Lietuvių kalbai visada rūpėjo išlikti

Lietuvių kalba yra seniausia iš gyvų indoeuropiečių kalbų, išlaikiusi kai kurias formas senesnes negu sankristo, graikų ir lotynų kalbos. Lietuvių kalbos senumą, turingumą ir gražumą iškelia ir pabrėžia viso pasaulio mokslininkai. Ji yra labai svarbi visiems besimokantiems indoeuropiečių kalbų , tyrinėjantiems senovę, todėl ji yra dėstoma daugelyje pasaulio universitetu. Lietuviai visais laikais stengėsi išlaikyti savo gimtąją kalbą, o tai nebuvo taip lengva, nes ją norėta ir surusinti ir su vokienti.Visa Lietuvos istorija yra pripildyta faktų apie bandymus iš lietuvių išplėšti jų gimtąją kalbą. 1795 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didžioji dalis terotorijos teko Rusijai. Iš karto prasidėjo rusinimas, rusų kalba įvesta į visas įstaigas. Lietuviai priešinosi rusų valdžiai- rengė sukilimus: pirmasis įvyko 1831, o, užaugus naujai kartai, kuri nebegalėjo pakęsti represijų, įvyko antrasisis 1863 metais. Tačiau tiek pirmąji tiek antrąjį Rusija žiauriai numalšino. Lietuva buvo rusinama vis stipresnėmis priemonėmis: visose mokyklose mokytojai buvo be išimties rusai, susiprinti rusų kalbos ir literatūros kursai, uždraudžiama lietuviška spauda. Tačiau rusiškų raidžių įvedimas ir lietuviškos spaudos draudimas, persekiojimai, lietuvių nesurusino. Priešingai, pažadino visą tautą kovai. Valstiečiai nesiuntė vaikų į stačiatikių mokyklas, o atkakliai mokė juos namuose. Ragainėje, Tilžėje spausdintas knygas didvyriškai aukodamiesi knygnešiai gabendavo į Lietuvą ir platindavo. XIX a. antroje pusėje Mažosios Lietuvos vokietinimas sustiprėjo, Čia kaip ir Didžiojoje Lietuvoje uždrausta dėstyti lietuviškai mokyklose, taippat vokiečių kalba paskelbta valstybine. Tačiau nepaisant griežtų įsakymų, kai kuriose bažnyčiose vyko lietuviškos pamaldos, šeimos laikėsi lietuvių kalbos, buvo leidžiami lietuviški laikraščiai. Lietuva buva lyg perplėšta į dvi nelygias dalis: mažesnioji – vokietinama, o didesnioji – rusinama, tačiau tai nesuskaldė lietuvių vienybės.1883 m. išleidžiamas laikraštis Aušra, kuris iš mažosios Lietuvos buvo gabenamas į didžiąją. Pasirodžius Aušrai į slaptą veiklą prieš rusus įsitraukė konia visa tauta: turbūt nebeliko kampelio kur nebūtu skaitomos knygos. Po Aušros sekė taippat labai svarbus laikraštis Varpas. Rusų valdžia supratus, kad spaudos draudimas naudos neatnešė, o tik sukėlė Lietuvoje revoliucinę nuotaiką, 1904 m. panaikino spaudos draudimą.

Lietuva buvo plėšoma ir antrojo pasaulinio karo metu 1940 ją okupavo Sovietų sąjunga, 1941 vokietjia, o 1944 vėlgi Sovietų Sąjunga šį kart lietuviai nepriklausomybę atkovojo tik 1990 metais kovo 11. Lietuviai visų šių okupacijų metu nepalūžo, jų širdyje visada degė Lietuvos dvasia, niekas nesugebėjo iš jų lūpų išplėšti lietuviško žodžio. Visi vieningai lietuviai ir atgavo nepriklausomybę.Mokslininkai mūsų kalbą vertina už jos gražumą ir senumą. Lietuviai myli ją už tai, kad ji yra mūsų gimtoji, ir tik ja kalbėdami mes esame lietuviai . Tačiau mūsų dienomis, kai lietuvių kalbai niekas negresia – nei surusinimas, nei suvokietinimas, mes patys ją mindome, visa mūsų kalba perpildyta svetimybių, žargonų, netikusiu naujadarų.