Lietuvių kalbos tarmės
Lietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos, suskilusi į tarmes. Tos tarmės viena nuo kitos skiriasi ne tik žodynu, bet ir fonetika, morfologija, net ir sintakse. Šalia tarmių turime ir bendrą visiems lietuviams bendrinę kalbą. Ji pagal tam tikras taisykles sunorminta ir yra visos tautos susižinojimo ir bendravimo, kultūros kūrimo priemonė. Bendrinė kalba yra didelė tautos vertybė. Mokslas, tiriantis tarmes, vadinamas dialektologija,o tarmių tyrėjai – dialektologais. Lietuvių kalbos mokslui tarmių duomenys ypač svarbūs, nes tarmės yra svarbus šaltinis lietuvių kalbos istorijos mokslui. Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Geriau senuosius baltų garsus ir formas išlaikė aukštaičių tarmė. Tiek aukštaičių, tiek žemaičių tarmės suskilusios i patarmes, kurios viena nuo kitos gerokai skiriasi.
Aukštaičių tarmė
Aukštaičių tarmę patogiausia skistyti į patarmes pagal am, an, em, en ir ą, ę tarimą. Vakarų aukštaičiai juos taria kaip ir bendrinėje kalboje, pvz.: kampas, ranka, tempia. Pietų aukštaičiai am, an, em, en išlaiko sveikus, bet ą, ę išvertė į ū, y pvz.: kampas, ranka, tempia, bet žūsis, tysia. Rytų aukštaičiai am, an, em, en ir ą, ę verčia um, un, im, in ir ū, y pvz.: kumpas, runka, timpia, minkas ir žūsis. Iš vakarų aukštaičių artimiausia bendrinei kalbai pietinė dalis (Kaunas, Marijampolė, Prienai…) – vadinamieji kauniškiai. Kitų tarmių zmonėms, sąmoningai ar nesąmoningai siekantys bendrinės kalbos normos, šio krašto gyventojų kalba visuomet daro gražios, „taisyklingos“ kalbos įspūdį. Skirtumų nuo bendrinės kalbos čia palygint nedaug. Antai sakoma: gyvęt „gyventi“, skolįtų „skolintų“ ; sęstu „senstu“, tįstu „tinstu“… Ploto pietryčių dalyje, apie Marijampolę, Kalvariją, Prienus, ilginami tvirtapradžių il, im, in, ir, ul, um, un, ur pirmieji sandai, taigi tariama pavyzdžiui: tyltas „tiltas“, nutymti „nurimti“, pynti „pinti“, skūndžia „skundžia“, kūrmis „kurmis“. Tai ryški fonetikos ypatybė, kurios šios tarmės žmonės sunkiai atsikrato.
Iš kitų ypatybių, taip pat dažniausiai pasitaikančių tik ploto pietryčių dalyje, minėtas žodžio pradžios e ir ei vertimas a ir ai (pvz.: ažaras „ežeras“, aiti „eiti“ ), v pridėjimas žodžio pradžioje prieš uo, o (pvz.: vuoga „uoga“, vuostyti „uostyti“, voras „oras“ ), žodelių kaip, taip tarimas kap, tep. Tačiau kitose ploto dalyse, ypač šiaurės vakarų dalyje, neretai pasakoma ir priešingai, pvz.: ekmuo „akmuo“, elksnis „alksnis“. Šiaurinė vakarų aukštaičių pratarmė, vadinamieji šiauliškiai, nuo bendrinės kalbos skiriasi daug daugiau: čia trumpinami nekirčiuotų skiemenų ilgieji balsiai (pvz.: sunelis „sūnelis“, givenims „gyvenimas“ ), atitraukiamas žodžio kirtis nuo galūnės ir turima nemažai visokių kitokių smukesnių ypatybių. Pietų ir ypač rytų aukštaičių patarmės nuo bendrinės kalbos skiriasi dar daugiau. Čia kietinamas priebalsis l prieš e ir ė balsisu, pvz.: ladas „ledas“, laist arba laisc „leisti“. Šią ypatybę turi ir rytiniai vakaru aukštaičių pratarmės pakraščiai. Daug kur kietinami kai kurie priebalsiai, pavyzdžiui sakoma sanas „senas“, ratas „retas“ ir t.t. Daugelis pietų aukštaičių ir kai kurie rytiniai rytų aukštaičiai dzūkuoja. Dzūkavimu vadiname dvi tarmines ypatybes: Priebalsių t, d ir priebalsių samplaikų tv, dv virtimą c, dz ir cv, dzv prieš i, y, į, ie, pvz.: cik „tik“, cylus „tylus, pircį „pirtį, ciek „tiek“, cvinko „tvinko“, dzvylika „dvylika“ ; Č, dž virtimą c, dz. Pvz.: cia arba ca „čia“, svečiai arba svecai „svečiai“.Labiausiai nuo bendrinės kalbos skiriasi rytų aukštaičių patarmė. Be nurodytų ypatybių esama dar labai daug visokių kitokių, kurias paprastai turi ne visi rytų aukštaičiai, bet tik jų dalis.Vidurinėje patarmės dalyje – anykštėnų ir kupiškėnų plote – kirčiuotas negalūninis a verčiamas o, pvz.: nomas „namas“, stolas „stalas“. Kupiškėnų plote balsiai e ir ė verčiami a žodžio gale prieš kietą priebalsį, pvz.: madus „medus“, barnas „bernas“, tavas „tėvas“, margoita „mergaitė“.
