lietuviu kalbos taisykles.gramatika

Griūtis – griūtis, griūva, griuvo – griuvėsiai.
Apyjaunė – apyjaunei;
Apgėrė – apgėrei;
Posausė – posausei;
Pokreivė – pokreivei.

Deja, beje, vaje.

Samanos – šaknis

Sūkurys, sūpynės, sūpuoklės

SENIAI (kada?)
SENAI ( kaip?)

Bilijardas – skaitvardis
Biliardas – žaidimas

Nekok (prastas) oras.
Nekaip (prastai) parašei diktantą.
Atsargų likę nekiek (nedaug).
Jis sakė nesavu (keistu) balsu.

Na daugiau . Ne veltui .

Argi, negi, netgi, ogi, kaipgi, kurgi, kiekgi, norsgi.

Lig ligi (IKI)
Lyg (TARSI, KAIP)

IŠVESTINĖS FORMOS

Iš bendraties padaroma:
1. Būt.d.l., o iš jo veik.r.būt.d.l. dalyviai ir būt.d.l padalyviai (EIDAVUS).
2. Būs.l, o iš jo veik. Ir neveik. Rūšies būs.l. dalyviai ir padalyviai (EISIANT).
3. Tariamoji nuosaka.
4. Liepiamoji nuosaka.
5. Neveik. R. būtojo laiko dalyviai.
6. Reikiamybės dalyviai.
7. Pusdalyviai.
8. Būdinys.

Esam.l. III a:

1. Veik.r.esm.l. dalyviai
2. Neveik.r.esm.l dalyviai
3. Esm.l. pa adalyviai

Iš būt.k.l III a:
1. Veik.r.būt.k.l. dalyviai
2. Būt.k.l. padalyviai (PAĖJUS)

Saulėgrąža, vąšas, vąšelis
Balinti, balina, balino
Gesinti, gesina, gesino
Mąstas, mastelis
Žįsti, žindo, žįsta

ŽIBURYS, NIŪRŪS

Sangrąžod dalelytė si nelinksniuojama
PVZ.: Merginos ėjo šypsodamosi.

J visuomet rašome prieš būt. Priesagos iškas; imis; uoti; avo . PVZ.:

Herojiškas, herojinis, varijuoti, varijavo,
Milijonas, fortepijonas, valerijonas.

Čempionas, stadionas, batalionas, skorpionas.

IŠ TIKRŲJŲ

Išvestinių daiktavardžių rašyba

Jei daiktavardžio priesaga prasideda balsiu, tai žodis paprastai būna padarytas iš būt.k.l., vadinasi išlieka būt.k.l. šaknies balsis (dvigarsis).

Rijikas (ryti, rijo)
Puvėsis (pūti, puvo)

VIENTISINIS SAKINYS

Brūkšnys tarp veiksnio tarinio rašomas tada, kai praleista tarinio jungtis, vardinė tarinio dalis išreikšta:
1. Daikt. Vardininku. (V Vilnius – Lietuvos sostinė).
2. Kiekinis skaitvardžio vardininku. (Du kart du – keturi)/(Aš klasės žurnale dvyliktas (kelintinis)).
3. Viena iš pagrindinių sakinio dalių išreikšta bendratimi (Būtim žmogum – sunki pareiga).

ĮSIDĖMĖTI:
• Jei veiksnys išreikštas įvardžiu tarp veiksnio ir tarinio brūkšnys NErašomas. (Aš jo sesuo)
• Brūkšnys Nerašomas, kai vardinė tarinio dalis iš

šreikšta daiktavardžiu su lyginamąja dalelyte. (Saulė šiandien lyg ugnis).

IŠPLĖSTINIŲ APLINKYBIŲ SKYRYBA

Visuomet skiriamas, kai eina prieš tarinį.

Šildant popiečio saulei, į aikštelę susirenka vaikai.

Į aikštelę vaikai susirenka šildant popiečio saulei. (NERAŠOME, NES PO TARINIO).

ĮSIDĖMĖTI .

• Aplinkybės neskiriamos, kai eina po jungtukų.
PVZ.: (Vilius grįžo iš mokyklos ir pavalgęs pietus išbėgo i kiemą pažaisti.).

• Kartais išskiriamos aplinkybės su NEKAITOMU ŽODŽIU.
PVZ.: (Kiek pagalvojus, užduotį reikia atlikti raštu.).

PAŽYMINIŲ SKYRYBA

Skirstomi į derinamuosius ir nederinamuosius.

Po pažym. Žodžio einantys derinamieji pažyminiai skiriami kableliu, o jei sakinio gale tai ir brūkšniu.

