Lietuvių autoriai

Kristijonas Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Kūryboje svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. K.D. kūrybai įtakos turėjo keletas literatūrinių epochų. Čia aptinkama ir Baroko pėdsakų (šiai srovei būdingi grubūs posakiai, vulgarizmas). Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis. “Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta. poemą “Metai”. sudaro 4d.: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudens gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Spėjama, kad kūrinius Donelaitis skaitydavo bažnyčioje parapijiečiams. Hegzametru parašyta poema metai “Metai” – epinė poema apie 4 metų laikus. Daugiausia dėmesio skiriama gamtos aprašymams, XVIII a M.LT valstiečių baudžiauninkų – būrų – darbų, papročių, santykių su ponais vaizdavimui. Būrai poemoje skirstomi į: viežlybuosius (geruosius) ir nenaudėlius (vertus pasmerkimo). Poema yra didaktinio pobūdžio, tačiau čia ne tik pamokslaujama, bet ir pamokyti, patarti. K.Donelaitis rėmėsi kaimo žmonių kalba, poemoje nevengiama vartoti šiurkščių posakių, vulgarių žodžių.

Maironis- XX amžiaus pradžioje, priklausė romantizmo srovei. Maironis – ryški gairė lietuvių kelyje. Pradėjęs kurti poeziją, atidavė visas dvasios jėgas jai. Jis buvo šiuolaikines poezijos pradininkas, vienas žymiausiu lietuviu oratorinio eilėraščio kūrėju. Jis sukūrė pakylėtą, taurų bei idealizuotą kalbėjimą apie tėvynę, praeiti. Praeitis – tai, ką būtina , verta atsiminti, ko jau nebėra, bet kas sudaro visą tautos patyrimą. Būdamas romantiku, jis idealizuoja praeiti, sureikšmina meilę tėvynei. Skyrė didelį dėmesį kraštovaizdžio poetikai. Ir visa tai jaučiama jo eilėraštyje.. Aiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos paprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būties pilnatvę, jo klystkeliai sudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą. Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironis lietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimo kriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos istorija.

Jonas Biliūnas – rašytojas, humanistas. J.B. prozos savitumas – pasakojimas pirmu asmeniu. Svarbiausias J.Biliūno kūrybos tikslas – gilinimasis į vidinį žmogaus pasaulį. Rašytojo žmogus dvasingas. Vienas iš tų dvasingumo bruožų – santykis su gamta, gebėjimas pastebėti smulkiausias gamtos grožio detales Savo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Pasakotojas-kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. JB novelių centre-atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime.. Daugelio kūrinių centre – žmogaus santykiai su kitu žmogumi, sąžinės, atsakomybės tema. Vyraujanti moralinė nuostata – gailėtis nelaimingo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris siejasi su krikščioniškosiomis vertybėmis. Nors iš pirmo žvilgsnio J.B. kūryba gali pasirodyti banali ir paprasta, tačiau labiau įsigilinus, nuomonė keičiasi. Šio liūdnos istorijos verčia skaitytoją susimąstyti, paliekama laisvė pačiam daryti išvadas, vertinti personažų poelgius.

Vincas M. Putinas priklausė modernistinei srovei.. Jis buvo XX amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečio poetas , prozininkas, dramaturgas. Rašytojas savo kūryboje sukūrė besiblaškančio tarp dangaus ir žemės žmogaus paveikslą. Jam yra svarbūs emocinės būsenos jausmai, meilė jo gyvenime ir kūryboje užima svarbią vietą. Visa tai atsispindi jo eilėraštyje. Laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Jis nuolat ėjo prieštaros keliu, šis išsilavinęs, išmintingas žmogus ieškojo ribos, kur baigiasi pakantumas ir prasideda principų sritis.

Vinco Krėvės kūryba sunku įsprausti į vienos kurios nors literatūros krypties rėmus. Ieškodamas lietuviškos dvasios savitumo, V. Krėve., kaip ir kt. XX a. neoromantikai, nukreipė žvilgsnį į praeitį – dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs, maksimalių siekių charakteriai. Sodrūs, tikroviški kaimo buities vaizdai, į kuriuos žvelgiama romantiko akimis ,atsigręžimas į herojišką tautos praeitį V. Krėvės kūrybą rodo esant daugia romantinę nei realistinę. VK kūryboje vienas svarbiausių yra vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Drama “Skirgaila” – pirma tikra lietuviška drama. Visa, ko stigo anksčiau parašytoms lietuviškoms pjesėms,- konfliktą, nuolat stiprėjančią įtampą, draminį veiksmą, tragišką situaciją galima rasti “Skirgailoje”. gilinosi į romantinę -legendinę Lietuvos praeitį, į kaimiečio buities realybę ir į alegorinę išmintį, susietą su rytų tautų kultūra.

