Indoeuropiečių protėvynė, „terminą indoeuropiečiai pirmasis pavartojo vokiečių mokslininkas Francas Bobas (1791-1867). Pavadino jis šią kalbų grupę taip todel, kad šiomis kalbomis kalbama daugumas Europos tautų, o į rytus šių kalbų riba baigesi ties Indija.“ Mūsų gimtoji kalba ir priklauso vienai iš indoeuropiečių šakų. Tai davė didelę pradžią vystyti, tobulinti atskleisti mūsų gimtosios kalbos įpatumus. Vienas Maskvos universiteto profesorius kaip labai reikšmingą šios mokslo įstaigos data nurodė 1876 metų sausio 22 dieną. Tos dienos (buvo tai ketvirtadienis) dešimtą valandą ryto pradėjo skaityti savo pirmąją paskaitą Filipas Fortunatovas. Reikia sutikti su tuo profesorium: data iš tikro reikšminga – juk Fortunatovas Maskvos universitetą iškėlė į garsiausių pasaulio lingvistikos centrų gretas, šis mokslininkas davė pradžią naujai kalbotyros vadinamajai Maskvos mokyklai. Tačiau mums, lietuviams, su Fortunatovu ir Maskvos universitetu yra susijusi dar viena labai svarbi data. Deja, šios datos lig šiolei mes tiksliai nežinome, negalime pasakyti ne tik valandos dienos ar mėnesio, bet netgi ir metų. Galime tik spėti, jog tai įvyko devynioliktojo amžiaus devintajame dešimtmetyje, gal 1886 metais, o gal ir anksčiau (Maskvos kalbininkas G. Venediktovas išaiškino, jog šiame universitete Fortunatovas jau skaitė lietuvių kalbos kursą 1878 metais). Būtent, šią mums nežinomą dieną vienoje iš senojo Maskvos universiteto auditorijų Filipas Fortunatovas pradėjo skaityti lietuviu kalbos kursą. Dar vienas Maskvos universiteto dėstytojas, energingas lietuvių kalbos tyrinėtojas profesorius Nikolajus Sokolovas. Pirmą kartą į Lietuvą jis atvyko 1901 metais (tada jis jau buvo baigęs Maskvos universitetą). Pirmosios savo viešnagės Lietuvoje metu Sokolovas arčiau susipažino su tuometinių Ukmergės ir Kauno apskričių tarmėmis. Po vienuolikos metų, dabar jau Maskvos universiteto docentas Sokolovas vėl atvyko į Lietuvą, šį kartą į žemaičių kraštą. Apibendrindamas trijų išvykų į Žemaičius rezultatus, Sokolovas parašė plačią žemaičių tarmių monografiją, gaila, iki šiol ji nėra paskelbta. Sokolovas, važinėdamas po Lietuvą, ypač susipažinęs su tokiomis margaspalvėmis ir kalbotyrai įdomiomis žemaičių tarmėmis, suprato, kad paskiri tyrinėtojai dažnai bejėgiai parodyti visus lietuvių kalbos tarmių ir tarmelių ypatumus.
Moksliškai lietuvių kalbą pradėta tirti iš esmės nuo 19a. vidurio ir nustatyta, kad iš visų gyvūjų indoeuropiečių kalbų daugiausia senosios prokalbės ypatybių išlaikiusi lietuvių kalba.Imta nepaprastai jadomėtis, ji gretinta su pačiais seniausiais indoeuropiečių raštiniais paminklai, pavyzdžiui, senovės graikų,lotynų, sanskrito ir kitais. Mūsų kalbai pasaulio kalbininkai suteikė gražų titulą-archajiškiausioji iš gyvūjų indoeuropiečių šeimos kalbų, vadino ją savotišku muziejumi po atviru dangumi. 1986 metais Pensilvanijos valstijos universitete įvyko baltų kalbotyros problemoms skirta konferencija, kurioje dalyvavo gal dešimties JAV universitetų profesoriai. Konferencijai vadovavo neseniai Lietuvoje lankęsis jaunas talentingas amerikiečių lingvistas Viljamas Šmalstygas, kurio įdomūs darbai yra spausdinami ir mūsų respublikoje leidžemame „Baltistikos“ žurnale. Mes lietuviai tikrai turime kuo dižiuotis, turime ka saugoti, branginti, puoselėti, visatai mūsų GIMTOJI LIETUVIŲ KALBA.