Į rytus nuo anykštėnų ir kupiškėnų yra uteniškiai kurie vietoj nekirčiuoto balsio o daug kur taria balsį ą, pvz.: žala „žolė“, rakiškėnas „rokiškėnas“. Atskirose vietose iš viso neturima balsio o, vietoj jo tariamas ilgas balsis a su didesniu ar mažesniu o atspalviu. Čia sakoma: atjaja berniakas su ūsiukais „atjojo berniokas su ūsiokais“.Vakarinėje rytų aukštaičių patarmės dalyje išsiskiria panevėžiškiai, kurie galūnėse neskiria trumpųjų balsių: pietuose po kieto priebalsio taria trumpą atvirą u, po minkšto priebalsio – trumpą neįtemtą i, pvz.: vyrus „vyras“, šakus „šakas“, pelus „peles“, o šiaurėje abu šie galūnių balsiai tiek sutrumpinti, kad praktiškai beveik arba visai negirdimi, pvz.: vyr`s, šak`s.Šiame plote labai įvairiai elgiamasi su am, an, em, en ir ą, ę: virsti jei gali ne tik um, un, im, ū, y, bet ir om, on, ėm, ėn, pvz.: somt`s „samtis“, ronk` „ranka“.Lietuvių kalbos tarmėsLietuvių kalba, kaip ir kitos kalbos, suskilusi į tarmes. Tos tarmės viena nuo kitos skiriasi ne tik žodynu, bet ir fonetika, morfologija, net ir sintakse. Šalia tarmių turime ir bendrą visiems lietuviams bendrinę kalbą. Ji pagal tam tikras taisykles sunorminta ir yra visos tautos susižinojimo ir bendravimo, kultūros kūrimo priemonė. Bendrinė kalba yra didelė tautos vertybė. Mokslas, tiriantis tarmes, vadinamas dialektologija,o tarmių tyrėjai – dialektologais. Lietuvių kalbos mokslui tarmių duomenys ypač svarbūs, nes tarmės yra svarbus šaltinis lietuvių kalbos istorijos mokslui. Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Geriau senuosius baltų garsus ir formas išlaikė aukštaičių tarmė. Tiek aukštaičių, tiek žemaičių tarmės suskilusios i patarmes, kurios viena nuo kitos gerokai skiriasi.
Aukštaičių tarmė
Aukštaičių tarmę patogiausia skistyti į patarmes pagal am, an, em, en ir ą, ę tarimą. Vakarų aukštaičiai juos taria kaip ir bendrinėje kalboje, pvz.: kampas, ranka, tempia. Pietų aukštaičiai am, an, em, en išlaiko sveikus, bet ą, ę išvertė į ū, y pvz.: kampas, ranka, tempia, bet žūsis, tysia. Rytų aukštaičiai am, an, em, en ir ą, ę verčia um, un, im, in ir ū, y pvz.: kumpas, runka, timpia, minkas ir žūsis.