Salomėja Nėris- jausmo žmogus, nes proto žmogus negalėtų taip galvoti. Rašytoja savo lyriką pasiekė per gamtos išgyvenimą, motiniškumo šilumą, ir meilės ilgesį jaučiamas tėvynės ilgesys. . Ji buvo viena iš nedaugelio XX amžiaus vidurio lietuvių rašytojų moterų, didelio talento ir sudėtingo likimo poetė. Jos poezijoje girdima lyrika- romantika, rašyti pradėjo gana anksti, būdama visai jauna. Jos eilėraščiai svajingi, o poezijos žmogus – svajotojas, susimastęs, pamirštantis visus vargus, realus pasaulis jam neegzistuoja. Poezijos žmogui svarbiausia- jis ir jo jausmai. Salomėja Nėris priklausė neoromantizmo srovei. Romantizmas- tai literatūros, dailės, muzikos srovė, susijusi su jausmais, begaline romantika.

J.Savickis – vakarų kultūros žmogus. Jo vardas dažnai siejamas su avangardiniu menu, suklestėjusiu lietuvių literatūroje XX a. trečiame dešimtmetyje. Avangardistai kvietė nestandartiškai mąstyti, priešintis literatūrinėms tradicijoms, ieškoti netikėtų raiškos formų, stengėsi priblokšti visuomenę originalumu. Tačiau J.S. kūryba netelpa tik eksperimentinio meno rėmuose, nors daugelis kritikų randa jo kūryboje ekspresionizmo, impresionizmo ir absurdo teatro bruožų . J.S. negarbino gamtos, nesijautė esąs jos vaikas, gamta jo kūriniuose nevertinama estetizmo principu.. JS kūryba diegė lietuvių literatūroje intelektualinio tipo pasakojimo meną, grindžiamą skeptiška autoreflekcija, ironija, neišsipildžiusių humanistinių iliuzijų elegija. Anot A. Nykos-Niliūno, “Viskas čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta”. Aplinkinis pasaulis modeliuojamas pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas. Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas yra fragmentiškas, nerišlus. Šiai rašymo manierai J. Savickis liko ištikimas visą gyvenimą. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko iš esmės antiklasiškas, laisvas, neštampuotas.

Henrikas Radauskas priklausė estetizmo srovei. Jis vienas žymiausių XX amžiaus vidurio poetas. Jis kūrė modernios lyrikos poeziją. Jis buvo estetiškų pažiūrų, kad mene pats svarbiausias dalykas yra pats menas. Jis pripažino tik vieną vertą domėjimosi meno sritį- meno kūrybą. H.R poezija neįprasta tuo, kad joje sunku apčiuopti autoriaus jausmus, neišreiškiamos jokios asmeninės idėjos, neaprašoma tikrovė. Radausko poezijos šaltinis menas, kultūra, jau išbandytų, nuglūdintų prasmių, prisotintų poetinių motyvų žaismas. Jo eilėraštis kaip konstrukcija, jo eilėraštyje nejaučiama autoriaus širdies jausmo, tik matomas eilėraštyje darbas plunksna. Kas ir labai atsispindi jo kūrinyje. H.R. visą laiką stengėsi nebūti toks, kaip kiti, jis siekė, kad jo kūryba būtų originali, savita, o ne ką nors kopijuojanti. Juk H.R. taip tikėjo žmogumi, jo sugebėjimu kurti, nestovėti vietoje.Jo manymu, visas šis pasaulis sukurtas žmogaus rankomis, jo ilgu ir atkakliu darbu.

Antanas Škėma – Vienas iškiliausių XX amžiaus lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jo kūriniams būdingas dangstymąsis po ironijos kauke, po kuria slepiasi ir pats, norėdamas paslėpti jautrią, humanistinę sielą . Jo kūriniams būdingas autobiografiškumas, o taip pat būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių.