PVZ.: Dangus, apnykęs ir surūgęs, sunkiais mažais vandens lašeliais.

ĮSIDĖMĖTI.

Po pažym. Žodžio einantis vienas derinamasis ar nederinamasis pažyminys skiriamas tik tada, kai jis patikslina prieš pažymimąjį žodį einanti kitą pažyminį, skiriamas tik tada, kai jis patikslina prieš pažymimąjį žodį, einantį kitą žodį.

Už raisto gražus miškas, ištekinis.
Nuskurusi vy yšnia, be lapų, atrodė apgailėtinai.
PRIEDĖLIS
(Pažyminys, išreikštas daiktavardžiu)

Kelis pažymimuosius žodžius, pažymintis priedėlis skiriamas brūkšniais.

PVZ.:

Karolis, Audrius ir Vilius – mano pusbroliai – kieme žaidė krepšinį.

Daugianaris priedėlis skiriamas brūkšniais.
PVZ.:
Mano pusbroliai – Karolis, Andrius ir Vilius – kieme žaidė krepšinį.

Kableliais skiriami po ar prieš pažymimąjį žodį įvardį, einantį vieną arba kelis derinamuosius ir net nederinamuosius pažyminius.
PVZ.:
Mes, jauni, mokam siekti tikslo.
Jauni, drąsūs, mes mokam siekti tikslo.
VIENARŪŠĖS SAKIO DALYS

Visada atskiriamos vienarūšės sakinio dalys, sujungtos priešinamaisiais jungtukais: O, BET, TAČIAU,TIK.

Lengva pasakyti – (O, BET) ne padaryti.

Jei po apibendrinamųjų žodžių dar yra jungiamųjų žo

odžių ( KAIP ANTAI, BŪTENT, TAI YRA, PAVYZDŽIUI) prieš juos rašomas kablelis, o po jų dvitaškis.
PVZ.:
Poilsiautojų buvo virur, būtent: parke, kopose, jūroje.

ĮSIDĖMĖTI:

Tarinys negali eiti apibendrinamuoju žodžiu. Jei po tarinio kas nors išvardijamai, dvitaškis NEDEDAMAS.
PVZ.:
Mieste šventė vyks Rotušės aikštėje, Laisvės alėjoje, Nemuno ir Neries santakoje.

ITERPINIAI

Aišku, žinoma, be abejo, regis, rodos, atrodo, matyti, galimas daiktas, ko gero, suprantama, teisybė, tiesa, anot jo, mano nuomone, pasak autoriaus, kaip žmonės sako, mūsų duomenimis, be to, be kita ko, pavyzdžiui, vadinasi, maža to, priešingai, atvirkščiai, žodžiu, beje, atvirai šnekant, kita vertus, deja, laimė, laimei, nelaimei, mūsų džiaugsmui.

ĮSIDĖMĖTI.
Iterpiniais nelaikomi ir neskiriami: TIKRAI, TIKRIAUSIAI, GREIČIAUSIAI, PAPRASTAI, APSKRITAI, PIRMIAUSIA, ESĄ, GALBŪT, BERODS, MAT, VISŲ PIRMA, ATSEIT, BŪTENT, ANTAI, TAIGI, ŠTAI, PAGALIAU, GALŲ GALE.

ĮSIDĖMĖTI.
Kableliu arba brūkšniu skiriamos jungtuku ir su sakinio sujungtos išvadinės žodžių grupės ar atskiri žodžiai.
Pasakysiu viską, ir tiek.
Nedarysiu – ir baigta.

JUNGTUKAI

AI, O, AK, CIT, NA, AČIŪ, BRAVO, DĖKUI, DEJA, SVEIKS, DIEVAŽ, AMŽINTĄJĮ ATILSĮ

SUDĖTINIS SAKINYS

Sujungiamieji (jungtukai jungia vienarūšes sakinio dalis ir sakinius): IR, O, BET, TAČIAU, TIK, AR, ARBA, TODĖL, TAD, NEI.
Prijungiamieji (jungtukai jungia tik sakinius): KAD, KOL, KADANGI, KAI, JOG, JEI, JEIGU, NES, NORS, VOS, LYG, TARSI, TARTUM, AR, KAS, KO, KAM, KĄ, KOKS..

SUJUNGIAMŲJŲ SAKINIŲ SKYRYBA:
Atskiriami dėmenys yra sujungti jungtukais ar jungiamaisiais žodžiais: O, BET, TAČIAU, TIK, TODĖL, DĖ

ĖL TO, TAD, TAIGI, UŽTAI.

