Kvadratiškumo bruožai lietuvių liaudies ornamentikoje ir muzikojeKlasikinio Europos meno tradicijoje galėtume išskirti du estetinius principus. Vieną jų apibūdintume kaip “mažėjančio pasipriešinimo principą”. Jį išreikštų dailės ir apskritai meno orientacija į apskritimo formą ir įvairius tos formos variantus, t.y. banga, elipsė, hiperbolė ir t.t. Visi jie sukelia plastiškumo, lengvumo, judėjimo ir perspektyvos įspūdį. Be to, apskritimo, ovalo ar bangos formos labai dažnos gamtoje. Muzikoje šis principas pasireiškia harmonijos slinktimi nuo disonanso (didesnis akustinis intensyvumas) prie konsonanso (mažesnis akustinis intensyvumas).Taip pat Europos tautų mene galime įžvelgti ir kitą principą, kurį apibūdintume kaip “didelio pasipriešinimo”. Vaizduojamajame mene šį principą išreikštų “sunkios” taisyklingos keturkampės kvadrato, stačiakampio formos ir įvairūs šių formų variantai (pvz., laiptai, kurie kelia statikos, sukauptos energijos ir pasipriešinimo išorės veiksniams įspūdį).Muzikoje šis “didelio pasipriešinimo” principas, kuris sietųsi su statika, pasireiškia per įvairias veidrodines simetrines formas, pvz., retrogradas, inversija, repriza ir t.t. Šių dviejų “mažo ir didelio pasipriešinimo” principų Europos mene sąveiką galėtume apibūdinti simboline prasme kaip sąveiką tarp apskritimo ir kvadrato. Įvairūs šios sąveikos variantai savo ruožtu lemia atitinkamą meno kūrinių energijinį ir informatyvųjį pobūdį.Lietuvių liaudies mene, skirtingai nuo klasikinės Europos meno tradicijos, dažnai jaučiame ne apskritimo, bet būtent kvadrato, stačiakampio, rombo prerogatyvą (lot. praerogativa). Apskritai visam lietuvių liaudies menui būdingas polinkis į simetriškumą ir statiką. Greičiausia “kvadratinė tradicija” liaudies mene atspindi daug senesnį, bendraeuropietiškąjį kultūros sluoksnį. Be to, šia prasme lietuvių liaudies menas susijęs su Šiaurės tautų menu.Pavyzdžiui, eskimų pasakose herojus savo tikslą dažnai pasiekia eidamas prieš vėją. Tuo tarpu Europoje populiarios pasakos, kur herojus siekia tikslo sekdamas paskui laisvai riedantį kamuoliuką ir klausydamas bei vykdydamas kitų patarimus. Lietuvoje taip pat buvo žinomas “mažo pasipriešinimo principas”, jis aprašytas daugelyje pasakų.
Tačiau žmonės visada daugiau vertino ne tai, kas lengvai pasiekiama, bet kas sunkiai uždirbama, iškovojama, iškenčiama. Galbūt dėl to lietuvių liaudyje kankinys šv. Kazimieras populiaresnis už daugelį tikrai ne mažiau Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių, pvz., Lietuvos didįjį kunigaikštį Steponą Batorą, kunigaikščius Radvilas ir t.t. Matyt, paprasta lietuvių liaudis turėjo savus žmogaus vertinimo kriterijus, kurių giluminės psichologinės analizės dar neturime.Įdomu, kad daugelio pasakų herojai iš išorės – nelaimingi žmonės, tarsi “užburti”, kurie vėliau, žinoma, tampa sveiki, turtingi ir gražūs.Nelabai išmanydami savo tautos psichologijos negalime giliau suprasti ir jos kuriamo meno. Psichologine jutimine prasme taisyklingas kvadratas ar taisyklingas stačiakampis nėra švelnios formos, kuriomis pasižymi apskritimas ar banga. Kai kuriais aspektais kvadratas tarsi būtų deformuotas apskritimas. Be to, taisyklingas kvadratas ar stačiakampis – labai retos formos gamtoje, sutinkamos nebent kai kurių kristalų ar akmenų (pvz., granito) struktūroje. Tad ne visiškai tikslu būtų languotus lietuvių liaudies raštus aiškinti vien tik gamtos formų stilizacija. Languoti – kvadratiniai lietuvių audinių