Justinas Marcinkevičius debiutavęs 6 –ajeme dešimtmetyje, kartu su savo vienmečiais J. Degutyte, A.Maldoniu, A. Baltakiu. Jis priklausė „30 metų gimimo“ poetų kartai. Ši karta literatūroje ypatinga individualiu stiliumi, jis artimesnis realybei. Šios kartos eilėraštis sukonkretėjo, jame atsirado vietos gamtos detalėm, minties fragmentams. Just. Marcinkevičiaus poezijos centre Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios vertybės. Jo kūryba teka dviem vagom: epine ir lyrine. Poezijoje rašytojas iškėlė pagrindinę vertybę- gimtąją kalbą. Pagrindinė poeto tema – Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas… Svarbiausia šeimos ryšys, meilė-svarbiausio poetinio išgyvenimo pagrindu. M.Martinaitis Poetas, vertėjas, eseistas. Siekė ištirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendro buvimo liudytoju. Siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą individualaus “aš” reikšmingumo.

Sigitas Geda. Poetika paremta šiurkštoku žodžiu, vaikiškai fantastiškom hiperbolėm, drąsia ir energinga asociacijų kaita. Lietuvių meditacinį eilėraštį jis pagrindė kolektyvinės pasąmonės archetipais, sukūrė nuasmeninto, o kartu sudvasinto kalbėjimo intonaciją. Neišardomas ryšys tarp dabar ir kitų laikų. Žemė, kosmosas ir žmogus stovi tame pačiame lygmenyje..

Judita Vaičiūnaitė – žymi XX a. antros pusės lietuvių poetė. Ji laikoma miesto poete. Tuo metu, kai kiti šios kartos lietuvių poetai rėmėsi tautosaka, rašė apie kaimą, gamtą, J. Vaičiūnaitė poetizavo miesto gyvenimą; gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai jai nemažiau jaukūs ir artimi nei gamtovaizdis. Didžiausios J.V. išpažįstamos vertybės – grožis ir meilė, atmintis. Grožis pastebimas kasdienybėje, buities smulkmenose, jis atsiveria staiga, kaip praregėjimas. Poetė skiria dėmesį praeities kultūroms, menui, romantiškam teatrališkam pasauliui, muzikos, dailės kūrinių įspūdžiams. Poetė pastebi buities grožį, kasdienybės žavesį, mini daug daiktų. Vaičiūnaitė yra meilės lyrikos meistrė. Jos eilėraščiuose meilės skalė – nuo vaikiško graudulio iki deginančios moteriškos aistros. Lygiai taip pat patiriamas dvasinis nuskaidrėjimas ką nors prisimenant. J.V. svarbūs vaikystės prisiminimai, gimtieji namai, juos gaubia romantinė nuotaika.

Romualdas Granauskas – prozininkas, dramaturgas, eseistas. R.G savo kūriniuose aprašo senojo Lietuvos kaimo žmones, jų papročius, buitį Duonos valgytojai” – labai būdingas rašytojo kūrinys, kuriame atskleista mūsų epochos kaimo žmonių, o kartu ir visos tautos tragedija. Senieji miršta, nusineša į kapus tradicijas, papročius, tikėjimą – visa tai, kas sudarė lietuvio egzistencijos pagrindą. Jaunieji abejingai žiūri į nykstantį paveldą, pripažįsta kitus idealus, o gal ir visai jų neturi…. Taigi tautos moralinė degradacija – tokia galėtų būti apsakymo problema. Kūrinio centre keturi veikėjai, atstovaujantys dviems kartoms: senieji Rimkai bei jaunieji Marytė ir žentas. Vaizduojamas įvykis: duonos, keptos iš naujo derliaus, valgymas ir su tuo susijusios apeigos. Kūrinį galima būtų suskirstyti į keturis epizodus, svarbiausi segmentai būtų tokie: įžanga, pabudimas, rytmetinė ruoša, dienos veikla, vaišės..

Juozas Aputis laikomas vienu savičiausių kaimo gyvenimo vaizduotojų šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.

