėdos nedaro.
Lašas po lašo ir akmenį pratašo.Atkakliai dirbant, viskas padaroma.
Kepti karveliai neatlekia į burną.Be darbo turtai nesusikraunami.
Vilką kojos peni.Kas dirba, tas ir turi.
Iš guolio nekepsi raguolio.Tingėdamas nieko neturėsi.
Verkia duona tinginio valgoma.
Per pasiuntinius vilkas netunka.Siuntinėdamas kitus, nedaug turėsi naudos.
Šuo šunį, šuo šunį, šuo uodega vikst.Sakoma, kai vieni kitus ragina dirbti , o niekas nieko nedaro.
Kalk geležį, kol karšta.
Darbas meistrą giria.
Akys baisininkės, rankos darbininkės.Pasižiūrėjus dažnas darbas atrodo didelis ir sunkiai įveikiamas, o kai dirbi, ir padarai.
Devyni amatai – dešimtas badas.
Barbė devyndarbė.Tai pajuokinamas žmogus, kuris tuo pačiu metu dirba kelis darbus.
Devynis kartus atmatuok, dešimta pjauk.Pirma gerai patikrink, po to daryk.
Geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje.Geriau tenkintis nedideliu, bet tikru laimikiu, negu siekti didelio, bet nepasiekiamo dalyko.
Kakta sienos nepramuši.Jeigu negalima ko padaryti, tai ir stengtis nereikia.
Auksas ir pelenuose žiba.Gerus dalykus nesunku pažint.
Negirk dienos be vakaro.Negirk pradžios, girk pabaigą.
Laisvalaikis
Nudirbę sunkius darbus, žmonės ilsėdavosi. Senais laikais, kai dar nebuvo jokiu techninių naujovių, žmonės dažnai susitikdavo viename name, jie linksmindavosi, šokdavo, dainuodavo dainas, mindavo mįsles, sekdavo pasakas.
MįslėsMįslės – tai tautosakos rūšis, grupinių išminties ir sąmojo varžybų bei pramogavimo forma. Kiekviena mįslė susideda iš dviejų dalių: 1) vieno, kartais kelių sakinių apimties teiginio, dažniausiai vaizdingo ir ekspresyvaus, koduojančio vieną ar kelis daiktus ar reiškinius, kuriuos reikia atspėti, ir 2) spėjimo, dekoduojančio teiginyje užslėptą mintį. Koduoja (užmena) vienas asmuo, dekoduoja (įmena) – kitas. Įmenama, kai atspėjamas užkoduotas objektas.
Užmink man mįslę – ir Tave atspėsiu,Užmink – parodysiu pasaulį be ribų,Tu – paslaptis būties nepalytėta,O aš esu Tave atskleidžianti žmogus.
Leisk magiška mįslės galia tikėti, Ir jos stebuklą aš išreikšiu per save.Į žodžio dirvą tiesą leisk pasėti
Ir savo paslaptis pažinimu paversk.Užmink man mįslę – ir Tave atspėsiu,Užmink – ir pasakysiu, kas gi Tu esi, Surasiu raktą, manyje paslėptą, IIr gims atsakymas lyg kūdikis nakty.
Žmonės mindami mįsles ne tik paįvairindavo savo laisvalaiki, bet ir kitomis akimis pažvelgdavo į gerai pažįstamus materialaus pasaulio daiktus bei reiškinius. Jie pajusdavo, kokia vaizdinga, poetiška kalba galima išreikšti paprasčiausius buities vaizdus.
Auksinis obuolėlis per langą šviečia.Saulė Einu vienas, pažiūriu, kad dviese.Šešėlis Be rankų be kojų – palangiais beldžiasi į vidų prašosi.VėjasGyvena be kūno, kalba be liežuvio, niekas jo nemato, bet visi girdi.Aidas Dieną naktį bėga, niekad nepabėga.Upė Ant lentukių vaikščioja, ragų žolę ėda.ŽąsisĖjo panaitė, pametė perlus. Mėnulis matė, bet nesakė, o saulė surinko.Rasa Daug muzikantų pievoje groja.Žiogai Kai tik lapai sušlamėjo, tuoj į girią nudulkėjo.Kiškis
Be langelių, be durelių pilna gryčiukė žmonelių.Agurkas Saldus gardus, bliūde nepanešams.MiegasPats nemato, o kitiems rodo.LangasPer kalnus kailiniai bėgioja.AvisŠunų nebijąs svečias vištų baidosi.SliekasKitam kanda, pats rėkia.Pjūklas Raudonas ponaitis, pilve akmenaitis.
Anekdotai
Anekdotai irgi priskiriami prie tautosakos žanro, nes juos irgi kuria žmonės, tačiau nuo kitų čia pateiktų tautosakos kūrinių juos skiria tai, kad tai nėra mūsų protėvių palikimas – anekdotai yra kuriami ir šiandien. Anekdotai pasakojami tam, kad pralinksmintų, prajuokintų žmones. Yra įvairios anekdotų temos, pvz.: apie politikus, apie turtuolius, apie mažus vaikus, apie kitataučius, apie įžymybes ir t .t .