raštai atspindi galbūt ne stichišką, gaivališką gamtos pasaulį, bet psichologinį dvasinį, o galbūt – pastovų ir statišką mirusiųjų pasaulį. Pavyzdžiui, karstas, kuris liaudies psichologijoje užima ryškiai išreikštą simbolinę prasmę, taip pat yra stačiakampio (trapecijos – deformuoto stačiakampio) formos.Apeiginėje lietuvių liaudies muzikoje irgi jaučiamas polinkis į statiką, kurį sustiprina pastovus simetrinių – retrogradinių, ritminių – intonacinių formulių kartojimas. Veidrodiniai – simetriniai melodikos struktūros bruožai būdingi ir daugeliui lietuvių liaudies dainų, kuriose dažnai (ypač ritmine prasme) jaučiamas sutartinės archetipas. Todėl galbūt reikėtų atsargiai vertinti kvadratiškumo ir simetriškumo faktus liaudies muzikoje ir nelaikyti jų vien tik kokia nors vokiška ar krikščioniška “įtaka”.Vėlesnio laikotarpio lietuvių liaudies mene sustiprėja improvizacinis pradas, galėjęs atsirasti ir iš Lietuvoje gyvenančių rytų tautų, t.y. žydų, totorių, karaimų. Audinių ornamentikoje vis “drąsiau” reiškiami arabeskiniai motyvai, o muzikoje galima rasti gan išvystytos struktūros melodijų, skambančių retai Lietuvoje pasitaikančiose “rytietiškose” dermėse (pvz., pentatonikoje).Taip pat reikėtų pabrėžti, jog skirtingai nuo žodinės kūrybos, t.y. pasakų, padavimų, kurių daugeliui būdingas ypač aštrus konfliktiškumas ir gan sudėtingi siužetai, lietuvių liaudies vaizduojamajame mene ir muzikoje daugeliu atvejų pastebima tendencija vengti kokio dinaminio konflikto ar siužeto.Dažnai dainuojamose sutartinėse konkretūs žodžiai keičiami abstrakčiais garsiažodžiais, pvz., “tūto”, “ta ta to”, “lingo”, “rito”, “kadujo” ir t.t. Galima spėti, kad daugelio šių žodžių funkcija ne tiek prasminė, kiek “energijinė”. Ta prasme žodžiai ir garsiažodžiai lietuvių liaudies muzikoje įgauna akustinį pobūdį ir atskirais atvejais net gali būti traktuojami kaip tam tikri akustiniai garsai, turintys tam tikrą tembrinę-derminę specifiką.Netgi galėtume, žinoma, formaliai, suskirstyti lietuvių liaudies meną į “žemiškąjį”, kuriam priklausytų žodinė kūryba, ir “transcendentinį”, kuriam atstovautų vaizduojamasis menas ir iš dalies – muzika bei šokis. Be to, gal – simetrija, kvadratiškumas ir lygsvaros siekimas liaudies mene yra “ano pasaulio požymiai” ir atvirkščiai – improvizacija, įtampa, stichiškumas, judėjimas galėtų būti artimesni žemiškajam ar tarpiniam pasauliui.Paprastai lietuvių liaudies mene pastebėsime šių dviejų pradų (statiškojo ir improvizacinio – kintamo) sąveiką, tačiau visada jaučiamas kurio nors “vadovaujantis” vaidmuo. Tai pasireiškia ir liaudies muzikoje, ir ornamentikoje. Pvz., užrašius liaudies dainą “Vai tu, rugeli” grafiškai ant matematinio (milimetrinio) popieriaus, gauname banguotą liniją, kurią apvertus veidrodiškai pagal simetrijos ašį gauname tris rombus. Trys rombai susidaro dar ir dėl to, kad dainos melodija turi tris kulminacinius taškus (garsas fis2).Grafinis liaudies muzikos užrašymas patogus, nes gautus grafikus (piešinius) galime lyginti su autentiškais ornamentais. Čia būtina pabrėžti, kad kol neišdainuojami visi garsaeilio garsai ir nepasiekiamas kulminacinis taškas, tol kiekvienas garsas antrąkart nekartojamas. Todėl šiuo atveju dainos “Vai tu, rugeli” melodiją galėtume prilyginti keturių garsų “serijai”, nors tai, žinoma, teoriškai būtų gana pavojinga, nes serijinis mąstymas yra XX a. muzikos, ypač šiuolaikinės rimtosios, bruožas. Tačiau vis dėlto ir archaiškame mene negalime