lietuviu kalbininkai

Svetimšaliui, kuris moka senųjų mirusių indoeu¬ropiečių kalbų, pavyzdžiui, lotynų, graikų, – lietuvių kalbos gra¬matika bus daug suprantamesnė, negu studijuojančiam da¬bartines anglų, ispanų, italų, prancūzų ar vokiečių kalbas. Didžiumą studentų, kuriems lietuvių kalba ne gimtoji, toks genetinis gramatikos senoviškumas skatina nuolat kartoti, kad „lietuvių kalba labai sunki“. Jie jaučiasi nuskriausti turį mokytis penkių daiktavardžių linksniuočių ir kiekvienos linksniuotės su septyniais vienaskaitos ir dau¬giskaitos links¬niais, kuriems „lankstyti“ reikia daug pa¬stan¬gų. Anglakal¬biam žmogui net pati galūnės sąvoka nėra leng¬vai suvo¬kia¬ma. Neretas nusivilia, sužinojės apie neepastovų šokinėjantį kirtį, kuris net patiems lietuviams kartais nušoka per toli. Tačiau tai – indoeuropiečių prokalbės palikimas.
Bendrinės kalbos naujumas teikia ir privalumų – lietuvių tartis beveik atitinka raštą, t.y. tariama taip, kaip rašoma. Viena raidė paprastai reiškia vieną garsą, tad skaitant jas iš karto žinomi ir garsai. Íia prasme lietuvių kalba modernesnė už prancūzų ar anglų kalbas, kur raidės nebūtinai reiškia tą patį garsą. Todėl, pavyzdžiui, italui ar lenkui mokytis skai¬tyti lietuviškai lengviau negu angliškai, nes suskaitės raides jis gali sudėti žodį. Taaip pat išgirdės lietuvišką žodį italas ar lenkas žodyne jį suras lengviau, negu išgirdės anglišką. Ga¬lima sakyti, kad, nors lietuvių kalbos gramatika sudėtinga, lietuviškai lengva skaityti.
Lietuvių kalbininkai
Kazimieras Jaunius. (1848-1908) Buvo dvasininkas, Peterburgo dvasinės akademijos lotynų, graikų, hebrajų kalbų dėstytojas. Parašė lietuvių gr

ramatiką, kurią 1911 m. išleido jo sekretoriumi dirbęs Kazimieras Būga. Be lietuvių kalbos, jos istorijos ir tarmių, Jaunius domėjosi lietuvių kalbos ryšiais su kitomis indoeuropiečių šeimos kalbomis. Tyrinėjo senąją lietuvių mitologiją. Mūsų kalboje įsigalėjo kai kurie Jauniaus vartoti terminai: prokalbė, priesaga, priešdėlis ir kt.
Kazimieras Būga. (1879-1924) Pirmasis lietuvių kalbininkas profesionalas. Labiausiai nusipelnė tuo, kad sumanė ir išleido “Lietuvių kalbos žodyną”. Tyrė vietovardžius ir asmenvardžius.
Jonas Jablonskis. (1860-1930) Lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, normintojas, ugdytojas. Yra pirmųjų norminių gramatikų kūrėjas, parašė daug kalbos straipsnių, recenzijų, taisė klaidas, svetimybes. Stengėsi bendrinėje kalboje vartoti daugiau “kaimo” žodžių. Jo įvesti žodžiai: atvirukas, degtukas, bendradarbis, mokinys, sąsiuvinis, vadovėlis.
Juozas Balčiukonis. (1885-1969) Tęsė Jablonskio kalbos ugdymo tradicijas, rūpinosi jaunimo kalba. Išvertė Anderseno, br. Grimų, Šarlio Pero, Žiulio Verno ir kitų rašytojų kūrinius.

Mintys apie giimtąją kalbą
M. Daukša. “Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba”.
J. Balčiukonis. “Kalba yra didžiausias mūsų tėvų palikimas”.
Vydūnas. “Lietuviai tol Žemėje išliks gyvi, kol kalbės lietuviškai”.

Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, išliks rašytiniai lietuvių kalbos ir kultūros paminklai. Pagaliau išliks pats Lietuvos, kaip istorinės teritorijos, pavadinimas, lietuviški vietovardžiai

Turbūt kiekvienam yra tekę atsidurti situacijoje, kai neįmanoma surasti lietuviško atitikmens kokiam nors kitos kalbos žodžiui. Kartais, pr

raleidus ilgesnį laiką už Lietuvos ribų, būna dar blogiau: nori žodžiais išreikšti kokią nors mintį, žinai, kaip tai pasakyti angliškai, prancūziškai, rusiškai ar dar kaip nors, o lietuviškai nepavyksta. Tokiose situacijose gelbsti skoliniai iš kitų kalbų, kuriuos pas mus yra įprasta švelninančiai vadinti tarptautiniais žodžiais – sulietuvintos lotynų, graikų ar populiariausių gyvųjų kalbų žodžių formos. Kai kas tai mėgina aiškinti kaip prigimtinio lietuvių kalbos skurdumo įrodymą, tačiau juk puikiai žinome, kad tokie teiginiai yra visiška nesąmonė. Lietuvių kalba turi milžinišką raiškos potencialą, ir savų lietuviškų žodžių stoka tik parodo mūsų (ar kalbininkų) nenorą ar tingėjimą ją puoselėti. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi išvengti spartaus tarptautinių žodžių daugėjimo, nes veržliai besivystantys taikomieji mokslai, kiekvieną dieną besikeičiančios technologijos vis sparčiau gamina naujus terminus. Dėl Interneto plėtros naujos sąvokos plinta žaibiškai, todėl net ir labiausiai savo kalbas puoselėjančioms tautoms kartais tenka susitaikyti su nesiliaujančiu svetimų kalbų žodžių skverbimusi.
„Susitaikyti“ galima dvejopai. Lengviausia yra numoti ranka: „tegu sau skverbiasi, o kartu ir anglų kalbą pramoksime“ – toks požiūris yra tapęs norma Rusijoje. Tačiau yra galimas ir kitas požiūris: jei atkreipsime dėmesį į savo kalbos patriotų (prancūzų ar suomių) patirtį, tai pamatysime, kad jie iš visų jėgų mėgina apriboti svetimos kilmės žodžių skverbimąsi į savo kalbą, stengdamiesi sukurti naujas „s
savas“ žodines išraiškas bent jau didžiajai daugumai naujai atsirandančių terminų. Ko gero greitu laiku norint susikalbėti rusiškai, reikės mokėti dar ir anglų kalbą; tuo tarpu tiek prancūzų, tiek suomių kalbos prisitaiko prie besikeičiančios technologinės bei komunikacinės aplinkos ir išlieka pilnavertėmis bendravimo, verslo, mokslo bei kūrybos priemonėmis, kartu neprarasdamos savo tapatybės ir originalumo. Lietuvių kalba dabar stovi pusiaukelėje tarp Rusijos ir Prancūzijos, ir kur pasuksime, priklauso tik nuo mūsų pačių.
Neturėdami politinės nepriklausomybės, lietuviai ilgai neturėjo sąlygų efektyviai vystyti savo kalbą; todėl didelę dalį Naujaisiais laikais, ir netgi – XX amžiuje atsiradusių kasdieninio vartojimo daiktų, jau nekalbant apie abstrakčias sąvokas, lietuviškai įvardiname iš kitų kalbų pasiskolintų žodžių pagalba

„Failas“, „lizingas“, „mikseris“ ir šimtai panašių angliškų žodžių yra taip tvirtai įsitvirtinę lietuvių sąmonėje, kad neretai bandymai juos pakeisti lietuviškais analogais sukelia nuoširdų eilinių žmonių ir ypač profesionalų pasipiktinimą. Jiems tiesiog patogiau vartoti sulietuvintus angliškus žodžius (anglizmus). Pastarieji paprastai yra trumpesni už lietuviškuosius ir ko gero mielesni prie angliškų dainų pripratusiai ausiai. Ir čia slypi didelė grėsmė. Įmantriai skambantys anglizmai išstumia netgi tradicinius, visuotinai vartojamus lietuviškus žodžius. Tokie žodžiai kaip „printeris“, „plėjeris“ ar „monitorius“ jau seniai įsitvirtino kasdieninėje kalboje, o paskutiniu metu jų atsiranda vis daugiau.