Brūkšnys dedamas, kai antrąjį dėmenį galima pakeisti šalutiniu sakiniu su jungtuku KAD.
PVZ.:
Man pasirodė – tu juokies.

BEJUNGTUKŲ SAKINIŲ SKYRYBA:

Kableliu skiriami sudėtinis bejungtukio sakinio dėmesys, kurie pasako vienu laiku arba vienas po kito vykstančius veiksmus.
PVZ.:
Moterys nuščiūva, įsivyrauja tyla.

Kabletaškis rašomas tarp dėmenų, kai jie turi kableliais skiriamųjų sakinio dalių arba kai pasakomas viena nuo kitos nutolusios mintys. (sakiniai atsiejami vienas nuo kito)

Dvitaškis rašomas, kai antras ar tolesni dėmenys paaiškina pirmąjį (antroji sakinio dalis aiškina pirmąjį).
PVZ.:
Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėyi lovoje.

BRŪKŠNYS rašomas:
– kai pabrėžiamai supriešinamas dėmenų turinys;
PVZ.:
Pasėjo ropę – išaugo krienas.
– kai vieno dėmens turinys pabrėžiamai sąlygoja kito turinį;
PVZ.:
Greit susiūsi – greit iširs.
– kai antruoju dėmeniu pasakoma netikėta išvada;
PVZ.:
Sapnavau nakttį gaidį – nelaimė bus.

TEDIRBAU –kartu- TEDIRBA.
TEGUL dirba.

1. LYRINIS IŠGYVENIMAS (poetinis išgyvenimas, meninis, emocinis, lyrinis atsivėrimas).
Lyrinis išgyvenimas savaime neatsiranda, jį sukelia gyvenimo tikrovė. Todėl ir jo turinys – ištisą žmogaus jausmų, būsenų skalė: pasigėrėjimas, džiaugsmas, ildėsys, liūdesys, sielvartas, dvasinė kančia, meilė, ištikimybė ir t.t. Ne pilietinės nuostatos, filosofinė mintis, jeigu tai atsiveria kaip kalbančiojo mintys ir jausmai.
2. EILĖRAŠČIO VYKSMAS (lyrinis vyksmas) – tai minčių, jausmų judėjimas (slinktis, dinamika)
3. IŠGYVENIMO RAIŠKA. Kai nusakome eilėraščio nuotaiką ir suvokiame kalbančiojo išgyvenimus, tada reikia aiškinti, kaip išsakomas išgyvenimas (vaizdai, emocijomis, juslėmis).
POETINĖ LEKSIKA
Poetinėje kalboje žodis tarsi atitrūksta nuo savo pirmykštės reikšmės ir įgyja naują estetinę ko

okybę. Jis išnyra iš kasdieninės aplinkos ir pereina į poetiįkumo sferą, kur mezgasi nauji vidiniai ryšiai. Papildoma nauja reikšmė.

DEMINUTYVAS – tekste kuria švelnumo, mažumo, malonumo įspūdį.

EPITETAS – daikto, asmens, reiškinio ar veiksmo savybę pažymintis žodis: žvarbūs lietūs, tylus šlamesys. Epitetas gali reiškiniui įkvėpti gyvybės. Gali būti daiktavardžiai ( plieno šarvai ), būdvardžiaiv( žali pagiriai ), dalyviai ( nuskurdę pušynai ), prieveiksmini ( jaukiai pragystas ).

ŽODŽIO REIKŠMĖS PERKELIMAS – kai tiesioginė žodžio reikšmė perkeliama kitam reiškiniui ar daiktui pavadinti.PVZ.: Vaikas verkia – dangus verkia, miškas verkia./ skaitau Žemaitės apsakymus – skaitau Žemaitę.

TROPAI – žodžiai, pavartoti perkeltine reikšme. Yra dvi tropų grupės: METAFORA, su PERSONIFIKACIJA, ALEGORIJA IR SIMBOLIAI; METONIMIJA IR jei artimos sinekdoka, autonomija, hiperbolė, litotė.

METAFORA – Tropas paremtas panašiais žodžiais, savybes turinčių daiktų ar reiškinių, sugretinimų. Metafora buna paslėptas palyginimas „ tik pienė pagirioj iškilusi saulytė „ užuot pasakius, žiedelį kaip saulyte pasakoma tik saulyte, o praleistąjį palyginimo narį tik numanome.

PERSONIFIKACIJA (įasmeninimas) – žmogui būdingų savybių suteiktos gamtos reiškiniams, gyvūnams arba apstraktiems dalykams. Poezijoje įasmeninimas tarsi sudvasina vaizduojamus reiškinius leidžia pamatyti juos iš nenuspėjamo taško.