Perka turtuolis seną pilį ir klausia ją prižiūrintį senuką:– Sakykite, ar šioje senoje pilyje nėra vaiduoklių?
– Tikriausiai nėra, nes per tuos aštuonis šimtus metų kol čia gyvenu, dar nė vieno nesu sutikęs, – paaiškina senukas.☺☻☺
Velionį laidojo su orkestru ir choru. Bet paskui pagalvojo, kad tai bus per didelė prabanga ir chorą atkasė.
☺☻☺
Lėktuvas nukrito į negyvenamą salą. Kai ten galų gale nusileido gelbėtojai, jie rado vienintelį likusį žmogų. Jis graužė žmogaus kaulą, o didžiulė tokių kaulų krūva gulėjo šalia jo. Pamatęs išsprogusias iš siaubo gelbėtojų akis , žmogelis ėmė teisintis:– Suprantu, kad jums tai atrodo klaiku, bet aš juk turėjau išgyventi vienas mažoje negyvenamoje saloje, kur nėra jokio maisto. Aš būčiau miręs iš bado, jei ne ta žmogiena.– Tą tai aš suprantu, – pagaliau ištarė vienas gelbėtojas. – Gelbėdamas savo gyvybę, žmogus gali padaryti bet ką. Bet juk lėktuvo katastrofa įvyko tik vakar vakare!
☺☻☺
Kalbasi du draugai.– Įsivaizduoji, – sako vienas, – mano kaimynas buvo vampyras!– Kaip tu tai supratai?– Aš persmaigiau jo širdį mediniu kuolu, o jis ėmė ir numirė!
☺☻☺
Pats išsigandai, pats ir skalbsi!
☺☻☺
Parbėga Petriukas namo ir šaukia mamai:– Mama, aš susipykau su Jonuku!– Nieko, sūneli, dar susitaikysit, – ramina jį mama.– Manau, kad nebesusitaikysim. Geriau patark, kur paslėpt lavoną.
☺☻☺
Pas Petriuko tėvus atlėkė įsiutusi Onutės mama.– Jūsų sūnus žaidė su mano dukra gydytojus!– Na, nereikia taip nervintis, – ėmė ją raminti Petriuko mama. – Tokiame amžiuje vaikai ima apžiurinėti vienas kitą…– Tegul jis žiūri kur nori! Bet tas bernas išpjovė mano dukrytei apendiksą!!!
☺☻☺
Mama paskambina namo ir klausia Petriuko, ką veikia jo mažoji sesutė.– Jeigu ledas jau storas, tai čiužinėja, o jei per plonas, tai maudosi, – atsako sūnelis.
☺☻☺
Petriukas grįžo iš mokyklos ir pasakoja tėčiui, kaip per chemijos pamoką darė bandymą ir viskas sprogo.
– Tikriausiai mokytoja parašė tau dvejetą? – klausia tėtis.– Nespėjo…☺☻☺
Atėjo kvailys Ivanas pas carą ir sako:– Pažadėjau atnešti jums slibino galvą. Štai ji!– O aš Vaniuša, žadėjau tau princesės ranką,– sako caras.– Štai ji!
☺☻☺
Ateina turtuolis į biblioteką ir piktinasi:– Aš paėmiau iš jūsų knyga ,, Kaip uždirbti milijoną”, o ten pusė puslapių išplėšyta.– O jums pusės milijono neužtenka? – stebisi bibliotekininkė.
Būtybės aprašymas
Velnias
Velnias tai vienas populiariausių pasakų veikėjų. Jis visada būna blogas, visados ką nors iškrečia, bet galiausiai būna nubaustas. Mano manymų velnias tai mažutis plaukuotas žmogiukas turintis ant galvos ragus,o vietoj pėdų kanopas. Jis mėgsta vogti gražiausias merginas iš gretimų miestų ar kaimų. Velnias yra pragaro vaikas ir jis moka daug įvairių burtų, jis jais naudojasi kada nori pakenkti žmonėms. Jis draugauja su kitomis antgamtinėmis būtybėmis kaip su giminiais ar kaimynais. Daugiausia jis dirba su raganomis.
Išvados
Šiame referate yra pateikta visų trijų tautosakos rūšių pavyzdžių. Referatas yra suskirstytas į dvi grupes: ūkiniai darbai ir laisvalaikis. O šie du dar į kitas smulkesnes dalis. Parinkti medžiagos referatui nebuvo labai sunku. Mums pasisekė su knygomis, nes jų turėjome nedaug, bet juose radome beveik viską ką norėjom. Manau kad referatas pavyko. Gal surinkome ir nedaug medžiagos, bet tą kuria parinkom mano manymų yra gera.