K.Donelaičio kūrinys “Metai” – tai tarsi XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų gyvenimo enciklopedija. Baudžiava, vargai ir rūpesčiai, pono priespauda – visa tai slėgė būrų gyvenimą. Donelaitis, aiškiai nusistatęs lietuvių tautos velkamos baudžiavos atžvilgiu, be pasigailėjimo pliekia ponų gyvenimo būdą, nevalyvumą, negailestingumą, gobšumą ir nedėkingumą. Tačiau poetas nelieka abejingas ir “nedorėlių” kaimo žmonių, tokių kaip Slunkius, poelgiams. Perskaitę Slunkiaus monologą, matome, kad tinginystė bei veidmainystė – ne vien ponams būdingas bruožas. Tai ne tik bruožas – tai visa giminės “tradicija”, paveldas, perduodamas iš kartos į kartą, kuriam pagrįsti Slunkius net susigalvoja savitą filosofiją. Pirmąją ištraukos dalį galime pavadinti “Nostalgija ir nusivylimas”. Slunkius ilgesingai prisimena šaltas žiemos dienas, kai krankė “pas kakalį šiltą” ir mėgavosi tinginyste. Jis svajoja apie tai, kad galėtų būti žmonėms “vis miegot ( …) sviete paskirta” bei bodisi atėjusiu pavasariu. Tačiau būras norom nenorom yra susijęs su gamta – keliasi gamta, į darbą ruošiasi ir valstietis. “Nedorėlis” Slunkius nenori pripažinti šio neatskiriamumo teisindamasis: “dar čėso yr, ir mes atliksime darbus”. Antrojoje ištraukos dalyje Slunkius pradeda dėstyti savo filosofiją, pasiremdamas žmogaus ir įvairių daiktų gretinimu. Jis pasakoja apie seną ratą, kuris “pamaži besisukdams, /Tą daugsyk apgauna,/ Kurs vis ritasi šokdams”, apie kuiną, kuris “vis žingine žergdams, /Kartais dar toliaus nuneša naštą,/ Kaip tūlas žingsniuodams ir piestu šokinėdams”. Pateikdamas šiuos pavyzdžius, Slunkius sąmoningai siekia juos sugretinti su žmogaus gyvenimo tempu, įteigti būrams, jog kruopščiai ir spėriai dirbantis žmogus dažnai turi ar yra pasiekęs mažiau nei sukčius ar klastūnas, kuris kratosi darbo ir gyvena neskubėdamas. Savo gyvenseną “nedorėlis” būras taip pat grindžia teigdamas, jog tai – tarsi jo šeimos “tradicija”. Taigi trečią ištraukos dalį galime pavadinti “Paveldas”. Šioje dalyje pasakojama, kad tinginystė – tai visos Slunkiaus giminės bendras bruožas. Jo tėvas, voliodamasis girtas, ragino vaikus gyventi taip, kaip jų tėvai – vis pamažu nusitveriant darbų. Tai, kad Slunkius palaiko ir ištikimai tęsia šį šeimos paprotį, parodo, kad net šis “nedorėlis” turi savo vertybių sistemą, kurioje atitinkamą (ir vieną iš svarbiausių) vietą užima šeima. Nežinia tik, ar iš pagarbos senoliams, ar iš įpročio, ar siekdamas naudos Slunkius vis dar palaiko šį šeimos tradiciją, perduodamas jį ir savo vaikams.
Ketvirtoji ištraukos dalis – tai Pričkaus pamokslas. Pričkaus kalboje galime įžvelgti aiškią paties Donelaičio poziciją – nusistatymą prieš tingumą, kruopštaus bei sąžiningo darbo vertinimą. Juk būtent darbas buvo nuolatinis valstiečio, ėjusio baudžiavą, palydovas. Darbui jis skirdavo daugiausiai savo laiko, tai buvo privaloma prievolė norint išgyventi. Tačiau ne visi būrai sąžiningai ir atsidavę dirba. Vienas iš tokių – Slunkius, kuriam Donelaitis net parinko vardą, atspindintį jo tingų būdą. Pričkus ragina būrus dirbti tvarkingai, nebijoti darbo, o tingius nedorėlius išvadina “šūdvabaliais”. Taigi paskutinėje šios “Metų” ištraukos dalyje atsiskleidžia pagrindinis Donelaičio siekis – nukreipti skaitytoją ar klausytoją tinkama linkme, parodyti, kaip turi elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus.