Vienas Maskvos universiteto profesorius kaip labai reikšmingą šios mokslo įstaigos datą nurodė 1876 metų sausio 22 dieną. Tos dienos (buvo tai ketvirtadienis) dešimtą valandą ryto pradėjo skaityti savo pirmąją paskaitą Filipas Fortunatovas. Reikia sutikti su tuo profesorium: data iš tikro reikšminga – juk Fortunatovas Maskvos universitetą iškėlė į garsiausių pasaulio lingvistikos centrų gretas, šis mokslininkas davė pradžią naujai kalbotyros vadinamajai Maskvos mokyklai. Tačiau mums, lietuviams, su Fortunatovu ir Maskvos universitetu yra susijusi dar viena labai svarbi data. Deja, šios datos lig šiolei mes tiksliai nežinome, negalime pasakyti ne tik valandos dienos ar mėnesio, bet netgi ir metų. Galime tik spėti, jog tai įvyko devynioliktojo amžiaus devintajame dešimtmetyje, gal 1886 metais, o gal ir anksčiau (Maskvos kalbininkas G. Venediktovas išaiškino, jog šiame universitete Fortunatovas jau skaitė lietuvių kalbos kursą 1878 metais). Būtent, šią mums nežinomą dieną vienoje iš senojo Maskvos universiteto auditorijų Filipas Fortunatovas pradėjo skaityti lietuviu kalbos kursą. Trys Fortunatovų kartos buvo mokslo žmonės. Fortunatovo senelis baigė matematikos mokslus ir dėstė gimnazijoje. Šio sūnus labai sėkmingai Peterburgo universitete studijavo senąsias kalbas. Buvo paliktas profesūrai, bet jo universitetinę karjerą nutraukė cholera, į kapus vieną po kito nusinešusi tėvą ir motiną. Būsimojo kalbininko tėvui neliko nieko kito, kaip grįžti į namus ir rūpintis jaunesniaisiais našlaičiais. Dirbdamas gimnazijoje, jis tyrinėjo vietos žmonių buitį daug rašė. Na ir, lyg keršydamas likimui dėl nepavykusios savo profesūros, išaugino tris sūnus profesorius – istoriką, statistiką ir kalbininką, vėliau tapusį akademiku. Baigęs 1868 metais Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, Fortunatovas paliekamas ruoštis profesūrai. Išlaikiusį magistro egzaminus, universiteto vadovybė jį keletui metų išsiunčia pasižvalgyti po žymiausius Europos kalbos mokslo židinius. Karaliaučiuje jis turi progos pasišnekėti su geriausiu tuometiniu lietuvių kalbos specialistu Frydrichu Kuršaičiu. Skaito senas lietuviškas knygas, tyrinėja Karaliaučiaus bibliotekose esančius rankraščius. Tiubingene, vadovaujamas geriausių vokiečių specialistų, nagrinėja senovės indų literatūros paminklus. Leipcige pasiklauso dar tik profesoriaus karjerą pradedančiojo Šleicherio numylėtinio Augusto Leskyno paskaitų. Kurį laiką studijuoja Berlyno, Paryžiaus universitetuose. Nuvyksta į Londoną, kur tuo metu iš Indijos buvo suplaukę patys turtingiausi sanskrito ir Vedų rankraščių rinkiniai. Taigi į Maskvą Fortunatovas grįžo ne tuščiom rankom – susipažino su žymiausiais Europos kalbininkais, padirbėjo garsiausiose bibliotekose, prisirinko įdomios medžiagos būsimosioms paskaitoms ir mokslo darbams. Lituanistinėms studijoms užsienio kelionių metu Fortunatovui daugiausia reikšmės, be abejo, turėjo Karaliaučius.
