„Didžiausias gėris yra sutikti su gamta ir darniai su ja gyventi“- jau senovėje didysis Ciceronas suprato šią paprastą tiesą. Ir štai V. Krėvės apsakymo „Skerdžius“ pagrindinis herojus, senas kaimo skerdžius Lapinas, nepažinęs jokių mokslų, yra originalus pavyzdys, kaip žmogus gali būti dvasia suaugęs su gamtos pasauliu. Gamta Lapinui- tai ne tik grožio ir ramybės šaltinis. Jis suvokia nepaprastą, gal net mistinę gamtos kaip gyvenimo prado jėgą. Tas Lapino natūralus dvasinis ryšys su gamta išskiria jį iš pilkos ir abejingos minios. Žmogaus gyvenimas priklausomas nuo gamtos. Ypač ryškiai tą jaučia kaimo gyventojai, kurių gyvenimas plaukia biologiniu ritmu. Lapinui gamta- tai jo tikri namai. Jis visiškai paklūsta gamtos gyvenimo ritmui, pats prie jo prisiderindamas. Tas darnumas suteikia jo gyvenimui harmonijos ir ramybės, kurios taip trūksta kitiems kaimiečiams. Savo kaime Lapinas buvo „kitoks“. Kaimynai bandė įminti Lapino gyvenimo mįslę, bet vargu, ar kuris iš tikrųjų suprato skerdžiaus gyvenimo paslaptį. Bet viskas buvo taip paprasta- Lapino pilnatvės šaltinis- tai gamta. Gamta- tai jo Dievas, jo gyvenimo atrama, jo meilė, jo džiaugsmo ir ramybės šaltinis… Gamtą Lapinas ne tik gerbė, bet ir mylėjo.