Kuprelis

Romano architektonika grindiama Kuprelio ipaintimi. Jis ,,savo irdį atveria” ir pasakoja apie meilę Gundei (Kunigundai). Ir Olesiui, ir Gundei meilė – jausmų stichija, nepaisanti logikos, nepavaldi iankstiniams reikalavimams, visuomenės opinijai. Utat autorius nė nekelia klausimų, kodėl grai ir turtinga Gundė pamilo kuprotą vargonininką, kodėl, prietaraudama tėvų valiai, norėjo u jo itekėti, kodėl paliko Kuprelį. Aiku tik tiek, kad veikėjai elgiasi ,,neinomo jausmo” pastūmėti. Meilė teikia viesos, laimės ir skausmo, ji, “bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė” Kuprelis myli realią Gundę ir savo mooters idealą, meilės svajonę, myli taip organikai. Ano meto lietuvių prozoje (ir ne tik ano!) ne taip daug atvejų, kai į moterį iūrima kaip į mylimąją, ne tik kaip į namų eimininkę. ia prasme Kuprelis – naujas mogus lietuvių prozoje, atokus nuo patriarchalinės tradicijos, tokios stiprios mūsų kaime ir literatūroje. Mylimo mogaus padaryta skriauda I. einiaus romane irgi suvokiama savaip. Netekęs Gundės, Kuprelis nebenori grįti ,,atgal į mones”, tampa atsiskyrėliu. Savo vertę pajunta ne supratęs reikalingumą kitiems, o gerbdamas save. Vienias Kuprelis glaudiasi prie gamtos irr savojo malūno. Gamta romane – visais atvejais patikima atrama mogui. Intensyvi, kurianti, auganti, ji visada mogaus pusėje, jei tik jis nėra aklas ir kurčias “gamtos stebuklui”. O malūno rolė “Kuprelyje” “nedaug ką menkesnė u katedros rolę V. Hugo romane ,,Dievo Mo

otinos katedra Paryiuj”. Malūnas ne tik romano veiksmo vieta, fonas, bet ir labai specifika aplinka, intymiausiais saitais susijusi su veikėjo psichika. Toje aplinkoje tiek klaidiojančių eėlių, neaikių garsų. Keičiasi ir tirpsta daiktų kontūrai, visur pilna judesio ir nabdesio. Tasai ekspresijos, garsų ir spalvų kompleksas lydi ir veikia mogų, paklūsta jo nuotaikų ir igyvenimų ritmui.

Leave a Comment