Maskvos universitete paskaitas Fortunatovas skaitė dvidešimt penkerius metus. Lektorius jis buvo gana savotiškas. Vieniems jis atrodė gana neiškalbus, o jo paskaitos be galo nuobodžios, kiti jį ir jo paskaitas be galo dievino. Paskaitoms Fortunatovas ruošdavosi nepaprastai kruopščiai, apgalvodamas kiekvieną žodį. Pasakojant apie Fortunatovo mokslinę veiklą Maskvoje, negalima pamiršti jo garsiųjų „ketvirtadienių“. Mat ketvirtadienio vakarais (gal todėl, kad ketvirtadienį Fortunatovas skaitė savo pirmąją paskaitą universitete!!!) į jo butą susirinkdavo būrys kalbininkų ir šiaip kalbos mokslui prijaučiančių įvairių kitų specialybių žmonių. Ateidavo čia ir seni profesoriai, ir vos pradedantieji kalbininkai, ir užsieniečiai specializantai, lankydavosi čia ir Fortunatovo brolis istorikas. Jie aptardavo naujausią literatūrą, svarstydavo aktualias kalbotyros problemas. Neretai ramūs pokalbiai virsdavo karščiausiomis diskusijomis. Vienas Fortunatovo mokinys tuos ketvirtadienio vakarus taikliai pavadino „mokslo akademijomis“. Ypač puiki mokykla tokie ketvirtadieniai būdavo jauniesiems specialistams. Fortunatovas labai mylėjo savo mokinius, sugebėdavo juose įžvelgti būsimus talentus. Štai žymųjį rusų kalbos istorijos tyrinėtoją akademiką Aleksejų Šachmatovą pradėjo rūpestingai globoti jau tada, kai šis dar buvo gimnazistas.Dar vienas Maskvos universiteto dėstytojas, energingas lietuvių kalbos tyrinėtojas profesorius Nikolajus Sokolovas. Pirmą kartą į Lietuvą jis atvyko 1901 metais (tada jis jau buvo baigęs Maskvos universitetą). Pirmosios savo viešnagės Lietuvoje metu Sokolovas arčiau susipažino su tuometinių Ukmergės ir Kauno apskričių tarmėmis. Po vienuolikos metų, dabar jau Maskvos universiteto docentas Sokolovas vėl atvyko į Lietuvą, šį kartą į žemaičių kraštą. Apibendrindamas trijų išvykų į Žemaičius rezultatus, Sokolovas parašė plačią žemaičių tarmių monografiją, gaila, iki šiol ji nėra paskelbta. Sokolovas, važinėdamas po Lietuvą, ypač susipažinęs su tokiomis margaspalvėmis ir kalbotyrai įdomiomis žemaičių tarmėmis, suprato, kad paskiri tyrinėtojai dažnai bejėgiai parodyti visus lietuvių kalbos tarmių ir tarmelių ypatumus. 1912 metais Sokolovas parašo specialų straipsnį, kuriame siūlo sudaryti prie Lietuvių mokslo draugijos tarmių tyrinėjimo komisiją. Šios komisijos pagrindinis uždavinys būtų parengti lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo programą. Šia tema Sokolovas 1912 metų vasarą Lietuvių mokslo draugijos susirinkime perskaito ir pranešimą. Sokolovo pasiūlymą lietuvių kalbininkai, ypač Kazimieras Būga, labai palankiai sutiko. Pats Būga pasižadėjo sudaryti programą. Deja, organizuotas lietuvių kalbos tarmių tyrimas prasidėjo tik tarybinės santvarkos metais. Šiaip ar taip, Sokolovą galima vadinti tokio tarmių tyrinėjimo pionierium.
Sokolovas buvo nuvykęs į Leskyno lituanistikos tvirtovę Leipcige. Ten apsidžiaugė radęs didžiulius Antano Baranausko lietuviškų tarmių rinkinius. Gerai išstudijavęs šiuos rankraščius, Sokolovas į Rusijos Mokslų akademijos „Žinias“ apie Baranausko rankraštinį palikimą parašė straipsnį, kartu įdėdamas ir šio palikimo ištraukų. Sokolovas domėjosi net ir lietuvių kalbos praktikos dalykais. Anais laikais pats aktualiausias dalykas buvo rašyba. Ne veltui pirmasis Būgos kalbinis darbas vadinosi: „Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė“. Lietuvių kalbininkai pykosi, ginčijosi, bet niekaip nesusitarė, kokia rašyba mums tinkamesnė. Į šį ginčą įsimaišė ir Sokolovas, 1915 metais Vilniuje buvo išleista jo brošiūra „Lietuvių rašyba ir jos reformatoriai“. Daug kūrybinių planų buvo Sokolovo galvoje: jis ketino tyrinėti lietuvių liaudies dainų kalbą, mėgino ieškoti lietuvių gyvenviečių pėdsakų Rusijos gilumoje. Tačiau perdaug ankstyva mirtis nutraukė šio Fortunatovo mokinio daug žadėjusią mokslinę veiklą. Taigi, ne tik lietuviams svarbi lietuvių kalba, bet ir žymiems Rusijos kalbotyrininkams.