Pagaliau didžiausia grėsmė Lietuvoje dar nėra iki galo suvokta. Vakarų Eu

uropos valstybių patirtis rodo, kad augant globalizacijos lygiui, anglų kalba išstumia nacionalines kalbas iš ištisų gyvenimo, ir ypač – mokslo, sričių. Jau dabar galima stebėti, kaip mažėja lietuvių kalbos muzikos versle, kur daugelyje radijo ir televizijos laidų lietuviškiausiais tampa tokie žodžiai, kaip „topas“, „hitas“, „singlas“ ar „remiksas“.
Apibendrinant reikėtų dar kartą pabrėžti, kad pagal išsivystymo lygį daugelis užsienio kalbų, o ypač – anglų kalba, savo raiškos galimybėmis jau yra gerokai aplenkusios lietuvių kalbą.

Anglų kalba dominuoja garso bei vaizdo industrijoje, kas didina jos skambesio patrauklumą. Angliški žodžiai yra dažnai paprastesni ištarti už savo lietuviškus analogus. Vartoti skolinius yra tikrai patogu ir praktiška, tačiau nereikia užmiršti, kad su kiekvienu perimtu anglišku žodžiu mes skurdiname lietuvių kalbą. O kuo labiau kalba yra skurdinama, kuo labiau ji atsilieka nuo gyvenimo, tuo sunkiau yra prisivyti. Todėl jei nepakeisime savo požiūrio į kalbą, anglizmų kiekis didės geometrine progresija. Blogiausiu atveju lietuvių kalba gali būti išstumta iš viešojo valstybės gyvenimo, realiai tapdama antraeile kalba Lietuvoje, panašiai kaip škotų, airių, baskų ar baltarusių kalbos. Juk prieš 200 metų dėl tuometinės Katalikų bažnyčios politikos jau buvo panašiai atsitikę, ir ko gero šiandien dar kalbame lietuviškai tik laimingai susiklosčiusių istorinių aplinkybių dėka

: Filosofas A. Maceina yra rašęs, kad „kalboje tauta įkūnija savo pasaulio suvokimo būdą, savo pažiūras į daiktus, savo istoriją, žodžiu, visą savo individualybę“.

Geras tarmės mokėjimas yra tvirčiausias kalbos jausmo pagrindas. Kalbos jausmas yra įgūdžių visuma, lemianti kalbos gerumą.Turįs šį jausmą žmogus savaime jaučia, kas kalboj yra taisyklinga, kas ne, negalvodamas apie jokias taisykles, – jam nereikia nuolatos žiūrėti, kaip ten rašo tas ar tas žodynas. O tai be galo svarbu, nes, kaip sakydavo J. Balčikonis, visko joks žmogus negali žinoti (pridurčiau: viską žino tik šundaktariai ir šiaip šarlatanai). Net kai du „konkuruojantys“ (prof. K. Župerkos terminu) reiškiniai formaliai atrodo lyg ir vienodos vertės, kalbos jausmas dažniausiai sakyte pasako, kuris iš jau gyvesnis, kuris geriau tinka tam ar kitam konkrečiam kontekstui. Gero kalbos jausmo žmogus iš sinoniminės poros aukso žiedas ir auksinis žiedas beveik visada pasirinks aukso žiedą, nors pagrįsti savo pasirinkimo gal ir nemokės.
Bendrinė (literatūrinė1) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos priemonių) kalba. Daugelyje kraštų funkcionuoja ir kaip inteligentų tarmė. Nuo teritorinių ir socialinių dialektų bendrinė kalba skiriasi tuo, kad a) turi ne tik akustinę, bet ir vizualinę išraišką (raštą), b) joje dominuoja rašytinis ar sakytinis monologas, c) sudėtingesnė ir turtingesnė vad. funkcinių stilių sistema. Yra ir kitokių bendrinės kalbos ir dialektų skirtumų, bet jie beveik visi išvedami iš pirmųjų dviejų – rašytinės išraiškos prioriteto2 ir monologinės formos

Bendrinės kalbos pagrindu visada tampa aktyviausio tautos sluoksnio teritorinis arba socialinis (dažniausiai sostinės inteligentų) dialektas. XIX a. II pusėje Lietuvos sostinės inteligentų dialektas dėl gerai žinomų priežasčių tapti bendrinės kalbos pagrindu negalėjo. Įsigalėjo vad. suvalkietiško tipo kalba, nes po 1863 metų pasitraukus iš kultūrinio gyvenimo bajorijai, dauguma inteligentų buvo suvalkiečiai. Daug reiškė čia ir spaudos draudimas: Prūsuose knygas leisti ir spausdinti parankiausia buvo vietos tarme, kuri, kaip žinoma, buvo „suvalkietiška“.

Leave a Comment