ALEGORIJA – sąlygiškai apibūdinami reiškiniai , ypatybės. PVZ.: taij ką žymi baltas balandis. Alegoriniai būna veikėjai ( lapė – suktumo, vilkas – godumo, kiškis – bailumo). Abstrakčiosios sąvokos išreiškimas konkrečiu vaizdu yra alegorija. Ji tarsi sujungia mintį.

METONIMIJA – daikto ar reiškinio perkelimas kitam giminiškai artimam dalykui

SINEKDOkA – vns. Vietoj dgs. „Lauko bitė raudonųjų dobilėlių žiedą“.

AUTONOMAZIJA – tikrinio vardo pakeitimas bendriniu. PVZ.: „ O kiek Galilėjų šešiolikamečiai žemėj miega“.

HIPERBOLĖ – meninis padidinimas ( „ Kraujo jūroje.“ ).
LITOTĖ – meninis sumažinimas ( „ Upe perbridęs šaukte prigėrė „ ).
POETINĖ SINTAKSĖ

Sintaksinis vienetas vartojamas kalbos raiškumui stiprinti vad. figūra.
SINTAKSINĖ FIGŪROS:
1. RETORINĖS: kreipiniai, klausimai, sušukimai.
KOMPONAVIMO: neįprasta žodžių tvarka, pakartojimai, paralelizmai.
Retorinės figūros susijusios su pasakymo būdu, komponavimo figūros – su pasakymo gramatine sandara.
Retorinis klausimas.
Retorinis kreipinys.
Retorinis sušukimas.

KOMPONAVIMO FIGŪROS

PAKARTOJIMAS – įspūdžiui sustiprinti kartojimo žodžiai, frazės, sakiniai.
Pakartojimas yra trejypis:
1. ANAFORA – eil. pradžios pakartojimai.
2. EPIFORA – eil. ar posmo paskutinių žodžių pakartojimas
3. SIMPLOKA arba sandūra – eil. galo žodžiū pakartojimas kitos pradžioje

PARALELIZMAS – reiškinių sugretinimas ir vienodas jų išdėstymas sakinyje. Jis artimas palyginimui tik čia brėžiamos dvi lygiagretės linejos.

ANTITEZĖ ( opozicija) – priešingų dalykų sugretinimas. Antitezė apibūdinami reiškiniais, kuraisia žadina kontrastiškus įspūdžius, liudija išgyvenimų sudėtingumą, laiko ir erdvės beribiškumą.

LAIPSNIAVIMAS – laipsniškas kilimas, stiprėjimas. Tai vienarūšių sakinio dalių ar sakinio išvardijimas tokia seka, kuri kelia stiprėjimo arba silpnėjimo įspūdį.

MOKSLINIO STILIAUS BRUOŽAI

1. Kalba tiksi, aiški, glausta, sakiniai tiesioginiai.
2. Mintys dėstomos nuosekliai, logiškai siejamos.
3. Mokslinė kalba, be emocijų.
4. Specialios srities terminai.
PUBLICISTINIO STILIAUS BRUOŽAI
1. Socialinis vertinimas ( aptariamas dalykas, vertinama visuomenės: nauda ir žala, moralė ir anti.
2. Kalbama įtaigiai, aktualia tema.
3. Parodoma subjektyvi nuomonė ( rodomas požiūris ).
4. Dalykiškumas,.
5. kalba derinama su emocijomis.

Ekspresyvus – išraiškus liudytojas, liudyti.
Segmentas – pastraipa.

Rūškanas, įgrįsdavę drmsti, drumsdavę, drmsčiau, drumstas, Drumzlinas, drumzlė. Grumstas, grimzta).
Tašyti – tašė – tašo.,
Siuvėjas (siuvo )
Vąšas, vąšelis.

Juodu – judvėjų;
Judu – judviejų;
Ajeras
Aliai vieno
GINĖ KARVES.
GINĖ KRAŠTĄ.

Brązga, brizgėti, brązgėje – trekėti,
Brizginti, brązkina, brizgino – barškinti.
Žįsti – žindo – žinda
Ražas, ražiena
Pagrįstas (kelias, nuomonė).

TE dalelytė su veiksmažodžiais rašoma kartu- teneša, tebėga, terašo.
Ypatingai – pabrėžia,
Ypač – atsargiai

Keletas neturi mot. Giminės
Netgi, betgi.
Normalesnė – aukštesnio laipsnio būdvard. Priesaga.
VIS TIEK,,,VIS VIEN,,,

Leave a Comment