Iš vakarų aukštaičių artimiausia bendrinei kalbai pietinė dalis (Kaunas, Marijampolė, Prienai…) – vadinamieji kauniškiai. Kitų tarmių zmonėms, sąmoningai ar nesąmoningai siekantys bendrinės kalbos normos, šio krašto gyventojų kalba visuomet daro gražios, „taisyklingos“ kalbos įspūdį. Skirtumų nuo bendrinės kalbos čia palygint nedaug. Antai sakoma: gyvęt „gyventi“, skolįtų „skolintų“ ; sęstu „senstu“, tįstu „tinstu“… Ploto pietryčių dalyje, apie Marijampolę, Kalvariją, Prienus, ilginami tvirtapradžių il, im, in, ir, ul, um, un, ur pirmieji sandai, taigi tariama pavyzdžiui: tyltas „tiltas“, nutymti „nurimti“, pynti „pinti“, skūndžia „skundžia“, kūrmis „kurmis“. Tai ryški fonetikos ypatybė, kurios šios tarmės žmonės sunkiai atsikrato. Iš kitų ypatybių, taip pat dažniausiai pasitaikančių tik ploto pietryčių dalyje, minėtas žodžio pradžios e ir ei vertimas a ir ai (pvz.: ažaras „ežeras“, aiti „eiti“ ), v pridėjimas žodžio pradžioje prieš uo, o (pvz.: vuoga „uoga“, vuostyti „uostyti“, voras „oras“ ), žodelių kaip, taip tarimas kap, tep. Tačiau kitose ploto dalyse, ypač šiaurės vakarų dalyje, neretai pasakoma ir priešingai, pvz.: ekmuo „akmuo“, elksnis „alksnis“. Šiaurinė vakarų aukštaičių pratarmė, vadinamieji šiauliškiai, nuo bendrinės kalbos skiriasi daug daugiau: čia trumpinami nekirčiuotų skiemenų ilgieji balsiai (pvz.: sunelis „sūnelis“, givenims „gyvenimas“ ), atitraukiamas žodžio kirtis nuo galūnės ir turima nemažai visokių kitokių smukesnių ypatybių. Pietų ir ypač rytų aukštaičių patarmės nuo bendrinės kalbos skiriasi dar daugiau. Čia kietinamas priebalsis l prieš e ir ė balsisu, pvz.: ladas „ledas“, laist arba laisc „leisti“. Šią ypatybę turi ir rytiniai vakaru aukštaičių pratarmės pakraščiai. Daug kur kietinami kai kurie priebalsiai, pavyzdžiui sakoma sanas „senas“, ratas „retas“ ir t.t. Daugelis pietų aukštaičių ir kai kurie rytiniai rytų aukštaičiai dzūkuoja. Dzūkavimu vadiname dvi tarmines ypatybes: Priebalsių t, d ir priebalsių samplaikų tv, dv virtimą c, dz ir cv, dzv prieš i, y, į, ie, pvz.: cik „tik“, cylus „tylus, pircį „pirtį, ciek „tiek“, cvinko „tvinko“, dzvylika „dvylika“ ; Č, dž virtimą c, dz. Pvz.: cia arba ca „čia“, svečiai arba svecai „svečiai“.Labiausiai nuo bendrinės kalbos skiriasi rytų aukštaičių patarmė. Be nurodytų ypatybių esama dar labai daug visokių kitokių, kurias paprastai turi ne visi rytų aukštaičiai, bet tik jų dalis.Vidurinėje patarmės dalyje – anykštėnų ir kupiškėnų plote – kirčiuotas negalūninis a verčiamas o, pvz.: nomas „namas“, stolas „stalas“. Kupiškėnų plote balsiai e ir ė verčiami a žodžio gale prieš kietą priebalsį, pvz.: madus „medus“, barnas „bernas“, tavas „tėvas“, margoita „mergaitė“.Į rytus nuo anykštėnų ir kupiškėnų yra uteniškiai kurie vietoj nekirčiuoto balsio o daug kur taria balsį ą, pvz.: žala „žolė“, rakiškėnas „rokiškėnas“. Atskirose vietose iš viso neturima balsio o, vietoj jo tariamas ilgas balsis a su didesniu ar mažesniu o atspalviu. Čia sakoma: atjaja berniakas su ūsiukais „atjojo berniokas su ūsiokais“.Vakarinėje rytų aukštaičių patarmės dalyje išsiskiria panevėžiškiai, kurie galūnėse neskiria trumpųjų balsių: pietuose po kieto priebalsio taria trumpą atvirą u, po minkšto priebalsio – trumpą neįtemtą i, pvz.: vyrus „vyras“, šakus „šakas“, pelus „peles“, o šiaurėje abu šie galūnių balsiai tiek sutrumpinti, kad praktiškai beveik arba visai negirdimi, pvz.: vyr`s, šak`s.Šiame plote labai įvairiai elgiamasi su am, an, em, en ir ą, ę: virsti jei gali ne tik um, un, im, ū, y, bet ir om, on, ėm, ėn, pvz.: somt`s „samtis“, ronk` „ranka“.