Lietuvininkų tradicijos Donelaičio „Metuose“

“Metus” Kristjonas Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad Kristjonas Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būdą ir buitį. Štai šias tradicijas ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”.

Kristijonas Doonelaitis rašo, kad lietuviai nudirbę visus žiemos darbai jau buvo sugaišę lietuviai puolė ne verkt ir dūsaut, o linksmintis: „Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko: Nes darbai žiemos visur jau buvo sugaišę”. Senovės lietuvių vaikų auklėjimas buvo griežtas ir nesvarbu ar tu buvai pono ar būro vaikas: „Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna“. Donelaitis savo kūrinyje taip pat aprašo kaip vaikai puošdavo savo lėles: „Būrkos savo lėles glūpas su skrandgaliu rėdo ir suvystytas į tamsų pasalį kiša“. Noors ir girti, bet būrai savo vaikus mokindavo eiti dirbti ir gyventi kaip jie ir jų tėvai gyveno: „Vaikai! – rėkdavo jis, ant demblio girts išsitiesęs ir su žaku prastu kaip prastas būrs užsiklojęs, – Vaikai! šiukštu jums naujus niekus pramanyti,taip gyvenkit, ka

aip mes, tėvai jūsų gyvenom. Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus. Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais,Kad dar ir senysta ką ras atšokdama kartą“. „Metuose“ aprašoma, kad lietuviai ausdavo drobes: „Ar ne gražu žiūrėt, kad Gryta, jau prisiverpus, skirsto verpalus aust ir audus baltina drobes?“. Lietuviai sėdavo daug įvairių daržovių: „Nugi dabar, ką tikt įmanot, sėkite sėklas! Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų“. Vasara, prieš sėkmines bajoras būrus kviesdavo į baudžiavą: „Taip prieš Sekmines būrus į baudžiavą kviesdams ir, kas reik atlikt, pamokindams sveikino Pričkus“. Donelaitis rašo, kad lietuviai mėgdavo šokti ir buvo geri šokėjai: „Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko“. Būrai turėdavo nusilenkti kai pamatydavo poną: „Ar nežinai, kad būrs, iš tolo poną pamatęs, tur keepurę nuvožt ir poniškai pasikloniot?. „O jūs moters, ar ir jūs taip jau pasileidot? Kam linų raut ir kaip reik iškaršt nesirengiat?“ – moterys turėdavo išrauti ir iškaršt linus. Lietuviai turėdavo nurodinėti moterims jų darbus: „O jūs vyrai! kam gi nenaudėlių moteriškių ir išdykėlių mergų raspustą nedraudžiat?“. Moterys turėdavo rūpintis maistu, jo paruošimu ir netgi malkomis: „Tikt dyvai žiūrėt, kaip moters dilina stungius, ir baisu klausyt, kad bobos tarškina puodus. Gryta su Pime kampuoto titnago ieško, o Selmykė sau iš autų pu
urvelį svilin. Bet Katrynė su Berge skauradą šiūruoja ir, kad daug ugnies ben veik po katilu degtų, su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia. Jekė su Maguže džiovintą pagalį skaldo“. Į lietuvių vestuves kviesdavo kvieslys jodinėdamas per aplinkinius kaimus ir kviesdamas kaimynus, gimines ir draugus: „Štai kvieslys puikiai rėdyts ir raits pasirodė ir visus svodbon ateit pas Krizą paprašė“. Prieš valgį lietuvninkai melsdavosi priklausomai nuo to, kokios būdavo vaišės: „Virtus ir keptus valgius tuojaus sugabeno. Aš, rankas būriškas kaip reik susiėmęs, poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu“. Kunigai būrus bardavo už tai, kad jie ne visada norėdavo klausyti ponų: „O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė, kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom“. Būrai privalėdavo klausyti ponų ir nesiginti kai juos baudžia: „,,Tu, – tarė Pričkus jam, – saugokis Kasparą kibint ir tylėk, kad dumčius jo tau muša per ausį“. Būrai tikėjo, kad tik Dievas galėjo paskirti kas bus ponas, o kas bus tarnas ir kad tik Dievas gali ką nors pakeisti: „Juk be dievo sviete nieks negal nusiduoti. Ponai žemės šios negal be jo ponavoti, o mes būrai vėl be jo negalime vargti“. Kai būdavo labai sunku iškęsti žiemos šalčius lietuviai vieni kitus drąsino, kad nebeilgai jau teks laukti vasaros: „Bet pamatysim, kad ja
au vėl su padėjimu dievo vasara rodysis, ir mes vėl šilumą jausim. Čėso reik, to čėso tikt kantriai palūkėkim ir, ik dirvos vėl ką duos, palūkėt nepailskim“.

Donelaitis savo kūrinyje „Metai“ aprašo daug lietuviškų tradicijų, kai kurios tradicijos išsilaikė iki šių dienų, o kai kurias tradicijas manau būtų verta vėl atgaivinti.

Leave a Comment