rasti “serijinio-formulinio” muzikinio mąstymo bruožų.Daug serijinių muzikos elementų turi sutartinės. Pagaliau pats serijinio mąstymo principas “nekartoti buvusio” labai artimas senam archaiškam magiškam principui “neatsigręžti atgal”. Užrašius melodiją “Vai tu, rugeli” dar kitu grafiniu būdu, primenančiu matricą, gauname ornamentinę struktūrą, primenančią du susikertančius stačiakampius. Labai įdomu, kad dažnai autentiškoje liaudies ornamentikoje taip pat šalia rombo ar net pačiame rombe pastebimos figūros, panašios į kryžmiškai susikertančius stačiakampius. Jei stačiakampį traktuosime kaip perspektyviškai pasuktą ir dėl to iškreiptą kvadrato vaizdą, o rombą – kaip pasuktą kvadratą, tai rombe pavaizduoti du susikertantys stačiakampiai reikš ne ką kitą kaip besisukantį kvadratą, kurį galėtume sieti su vėjo ir ugnies simboliais. Tačiau, žinoma, tai asmeninė šių eilučių autoriaus nuomonė, dėl kurios galima diskutuoti. Šiuo atveju melodijoje “Vai tu, rugeli” kvadrato (rombo) figūrą atitiktų simetrinė – serijinė melodikos struktūra, o stačiakampio figūros bruožų, kaip “perspektyviškai – iškreiptai” matomo kvadrato atspindžio aspektus, galėtume įžvelgti dainos ritmikoje, kuri nėra pastovi.Taigi tą pačią melodiją galima įvairiais būdais užrašyti ir gauti vis kitą to paties pavidalo (šiuo atveju rombo – kvadrato) vaizdą. Tačiau tai neturėtų mūsų stebinti, nes ir liaudies pasakose dažnai vaikinas ar mergina gali virsti medžiu, paukščiu ar upeliu ir t.t. Lietuvoje žinomos pasakos, kur mergina kartais pavirsta šventykla ar ežeru. Taigi čia regime, kaip ta pati konstanta (pvz., žmogus) liaudies sąmonėje gali turėti įvairių formų. Analogiškai ir ta pati melodija (konstanta) gali turėti įvairių grafinių užrašymo (ornamento) formų. Šiuo atveju simetrinis – grafinis liaudies muzikos užrašymas galbūt nėra tobulas, tačiau būtent jis leidžia lyginti ornamentines figūras su muzikinių struktūrų išsidėstymu liaudies dainose. Būtent tuo erdvinis grafiškai užrašytos melodijos vaizdas pranašesnis už pateiktą užrašytą vaizdą horizontalioje linijoje, kaip yra tradicinėje natografijoje. Be to, reikėtų prisiminti, kad erdviškai (matricą primenančiu būdu) užrašytos pagrindinės kiniečių knygos “I Dzin” (“Permainų knyga”) schemos.Jau senovėje įvairių šalių žyniams ir matematikams buvo žinomi magiškieji kvadratai. Antra vertus, erdvinis simetriškumas (veidrodiškumas) būdingas visam senajam lietuvių liaudies menui. Jei languotą lietuvišką audinių raštą apversime, gausime tą patį. Ir jei dainos “Vai tu, rugeli” melodiją ar sutartinę sudainuosime atbulai (iš antro galo), praktiškai gausime tą patį. Taigi klausimai apie pradžią, pabaigą, atskaitos tašką nėra tokie aktualūs.Visai kas kita, jei Rafaelio “Siksto madoną” apverstume aukštyn kojom arba atbulai sudainuotume kokią Hendelio operos ariją.Įdomus dar vienos liaudies dainos “Einu per kiemą” grafinis vaizdas. Šioje melodijoje taip pat galime įžvelgti serijas bruožų, kurie šiuo atveju pasireiškia gamos pavidalu. Ypač simetriniai-kvadratiniai-struktūriniai požymiai pastebimi sutartinėse. Panašios vaizdinės struktūros gaunamos užrašius ir kitas sutartines. Baigiant padarytume išvadą, jog lietuvių liaudies muzikoje šalia kitų egzistuoja tam tikras tipas melodijų, pasižyminčių simetriniais-kvadratiniais-struktūriniais bruožais. Tai suteikia galimybę plačiau kalbėti apie lietuvių liaudies muzikos, ornamentikos, architektūros ir kitų liaudies meno sričių vienovę.