Autorius pasirinko ne vadinamąją išorės, o vidinės prozos kryptį: rašyti ne apie tai, kas ir kam nutiko, o kas žmoguje įvyko ir vyksta. Tematikos požiūriu jis laikomas kaimo rašytoju: jo vaizduojami inteligentai – išeiviai iš kaimo, savo pasaulėžiūra, mąstymu, jausena artimi kaimui, kuriame buvo gautos pirmosios tikrumo ir žmogiškumo pamokos. J. Aputis vienas pirmųjų prabilo apie kaimo nykimą, kolūkyje gyvenančių žmonių dvasinius praradimus. Gimtasis kaimas iškilo kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras. Gimtieji namai-šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o išėjimas iš namų-savęs praradimas, o gal ir mirtis. Atsisveikinimo-laukimo-ilgesio situacijos pakelia konkretų vaizdą virš kasdienybės..

Adomas Mickevičius – yra iškiliausia Vidurio Europos literatūros figūra, ., vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje. genialus poetas, savo kilme, gyvenimu ir kūryba glaudžiai susijęs su Lietuva. Kaip ir kiti lenkų romantikai, skelbėsi esąs kilme – lietuvis, tautybe – lenkas .Savo kūryboje poetas aukštino Lietuvos praeitį, didžiavosi jos, kaip savo tėvynės, istorija. Lietuviški poeto kūrinių siužetai skatinolietuvių pilietinę sąmonę.

GETE – vienas žymiausių vokiečių rašytojų, vokiečių literatūros klasikas. .Jo kūryboje atsispindėjo opiausios tuometinio gyvenimo problemos, kurios tebejaudina ir vėlesnių laikų žmones. Žmogaus paskirtis, veiklos tikslai, santykiai su gamta ir visuomenės likimu, grožis ir meilė – temos, kurios ryškios Gėtės kūryboje.

Viljamas Šekspyras priklauso paskutiniajam Renesanso laikotarpiui. Jis ištobulino dramos žanrus – tragediją, komediją, istorinę dramą ir tapo naujųjų laikų dramaturgijos pradininku. Maždaug per dvidešimtį kūrybinio darbo metų Šekspyras sukūrė 37 dramos kūrinius ir apie pusantro šimto sonetų. Kūryba priklauso humanizmo krizės laikotarpiui. Jis gyveno tuo metu, kai Anglijoje jau sparčiai vystėsi kapitalistiniai santykiai, žymiai pakeitę miesto ir kaimo vaizdą. Todėl Šekspyras labiau negu kiti humanistai pajuto tą blogį, kuris reiškėsi naujoje visuomenėje, pagrįstoje kapitalistine nuosavybe ir pelno troškimu.

Vanda Juknaitė – prozininkė, eseistė, dramaturgė ir vadinamosios „moteriškos“ literatūros atstovė. Juknaitės kūryba – tai moteriškai intymus ir skausmingai atviras pasakojimas apie moters, motinos, šeimos santykius. Rašytojos kūrinio centre visuomet stovi žmogus, jo išgyvenimai, psichologinės problemos. Veiksmo aplinka yra tik fonas, žmogaus būsenų atskleidimo priemonė.

Bitė Vilimaitė – šiuo metu viena geriausių novelisčių lietuvių literatūroje. Jos novelės stebina skaitytoją savo subtilumu, lakoniškumu, minimalizmu, trapumu. Rašytojai esminė vertybė yra pats žmogus. Žmogaus gyvenimą ji perteikia paprastai ir aiškiai, tik galbūt šiek tiek neįprastai, per detales, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus monologus. B.Vilimaitės novelėse nereikalingų žodžių nėra. Kiekvienas žodis, kiekviena detalė yra svarbi. 2003m apdovanota Nacionaline literatūros premija.

S.Šaltenis – prozininkas, dramaturgas, jaunatviškos dvasios rašytojas, įtvirtinęs savitą prozos stilių, kuriame jungiamas lyrizmas ir ironija. Šio lyrizmo esmė – jauno žmogaus tyras jausmų ir svajonių pasaulis, šviesūs vaikystės prisiminimai kaip dvasinė veikėjo atrama. Jo personažo lyrizmas yra jo dvasinė vertybė, o į aplinką jis žvelgia su tam tikru nepasitikėjimu, kritiškai vertina žmones, jų charakterius ir gyvenimo būdą. Pasaulis, šviesūs vaikystės prisiminimai kaip dvasinė veikėjo atrama. Jo personažo lyrizmas yra jo dvasinė vertybė, o į aplinką jis žvelgia su tam tikru nepasitikėjimu, kritiškai vertina žmones, jų charakterius ir gyvenimo būdą.